Iš namų jis išėjo su šliurėm…

 

2019 m. Sankt Peterburgo leidykla „Vita Nova“ išleido knygą „Daniilas Charmsas amžininkų akimis: atsiminimai, dienoraščiai, laiškai“. Joje surinkti žymiojo rusų rašytojo avangardisto Daniilo Charmso (tikr. Juvačiov, 1905–1942) giminaičių, draugų, pažįstamų atsiminimai apie šią išskirtinę, tragiško likimo asmenybę. 560 puslapių knyga iliustruota 400 nuotraukų, paties Charmso piešiniais, kita vaizdine, dokumentine medžiaga. Su knygos sudarytojais ir komentarų autoriais filologais Valerijumi Sažinu ir Aleksejumi Dmitrenka, taip pat su rašytojo sesers anūke Marina Machortova šių metų pradžioje kalbėjosi „Radio Svoboda“ žurnalistė Tatjana Voltskaja.

 

Valerij Sažin: Rašyti apie Charmsą pradėjo po jo reabilitacijos – tik ironiškai, kandžiai, paskui imta sau leisti žiūrėti palankiau, globėjiškai, o vėliau jau imta rašyti džiaugsmingai ir nuodugniai. Manau, skaitytojui bus įdomu pačiam palyginti šiuos tekstus, pasekti intonacijos pokyčius. Apie Charmsą buvo kuriamos legendos – jas irgi įdomu palyginti. Pavyzdžiui, nuostabus rašytojas Leonidas Pantelejevas buvo įsitikinęs, kad prieš paskutinį areštą – 1941 m. rudenį – Charmsas išėjo iš namų su šliurėmis, ir būtent tada jį pastvėrę ir NKVD automobiliu nuvežę į Didįjį namą [NKVD pastatą Peterburge, tapusį stalininių represijų simboliu], kuris tuo metu jau buvo. Bet paskui mes patyrinėjom, ir paaiškėjo, kad tą dieną Charmsas namus paliko apsikrovęs dviem dešimtim įvairiausių daiktų, tarp kurių – taurelė, grandinėlė, kiti sidabriniai daiktai, taip pat mėgstamiausio jo rašytojo Vedenskio rankraščiai, – vargu ar žmogus su tokiu kroviniu iš namų išėjo įsispyręs į šliures. [...] Beje, jau Perestroikos metais, kai buvo galima rašyti ir apie Charmso religingumą, Pantelejevas parašė nuostabų tekstą – apie tai, kaip jiedu su Charmsu keitėsi evangelijomis. Taigi net vieno žmogaus nevienalaikiuose prisiminimuose Charmsas atrodo skirtingai. Kitą legendą paskleidė dailininkė Alisa Poret: kažkada apie Charmsą ji parašė išsamius atsiminimus, kuriuose teigė, esą Charmsas kalėjime mirė iš bado. Taip, jis mirė kalėjimo ligoninėje, bet kas galėjo paliudyti, kad iš bado? Ji remiasi vienu iš savo buvusių sutuoktinių, kuris neva matęs Charmsą kalėjime, nors žinome, kad jei vedant kalėjimo koridoriumi pasitaiko sutikti priešpriešiais vedamą kitą kalinį, vienas iš jų nugręžiamas į sieną.

– Valerijau, bet juk Charmsas mirė 1942 m. vasarį, vadinamuoju mirties laikotarpiu – vargu ar kalinius maitino geriau už kitus leningradiečius… Nuo ko gi daugiau mirti tokiu metu?

Taip, atsakymas tarsi peršasi savaime, bet įrodymų vis dėlto nėra. Ši knyga, be abejo, yra apie Charmsą, bet drauge – ir apie jį menančius žmones.

– Prie knygos dirbote 9 metus – ar būta atradimų? Ar Charmso portretas jums kuo nors pakito?

