Namai ir sodybos

 

Łukaszas Gołębiowskis (1773–1849) – lenkų etnografas, istorikas, vertėjas ir bibliotekininkas. 1794 m. sukilimo metu dirbo T. Kosciuškos kanceliarijoje ir kovėsi prie Ščekocinų kaip eilinis kareivis. Veikalas „Namai ir sodybos“ (su netrumpa paantrašte) išleistas 1830 m. Varšuvoje. Jame atsispindi turtinga Abiejų Tautų Respublikos tradicija, plati namų gyvenimo panorama – virtuvė, puotos, pokalbiai, maudynės, miegamasis, sodai, arklidės, įvairūs valstiečių ir dvaro papročiai. Autorius savo aprašymuose negaili įdomių detalių, daug kas šiandien gali pasirodyti nepažinta ir net egzotiška.

Vertėja

 

Vaistinėlė

 

Seniausių laikų paveldas, pagrįstas tuo, kad šeimininkas buvo savo šeimos, namiškių ir pavaldinių tėvas, rūpinosi jų poreikiais ir sveikata. Vis dėlto ta namų ūkio sritis buvo moterų žinioje: ponios, giminaičių ar dukterų arba autoritetingos ekonomės. Gydytojų nebuvo, pagaliau ne kiekvienoje vietoje juos įstengė išlaikyti, ir galbūt pagalbos kreipdavosi į dvarą: tad reikėdavo turėti visokių atsargų. Be to, garsus yra lenkų svetingumas ir poreikis priimti tiek asmenų: tai nelauktai užgriuvusių, tai kviestų, kai kada – mažiau, kai kada – gausiau, todėl reikėjo prie to prisitaikyti, kad lemiamą akimirką nieko nepritrūktų. Tad, reikia pasakyti, esama dviejų rūšių vaistinėlių: gydymui ir patogumui ar malonumui, tai yra: vienos kaip vaistai, kitos – kaip skanumynai.

Kalbant apie pirmąją: Sirenijų, Marciną iš Uženduvo ar kitą herbarą turėdami, nesyk jį pervertę, beveik išmokę atmintinai, kur jo nebuvo – iš nuorašų ar šviesesnės galvos, nuo pavasario ligi vėlyvo rudens: alembike¹ distiliavo vandenį, spiritą, lydė taukus, kaupė riebalus, gamino driakvius², actus, džiovino gėles, lapus, vaisius, šaknis. Iš gyvūnų gamintos tokios užpiltinės: iš šuniukų, zuikučių, triušių, gandrų ir t. t., įdėtų į alembiką ir vandeniu ar spiritu užpiltų; iš augalų: pradedant kvapnia pakalnute ir rože, baigiant rugiagėlėmis, šventagaršve, rūtomis, pelynu – kiek tik kuri galėjo žinoti ar perskaityti arba nugirsti iš ko nors. Nepamiršo ir gyvojo vandens iš tirpinto sniego, moterų grožį išlaikančio, bei saugančio nuo strazdanų pirmojo lietaus ar griaustinio ir perkūnijos metu surinkto vandens. Taukai ir riebalai naudoti pradedant žmogaus³, baigiant – šunų, kiaulių, žąsų, meškų, barsukų, kiškių, vilkų ir lapių. Driakvius iš visokių roplių: rupūžių, gyvačių, driežų, drąsesni gamino namuose arba atsigabendavo iš Venecijos. Dažniausiai ruošti actai: iš aviečių, pakalnučių⁴, našlaičių, serbentų, raugerškių ir pan. – privalomai, kaip ir įvairios žolelės: sudžiovintos visos ar tik kuri naudinga jų dalis. Dvaro ir valsčiaus panelėms už atlygį ar paliepus medžiotojai visko parūpindavo.

