Dievo Kūnas gatvių valdžioje
Gražiausią, įspūdingiausią Devintinių šventimą esu matęs Baltarusijos užkampyje, turbūt prieš kokį dešimtmetį. Neprisimenu to kaimo pavadinimo, keliavome su parapijiečių kompanija iš vienos vietos į kitą, tai žinodami, ką norime pamatyti, tai aklai, be tikslo, kas bus pakeliui, tas bus. Bažnytėlė net nebuvo pažymėta kelionių vadovuose. Kyštelėjo pro medžius kryžiai, ir pasukome link jų. Buvo penktadienio pavakarė, tai nelabai ir tikėjomės pateksią į vidų. Bet radome šventoriuje būrius išsipuošusių žmonių, medinė bažnyčia sausakimša, daug vaikų, visų rankose puokštės. Parapija senu katalikišku papročiu šventė Dievo Kūno iškilmės oktavą, aštuonias dienas kasdien mišios ir procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu. Pamaldoms baigiantis vaikai spraudžiasi prie altoriaus, kunigas jiems deda rankas ant galvų, kiekvieną palaimina. Šventinami ir žmonių atsinešti žolynai. Mums nesusigaudant, kur patekome ir kuris čia šimtmetis, parapijiečiai gyrėsi, jog išvakarėse, per pačią iškilmių dieną, visas kaimas, ne tik šventorius, atrodęs panašiai.
Būtų įdomu dabar sugrįžti ten Devintinių proga ir patikrinti, ar viskas tebėra kaip buvę. Ar galioja palaiminimas, ar vaikai, anuomet palaiminti ir dabar jau suaugę, vis dar klaupiasi priešais monstranciją, kalba maldas.
Iškilmingos Dievo Kūno šventės procesijos Vilniaus gatvėmis buvo uždraustos po 1863 metų sukilimo. Katalikybės ir patriotizmo samplaika siutino imperiją. Griovė mitą apie amžinai pravoslavišką miestą. Religinės tolerancijos įstatymą Rusija paskelbė tik 1905 metais. Jau kitąmet surengta ir pirmoji Devintinių procesija. Archyvuose yra gražių nuotraukų. Vainikais ir girliandomis pasidabinusios gatvės, nuo palangių svyrantys kilimai, šventi paveikslai, išstatyti languose. Ant grindinio suklaupę maldininkai. Bažnytinių vėliavų miškas. Monstranciją po baldakimu nešantis vyskupas tarsi išsitrina tame margumyne. Paskaičiuota, kad procesijoje galėjo dalyvauti trečdalis visų Vilniaus gyventojų. Savo namus puošė net miesto žydai, laikraščiuose vyskupas jiems už tai įdėjo padėką. Visas Devintinių sekmadienio kelias užtrukdavo apie keturias valandas. Procesija nuo katedros judėjo Pilies gatve, pro
Šv. Jono bažnyčią sukdavo į Dominikonų gatvę, paskui Vilniaus gatvė, galiausiai Gedimino prospektu sugrįždavo prie katedros. Pakeliui įrengti keturi altoriai, prie kurių procesija sustoja, skaitoma Evangelija, kalbamos maldos, garbinamas Švenčiausiasis Sakramentas. Ši nuotrauka, daryta vilniečio fotografo Tyburcijaus Chodźkos per 1910 metų Devintines, vaizduoja vieną iš tų altorių su evangelisto paveikslu. Viskas paruošta. Tuojau priplauks giedanti minia. Priekyje, kaip rašo amžininkai, basomis žengdavo Vilniaus našlaičių namų vaikai.
Pirmasis pasaulinis karas nenutraukė procesijų. Vokiečių kariai jas fotografavo ir aprašinėjo. Detaliai, su jausmu. „Vėliavų daugybė spindi skaidriame ore […]. Jos siūbuoja ir plazda virš minios, kuri stovi kepinama vasaros vidudienio saulės. Vėliavų šešėlis dengia baltus mergaičių šydus ir margaspalves skareles, ilgastiebes lelijas laikančias mergaičiukes ir šviesiaplaukes apskritas berniukų galveles – pasikišę po pažastimi kepures, jie iš širdies gieda savo giesmes.“ Tai 1918 metų vokiško „Vilniaus kelrodžio“ ištrauka.
Pasižiūrėjau senus kalendorius. 1940 metais Devintinių sekmadienis buvo gegužės 26-oji. Paskutinės Lietuvos Respublikos dienos. Kas to nenujautė, traukdamas šventas giesmes? Kitąmet – birželio 15-oji. Išvakarėse sulaukta pirmosios trėmimų bangos. Anos margaspalvės skarelės ir šviesiaplaukės galvos dabar jau pro vagonų grotas. Ir vėl būtų smalsu: ar kas nors pasikeitė, kad buvo iškilmingai ir šventiškai eita gatve su Viešpačiu? Nuo giesmių, maldų, lelijų, akinančių monstrancijos blyksnių?
Norėtum sakyti, kad taip. Po penkių dešimtmečių Katedros aikštėje vėl spindėjo bažnytinės vėliavos. Mergaitės ir berniukai. Vilniaus vyskupas, paleistas iš namų arešto. Sugrįžusi respublika. Ir taip toliau. Bet vis tiek tie scenarijai atsiranda pavėluotai. Ir dažniausiai – ne tau pačiam. Eini su procesija todėl, kad ir jis eina.
Kelios pamaldžios ir šventos moterys, beginės, XIII amžiuje Lježo vyskupijoje sugalvojusios Dievo Kūno šventę, buvo įsimylėjusios Kristaus žaizdas. Ašaros ir atodūsiai kažin kaip transformavosi į šlovinimo pliūpsnius. Fizinis kūnas – į absoliučią transcendenciją. Uždara vienuolyno celė – į gatves ir aikštes. Ir viskas – po vasaros dangumi. Moterims nebuvo keista. Jos nesipiktintų, kad šiandien Viešpačiui tektų brautis Vilniuje pro kavinių staliukus. Bažnyčiose jis prisiklauso daug gražių, bet netikrų žodžių. Gatvė paprastai nemeluoja.