– Ko gero, ne. O dėl atradimų – taip, perskaitę visus 4-ojo deš. vaikų laikraščius ir žurnalus, atradome naujų Charmso tekstų. Jis ne tiek vertė, kiek perpasakojo užsienio autorius, tai va, aptikome Marko Twaino perpasakojimą. Taip pat didelį humoristinių tekstų komplektą – pionieriaus nuotykius. Vis dėlto Charmso charakterį iš tikrųjų išryškina daugybė smulkių detalių, tiktai iš jų žmogus ir sudarytas. Pasistengėme šią knygą padaryti patogią tiek tyrėjui, tiek skaitytojui, sudarydami keletą rodyklių. Tai ir išsamus vardų indeksas, – ten įtraukti visi (net su adresais), kurie vienu ar kitu laikotarpiu galėjo bendrauti su Charmsu, – ir struktūruota siužetų rodyklė, – nuo Charmso dėvėtos aprangos iki požiūrio į karą, – ir kūrinių sąrašas. Patys įvairiausi siužetai – pavyzdžiui, Charmso pasirodymai. Atrodytų, jį persekiojo ir žlugdė – taip, bet, kita vertus, jis nebuvo draudžiamas rašytojas, rengė daug pasirodymų ir buvo labai populiarus. Išlikęs pasakojimas apie žymųjį OBERIU susivienijimo pasirodymą „Trys išvirkščios valandos“ 1928 m. sausį Spaudos rūmuose. Charmsas apskritai dievino viešus pasirodymus, o čia jis į sceną įvažiuodavo ant spintos ir nuo jos skaitydavo eiles, paskui skaitydavo Zabolockis ir Vedenskis; antroje dalyje – Charmso pjesė „Jelizaveta Bam“, trečioje – gana nestandartinis Minco ir Razumovskio filmas „Mėsmalė“. Tai buvo vienintelis toks stiprus OBERIU pasirodymas, bet nugriaudėjo garsiai. Paskui kūrybinius susivienijimus uždraudė, formalistą Charmsą pasiusta koneveikti, bet jie ir toliau laikė save oberiutais – tiesa, tik asmeninio bendravimo plotmėje. Charmsas keistai rengėsi, jis vadinamas infantiliu – taip, iš dalies galbūt taip yra, jis žaidė, kaip vaikas, o žaidybiška laikysena yra infantilumo sąvokos dėmuo. Yra vaikų, kurie nori atkreipti į save dėmesį, – galbūt dėl ​​dėmesio trūkumo, – ir jie atkreipia – ekstravagantiška apranga, plaukų spalva, elgesiu. Charmsas taip elgėsi visą gyvenimą. Pavyzdžiui, dvidešimtmetis jis įsilipo į medį ir ėmė iš ten pranašauti, paprašęs bičiulio, kad tas užrašinėtų, ką žmonės sako. Dailininkė Alisa Poret prisimena daugybę tokių žaidimų ir paikiojimų. Populiarus buvo, tarkim, toks žaidimas: vienas užriša kitam akis ir kur nors veda. Kartą Charmsas pastatė Alisą tarp dviejų važiuojančių tramvajų, kitąsyk nuvedė į cirką, į boksą, kurio ji nekentė. Nepaisant viso šito, jis buvo tikintis stačiatikis, to priežastis – tėtis Ivanas Pavlovičius Juvačiovas, religinis rašytojas; namuose buvo ikonų, tėtis mokė Danią melstis, mama rašė tėčiui ataskaitas, kaip Dania meldžiasi, 14 metų jis turėjo vokišką Bibliją, jo kūryboje – visa serija maldų eilėmis, jis reguliariai lankė bažnyčią, buvo linkęs į mistiką. Į knygą įtraukta nemaža dalis Charmso tėvo dienoraščių, juose gausu informacijos apie Charmso gyvenimą 4-uoju deš. (taip pat ir su antrąja žmona Marina Malič), apie jo santykius su seserimi Jelizaveta. Ivanas Pavlovičius irgi pasižymėjo labai sunkiu charakteriu, po žmonos mirties jautėsi apleistas ir nors jie gyveno tam pačiam bute, jam buvo svarbu, kai Dania jį aplankydavo, pasakydavo ką gero, atnešdavo vyno, t. y. rodydavo pagarbą. Ivaną Pavlovičių be galo jaudindavo, kai Dania užsukdavo pas jį, o kai kada net leisdavosi į pokalbius religinėmis temomis. Na, o pats Charmsas palaikė ryšius su „Detgiz“ [vaikų literatūros leidykla], pas jį ateidavo iš ten. Mums pavyko rasti labai įdomų diską su įrašais „Detgiz“ darbuotojos Goldinos, kuri nuostabiai dainavo įvairių tautų repertuarą, šis diskas pridedamas prie 100 mūsų knygos egzempliorių.

– Charmso gyvenimas baigėsi tragiškai – ar esama kokių liudijimų, susijusių su jo mirtimi?