Į vaistinėles, skirtas malonumui ir patogumui, įėjo: panašūs antpilai, saldūs ar karstelėję, likeriai, konfitūrai, sultys, uogienės, sūreliai, meduoliukai, aguonainiai, džiovinti, marinuoti vaisiai, įvairūs marinatai, visokie desertai ar tai, ką vadino užkandžiais, naminiai apvalūs, keturkampiai sūreliai ir pan. Kokio įgudimo reikėjo, kad visa tai mokėtum, padarytum, su viskuo susitvarkytum. Motina mokė dukras, mokėsi iš knygų, kaimynių, tik išmokusi tekėjo už vyro, galiausiai, kvietėsi gabų žmogų, vertino jį ir apdovanodavo. Tokia mano jaunystės laikais buvo kunigaikščių Liubeckių, Pinsko maršalkos namuose – ekonomė P. Paulovska! Koplyčios rūsyje vos tilpo visos tos atsargos, kuo geriausiai sutvarkytos, sužymėtos: buteliuose, stiklainiuose, maišuose, maišiukuose, ant daugybės lentynų arba nuo viršaus ligi apačios sukabintos ant sienų. Ne tokiuose pasiturinčiuose dvaruose vienoje ar dviejose spintelėse tilpo viskas. Ar visi tie vaistai būdavo veiksmingi, ne mums spręsti, vis dėlto rūpinimasis pavaldinių ir namiškių sveikata bei saugumu buvo nuoširdus.

 

Daržovės, vaisiai

 

[...] Zigmanto III laikais jau žinoma: petražolė, raugintas ir šviežias kopūstas, svogūnas, česnakas, burokai, paprastoji ir vokiška ropė⁵, morka, pastarnokas, žirnis, rūgštynė ir špinatas [...]. Vėliausiai atsiradusios daržovės: pupelė, lęšis, lapinis kopūstas, kurpiele rūšies griežtis iš Spišo, labai skanus (Ładowskis), kukurūzas, salierai, porai, pupos šių rūšių: turkiškos, egiptietiškos, juodosios ir t. t., griežtis, kalafiorai, brokoliai, artišokai, šparagai, moliūgai, vasariniai ir žieminiai ridikai bei įvairios salotos su priedais. Lietuvoje baltą buroką raugia pusiau su rope, deda česnako, svogūno, kopūsto ir bulvinių saulėgrąžų šakniavaisių, sukloja viską sluoksniais ir vadina šaltiena⁶ (Sirenijus). Iš raudonėlių, dilgėlių ir panašių pavasarinių žolių gamina žalumynus, rūgštynių gausiai deda į kotletus. Po pusantro vyro aukščio, colio storumo stiebu auga didžiuliai bulvinės saulėgrąžos vaisiai, 40–50 po vienu krūmu, susijungę į šakniagumbį plonomis ataugomis, dvokas jų bjaurus, kai žali, panašus į blakių, skonis – geras. Vis dėlto, atradus bulves, jie visiškai užmiršti. Lenkijoje bulvės pasirodė Augusto III laikais karališkosiose ekonomijose, saksų žemdirbių, kurie jas su savimi ir atsinešė, pasodintos. Ilgai lenkai bjaurėjosi jomis, laikė kenksmingomis sveikatai, tai liaudžiai skelbė net kunigai. Kai pamatė, kad Gdansko polderiuose, pas olandus ir švabus, įsikūrusius įvairiose vietose, bulvės gausiai derėjo ir buvo beveik vienintelis jų maistas, saugojo nuo bado, su įvairiais prieskoniais buvo galima pagaminti nemažai skirtingų patiekalų, bulves ėmė auginti kaimyninių gyvenviečių žemdirbiai, vėliau – dar tolimesni, augalas sklido vis plačiau, ir Augusto III valdymo pabaigoje bulvės jau buvo žinomos Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Šiandien jas valgo tiek valstiečiai, tiek šlėktos, nepasididžiuoja ir aukštesnioji klasė, gamina iš jų miltus, degtinę, vyną, cukrų. Visokios daržovės gerinamos, padaugėjo jų veislių, iš jų gamina sultis, buljoną. Čia dar reikia paminėti Lietuvoje ir kitose ežeringose vietovėse augančius dygliuotus vandens riešutus (Trapa natans), kuriuos ir žalius valgo, ir virtus, širdies pavidalo grūdelio skonis panašus į valgomųjų kaštonų, sumalti į miltus jie gali būti naudojami kepiniams ir saldumynams gaminti. Juos labai giria Boplanas, aprašydamas Ukrainą [...].

 

Desertai

 

Neturtingesniuose namuose senovėje desertai buvo: krajanka, arba plytos formos sūris, apvalūs naminiai sūriai, sūreliai, paplotėliai su varške, aguonų vyniotiniai, sūreliai su vaisiais, Čarnavčycų riestainiukai, kurie 2–3 metus nesugedę laikydavosi; auksiniai Niurnbergo meduoliai, kaip Zigmanto III laikais rašoma Valavičiaus 1604–1615 m. sąskaitose. Iš vaisių labiausiai paplitę: agrastas, serbentas, gervuogė, [...] bruknės, aitriosios slyvos, paprastosios ir laukinės kriaušės, truputį sutrešusios ir todėl saldžios, bukų riešutai. Dar Žygimanto I laikais jo kambariuose stovėjo indai razinų ir džiovintų slyvų, ir pas Zigmantą III jau regime patiektus kaip desertas: graikinius ir lazdyno riešutus, žemuoges, geltonas ir juodas vyšnias, trešnes, juodas uogas, tikriausiai mėlynes, agrastus, avietes, muskatines, malgožatas ir kitokias kriaušes bei obuolius, geltonąsias ir vengrines slyvas, vynuoges, citrinas cukruje. Vėliau, kai ištaiga sumenko, randame virtus ar pieniškus desertus: arkasas, grietinėlės, kremai, želė, komputai⁷. Prie to dar reikia pridurti užsieninius sūrius, Torunės meduolius, iš vaisių – vengriškas slyvas, brignole, kurios pas mus atkeliauja džiovintos be kauliukų, didelės [...], braškes [...], arbūzus, melionus [...], apelsinus, granatus, persikus, abrikosus arba moreles, šviežias figas, ananasus; o trūkstant šviežių vaisių: razinas be kauliukų, Korinto ir zibiba razinas – pačias didžiausias, džiovintas figas, turkinio lazdyno riešutus, datules, saldžiosios ceratonijos ankštis, migdolus kevaluose ir be jų, žodžiu, visą bakalėją. Desertai iš cukraus yra šie: gabalinis cukrus, kandysbrot, cukrinė duona, glaistyta, konfektai; iš Žygimanto Augusto laikų prisimenami: imbieras, kepintas cukruje, migdolai su kažkokiu kvapniu uždaru, amygdalae ambrosinae. Kai Zigmanto III sutuoktinė priiminėjo Kuršo kunigaikštienę, cukrinės kompozicijos ir konfektai vienam sykiui kainavo 172 anuometinius auksinus [...].

 

Cukrinės kompozicijos

 

Boplanas manė, kad mūsiškės cukraus figūros buvo ne tokios geros kaip prancūziškos. Puošniausios, meistriškai pagamintos iš kristalinio cukraus, stovėjo [stalo] viduryje: bokštai, skaičiai, herbai, namai ar kiti pastatai. Tas figūras vadino dragantais⁸ nuo gumos, kuri jas sutvirtino; pašnekovai siautėjo jas laužydami arba palikdavo nepaliestas, kartais jas nusiųsdavo tam, kurį norėdavo pagerbti. [...] Stovėdavo jos ant stiklinio arba medinio padėklo, vaizdavo: koridorių, sodo alėją, miesto gatvę, Parnasą, Olimpą. [...] Anuose amžiuose auksakalys, gaminantis servizus, konditeris ir virėjas, net įtemptai užsiimdamas savo amatu, turėjo kūriniuose atsiskleisti kaip poetas, tapytojas, heraldikas, istorikas [...].

 

Figūros

 

Ant padėklų, kad būtų sustiprinta iliuzija, priklausomai nuo temos, statė gipsines figūras: žmones, genijus, didvyrius, kareivius, rikius, raitelius, dvikinkes, keturkinkes, šešiakinkes karietas, dviračius vežimus, ekipažus, roges, kriaukles, dangaus, žemės, vandens, požemio dievus, nimfas, satyrus, faunus, žirgų ir jaučių kaimenes, liūtus, slibinus, vilkus, avinus. Paisant simetrijos ir pirminės minties, medžius jungė girliandos, gatvėse stovėjo namai, daugiabučiai, vartai, kolonos, gynybiniai mūrai, baltų statinių tvoros su žaliais kapiteliais [...]. Praėjusių amžių puotą įprastai, ypač vasarą, užbaigdavo valgydami ledus.