Labai jaudinantys jo mamos laiškai tėčiui, kuris visą laiką buvo kelionėse: kaip elgiasi Dania, su kokiais žaislais žaidžia, kaip dūksta, kaip apsipylė kvepalais ir paskui labai sielojosi. Be galo įdomūs Charmso mokyklos draugų prisiminimai, tačiau didžiausią įspūdį daro susirašinėjimai po rašytojo arešto tarp jo žmonos Marinos Malič, Lipavskajos, Druskino ir kitų jo draugų bei pažįstamų. Charmsas dingo, ir visi nerimastavo: kur jis? Šis susirašinėjimas vyko 1941, 1942 m. – ir tęsėsi toliau. Net kai Marina vasario 4 d. atnešė jam siuntinį – mažutį duonos gabalėlį, bet šį grąžino jai, sakydami, kad Charmsas mirė vasario 2 d., jie vis tiek puoselėjo viltį – galbūt žmogus nežuvo. Tuo tikėjo iki karo pabaigos.

 

 

Aleksej Dmitrenko: Aleksandras Vedenskis sakė, kad Charmsas nekuria meno – jis pats yra menas. Į mūsų knygą netilpo nedaug kas: Marinos Malič atsiminimų knyga „Mano vyras Daniilas Charmsas“, artimiausio Charmso draugo Jakovo Druskino dienoraščiai ir Vladimiro Glocerio interviu knyga „Štai toks Charmsas! Amžininkų žvilgsnis“. Tai, galima sakyti, visutėlis amžininkų liudijimų apie Charmsą rinkinys. Knygą rinkome po kruopelytę, apimti netgi savotiško sudarytojų azarto. Tarkim, radome Charmso bendramokslių atsiminimus, paskelbtus 1980 m. Puškino miesto laikraštyje „Vperiod“. Arba unikalūs vienos iš Charmso bičiulių Marijos Koniskajos atsiminimai, 1995 m. publikuoti tik Maskvos laikraštyje „Obščiaja gazeta“ ir daugiau niekur kitur. Daugel atsiminimų apskritai pirmą kartą paskelbėme iš rankraščių. Visa tai surinkome ir pateikėme su komentarais, kurie sudaro trečdalį knygos. Ypatingą vietą užima Charmso našlės Marinos Malič laiškai įvairiems žmonėms – apie Charmso mirtį. Tai unikalūs dokumentai – ne atsiminimai po 40 metų, bet sinchroninis asmeninės istorijos, juos visus vienijusios, pjūvis. Tai nutiko štai dabar, ir ji rašo savo draugei. Tokių pirmaeilės svarbos dokumentų paskelbėme gana daug. Vienas epizodas mane sukrėtė: Marina prisimena Leningrado blokados pradžią, kai visas darbingas moteris siųsdavo rausti apkasų. Ji rašo buvusi tokia išsekusi, kad vos pajėgė išeiti iš namų. Tad Daniilas Charmsas labai ilgai meldėsi, o paskui jai tarė: nueisi į surinkimo punktą ir kad išvengtumei neatšaukiamos mirties, kurios bijai, turėsi kartoti du žodžius: „raudona skara“, ir tu išsigelbėsi ne tik dabar, bet ir vėliau. Ji taip ir padarė, ir jos vienintelės iš visų moterų nepaėmė kasti tranšėjų. Marinos Malič sūnus iš antrosios santuokos nemoka rusų kalbos, paprašiau jo atsiųsti man savo motinos, mirusios 2002 m. Atense, Džordžijoje, kapo nuotrauką. Fotografijoje pamatytas antkapis mane sukrėtė – jame lotyniškomis raidėmis buvo iškalti žodžiai „raudona skara“. Sūnus apie tai nieko nenutuokė, jis tik įvykdė motinos prašymą. Mes rinkome 7-ojo deš. pabaigos–2010 m. prisiminimus – beveik pusės amžiaus – ir susidūrėme su tuo, kad skirtingi žmonės skirtingu laiku tuos pačius įvykius suvokė skirtingai, ši polifonija labai svarbi. Net to paties žmogaus požiūris laikui bėgant keičiasi. Pavyzdžiui, oberiutas Igoris Bachteriovas 1984 m. rašė: mes niekada nenorėjome palikti Rusijos, norėjome gyventi SSRS, o XX a. paskutiniame dešimtmetyje savo atsiminimuose apie Charmsą staiga jis teigia: tuo metu mes norėjome išvykti, net planus kūrėme. Ir paties Charmso kūrybos suvokimo optika visiškai skirtinga: sovietmečiu memuaristai rašė, kad pats svarbiausias dalykas – Charmso kūriniai vaikams, o 10-ajame deš. Charmso leidybos bumo fone visi staiga ėmė rašyti, kad vaikiški jo eilėraščiai – tai toks šalutinis produktas. Mūsų knygoje galima atsekti tokios optikos kitimą. Bet kai vienas žurnalistas paklausė, ar galima manyti, kad mūsų knyga užbaigia Charmso gyvenimo ir darbo tyrinėjimus, aš jam atsakiau, kad šie tik prasideda.

 

 

Marina Machortova: Vaikystėje su tėvu nebuvom labai artimi, retai jis būdavo geros nuotaikos (visa tai paveldėta iš šeimos), bet kai būdavo, kartais man pasakodavo apie savo vaikystę. Taip kartą papasakojo apie savo senelį, narodovolcą, sėdėjusį Petropavlovsko tvirtovėje. Sėdėjo jis ir Šliselburge, baisiame kalėjime, bet, užuot išprotėjęs, įtikėjo Dievą. [...] [P]askui sužinojau, kad tėvas turėjo ne tik tokį nuostabų senelį, bet ir labai įdomų dėdulę. Artimieji atminė jį, kai kada išgirsdavau: ko tu sėdi ir tirtini koją kaip Dania? Aš supratau, kad tėčiui vaikystėje jis darė didžiulį įspūdį: jie gyveno tame pačiame bute Nadeždinskajos (dabartinėje Majakovskio) gatvėje, tą butą seneliui davė kaip buvusiam narodovolcui, nukentėjusiam nuo caro režimo; tiesa, 4-ajame deš. į jį įkėlė daugiau gyventojų. Tėtis gimė ten. Kaip smalsus vaikas, jis veržėsi į dėdės kambarį, o tėvai neleisdavo, kad ko blogo neprisigaudytų. Nepastebėti dėdės buvo neįmanoma. Jis galėdavo, pavyzdžiui, atsisėsti prieškambaryje, prikrautame knygų, apibrėžti aplink save kreidos ratą ir medituoti – ir klausinėti Vladimiro Josifovičiaus (kuris buvo Charmso sesers Jelizavetos vyras), ką šis apie tai manąs. Charmso niekas nevadino Daniilu Ivanovičium – visi vadino ir vadina Dania. Įdomiausia buvo, kai pas jį ateidavo svečių: jie grodavo fisharmonija ir dainuodavo, Dania turėjo gražų balsą, tėtis paskui man atkartodavo, kokias arijas jie dainavo. Tėčio teigimu, Danios kambaryje buvo viena draudžiama vieta – siena, apklijuota rožiniu popieriumi ir apipaišyta nepadoriais paveikslėliais. Kiek supratau, ten būta jo draugų šaržų – draugai grojo savo kūno dalimis kaip skirtingais muzikos instrumentais. Na, ir buvo ten daiktas, daug kur aprašytas, – rankų darbo nuspalvintas kartoninis lempos gaubtas su užrašu „Namas vaikams naikinti“. Čia iš karto iškyla Charmso nemeilės vaikams tema, bet, mano manymu, čia dar reikia išsiaiškinti, kodėl jis taip atkakliai pabrėžė savo nemeilę vaikams.

– O ką dar tėtis pasakojo?

– Kad Daniai katastrofiškai trūko pinigų. Ir kai šie visiškai išsibaigdavo, o prašyti tėvo būdavo nesmagu, jis skambindavo draugams ir kviesdavo į gimtadienį – gimimo diena galėdavo ištikti bet kada. Savo kambaryje jis užsirakindavo, o pats žiūrėdavo pro langą: jei žmogus ką nors nešdavosi, Charmsas būdavo namie, jei nieko nesinešė – tada ne. Sykį jie pasiruošė vakarienę lėlių induose: buvo visko, bet visko tiek mažai! Išgertuvių, pasak tėčio, niekada nebūdavę – kada ne kada pasirodydavę mažų apipintų alaus butelaičių, o jei tėtis užeidavo, būdavo vaišinamas mažais marinuotais agurkėliais, kas sulaukdavo artimųjų pasmerkimo: vaikas turįs valgyti manų košę. [...] Tėtį stulbindavo tai, kad Charmsas turėjo daug, daug pypkių, pačių įvairiausių: mažų, didelių, trumpučių, ilgų. Ir jis kažkaip nepastebimai traukdavo jas iš kišenės – regis, ką tik rūkė vieną, o štai jau laiko kitą. Į vieną iš tų pypkių buvo įkištas milicininko švilpukas. Kai Charmsas išeidavo į gatvę, įkandin it uodega sekdavo berniūkščiai – jis gi rengėsi labai keistai, jį stabdydavo milicininkai, prašydavo dokumentų – tipiškas šnipas. Bet kai jis savo pypke užšvilpdavo, vaikiščiai išsilakstydavo kas kur – jam tai labai patikdavo.

[...] 

 

www.svoboda.org

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.