 

Garsūs rajūnai

 

Pagarsėję ėdrūnai yra šie: Bogdanas iš Bazilio, Ostrogo kunigaikščio, dvaro (Nieseckis) pusryčiams suvalgė ketvirtį romyto avino, žąsį, porą kaplūnų; jautienos kepsnį, sūrį, 3 kepaliukus duonos, išgėrė 2 gorčius midaus; pietums – 12 porcijų mėsos, veršienos, avienos, kiaulienos nemažai, kaplūną, žąsį, paršą, tris kepsnius: jautienos, avienos, veršienos; vyno ir midaus – 4 gorčiai, neskaitant karčiosios; vakarienės irgi nepraleido. Vienas didikas iš Krokuvos apylinkių kasdien pusryčiams suvalgydavo kaplūną, kalakutą, žąsį, kepsnį, išgerdavo pusgortį midaus, tiek pat – vyno, suvalgydavo nemažai patiekalų pietums, gyveno 70 metų. Vilniaus apylinkėse didikas iš ryto suvalgydavo 6 kaplūnus, kepsnį, pietums – keliolika porcijų mėsos, keliasdešimt patiekalų, vakarienei – gausiai mėsos ir žuvies [...]. Pilietis Volynėje stalą, padengtą dvidešimčiai asmenų, vienas pats nuvalgė [...].

 

Grindų barstymas žalumynais ir gėlėmis

 

Vasaros sekmadieniais ir per šventes, būtent per Sekmines ir Devintines, visame krašte yra paplitęs paprotys pabarstyti grindis totoriška žole arba ajeru. Lietuvoje dar mėgsta pridėti ir gėlių žiedlapių, ypač rožių, rugiagėlių, pinavijų, arba pabarstyti kėnio, kadagio smulkintomis šakelėmis [...].

 

Sodai

 

Kad nuo senų laikų pas mus žinomi sodai ir jų ištakos siekia tolimą praeitį, negali būti jokių abejonių. Šešėlio per kaitrą poreikis paskatino sodinti liepas, kurios ištvėrė amžius; kurių pavėsyje sėdėjo Kochanovskis, jas apdainavęs [...].

Šios gėlės ar žolės yra atmenamos iš senovės: rozmarinas, isopai, arba juozažolės, diemedis, šalavijas, rūta, paprastoji mėta ir pipirmėtė arba angliška mėta, citrininė melisa, mairūnas, kiparisas, levanda ir pakalnutė, iš kurių varė degtinę (Rėjaus „Atvaizdas…“), ir savo nauda išgarsėjusi vainikinė gaisrena, arba lychnis coronaria, dar vadinama „nusidėjėliu“ arba Panelės Marijos rožyte. Senieji mūsų protėviai, kol neturėjo medvilnės, sausą gaisrenos lapelį naudojo dagčiams, todėl lychnis vadinama gaisrena [...]. Dar senuosiuose soduose augo: kvepiantys nardai arba stambiažiedžiai nardai, vėdrynai, fiolle, tikriausiai našlaitės, geltonžiedžiai serenčiai, buksmedis, saulėgrąžos, pinavijos; šiandieną sodus dabina tulpės, narcizai, hiacintai ir įvairios svogūninės gėlės, puošni lelija, karpytas gvazdikas, gausiai žydintys ir vešlūs balzaminai, rudeninis burnotis, kukli saulutė, dienų ir naktų puošmena, pavasarinės ir ausytosios raktažolės, puikūs jurginai ir kvapni rezeta, ir nesuskaičiuojama gausybė kitų. Rožė visuomet buvo gėlių karalienė, ją ir sode, ir namie laikyti mėgo. Gausiai žiedais apsipylusios, jos galėjo pakenkti savo kvapu, juolab kad pavojaus nenujausdami statydavo rožes prie lovų. Esama legendos, kad Jo Šviesybė Krokuvos vyskupas Boleslovo Droviojo laikais pasimirė nuo per stipraus rožių kvapo [...].

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė