Laimingas bilietas

 

Vakar grįždamas namo pamačiau baloje „Teleloto“ bilietą. Jis gulėjo vidury skaidraus, neseniai prilyto vandens kaip stebuklingas kilimas, ant kurio surašyti magiški skaičiai. Jau buvau prie savo laiptinės, bet nusprendžiau grįžti ir išgelbėti skenduolį. Pasidėjau ant rankos, padžiovinau ir nuskenavau telefonu. 75 centai.

Keista buvo tai, kad lygiai tiek pat arbatpinigių buvau palikęs kirpėjai Visų Šventųjų gatvėje. Palikau nedaug, nes jau įžengęs ir apsižvalgęs supratau – nekas. Jos nebuvo. Jos niekur nesimatė. Žinoma, galėjo būti trumpam išbėgusi, tualete ar dar velniai žino kur, tačiau visi mano pojūčiai sakė, kad jos čia nėra ir šiandien nebus. Apėmė įsiūtis ir pajutau, kaip išmušė karštis.

Visada kirpdavausi pas Gretą, o šiandien kažkodėl jos nebuvo, nors užsirašiau prieš mėnesį. Norėjau išeiti, bet kažkas truktelėjo už rankovės. Jokūbas, klasiokas. Sėdėjo patogiai atsilošęs. Pamatęs mane iškart liovėsi spoksoti į kirpėjas. Viena dirbo, dvi negarsiai kažką aptarinėjo. Kažką nugirdau apie atostogas Ispanijoje.

– Sveikas, Kristi. Seniai matytas.

Aš darsyk pažvelgiau į Gretos darbo vietą – raudoną krėslą prie pat lango, bet ten stovėjo skurdi moterėlė įdubusiom akim ir pilnu kančios veidu, uoliai karpydama truputį pastėrusį karininką, kuris kažkodėl uniforminę kepurę laikė rankose ant kelių. Leitenantas, panašus į ką tik ant palangės vietą pakeitusį kaktusą, laikė ją atsargiai kaip sergantį katiną, kurį netrukus apžiūrės veterinaras.

– Sveikas, Agniau. Plaukai ataugo?

– Ataugti tai ataugo, bet mano kirpėjos nėra. Niekas nežino, kur ji.

– Greta?

– Greta, turbūt. Nežinau vardo.

Tuo metu į kirpyklą įsiveržė senstelėjęs, visai nuplikęs vyriškis pilku lietpalčiu ir padėvėta pilkšva skrybėle. Jis iškart taip skubiai įsmuko į kėdę, tarsi už lango būtų kritusios bombos ir be atvangos pikiruotų priešo naikintuvai. Padvelkė odekolonu, tačiau po kelių minučių supratau, kad tai kažkas stipresnio ir vyriškesnio.

– Brendis? – dar nepraėjus įsiūčiui dėl Gretos paklausiau gana įžūlokai.

– Ką jūs! „Stoličnaja“. Aš šiaip negeriu, bet kaimynas mėgsta. Tai yra kaimynas mirė. Užvakar. Tai jis labai mėgo. Aš mėgstu daryti vieną darbą vienu metu. Arba laidotuvės, arba kirpykla. Tai ne, niekaip neišeina. Matote, dar kirptis reikia. Ir iš darbo atsiprašiau. Gerai, kad Genka laisvas.

Jau gailėjaus, kad jį užkalbinau, nes Agnius į mane žiūrėjo taip, tarsi aš su tuo tipu ką tik būčiau gėręs.

– Jaunas buvo? – bandžiau nutaisyti gailesčio kupiną veidą.

– Jaunas. Ką tik suėjo septyniasdešimt. Aš šiaip negeriu, bet šiandien išgėriau. Ir tada prieš savaitę išgėrėm. Praėjusį pirmadienį. Taip, praėjusį. Liuks buvo. Liusia iš pirmo įėjimo atnešė kažkokios žuvies kibirą. Vėgėlių ar kaip ten jos. Tokios juodos kaip smala, su ūsais, galvos į varlių panašios. Agota, nabašniko žmona, priskuto kašiką bulvių. Nabašnikas subėgiojo į krautuvę. Netoli čia, prie Halės. Tris kartus bėgiojo, nes Agota, kol skuto tas bulves, pusę mūsų reikalų nugerdavo. Sakiau nabašnikui – atnešk iškart daugiau, nes vėl pritrūksim. O jis: „Ne, Agota beveik negeria, Agota beveik negeria.“ O va dabar mirė.

– Klausyk, o klasės susitikime kodėl nebuvai? – Agnius pabandė mane išgelbėti nuo Plikojo.

– Kad neįdomu man. Kalbėti apie žmonas, vaikus, darbus ir pinigus. Paskui vėl iš naujo. Nesibaigianti karuselė.

– Va koks tu, – ėmė kikenti Agnius. – Ir aš, žinok, nebuvau. Važiavom žvejot su darbu.

– O kur Greta? – išgąstingai pertraukė mūsų dialogą Plikasis.

– Nėra jos, – niūriai atsakiau.

– Susirgo? – skausmingai pasiteiravo. – Dabar visur siautėja niežai. Visur. Darželiuose ir mokyklose. Mūsų taksi parke irgi. Susirgo Stasys ir Vadimas. Aleksejus užgėrė. Lioša išėjo iš darbo. O anūkės mokykloje – spalinukės. Kažkokia spalio liga, gal kaip vėliavos, ar ką. Revoliucinė. Revoliucijos daug ligų atneša. Nesirgau, nežinau, nepatarsiu. Kur Greta?

Norėjau pajuokauti, kad Greta greta, bet viena kirpėja, baigusi kirpti, nuvalė klientui nukirptus plaukus nuo apykaklės ir uoliai išpurškė kaklą odekolonu. Mūsų trijulė sulaikiusi kvapą stebėjo šį liturginį veiksmą. Ypač mus sujaudino albos nuėmimas.

Plikasis staiga nusigręžė nuo mūsų ir nesivaržydamas ėmė nosimi uostyti orą.

– Kaip šuo, – tyliai prunkštelėjo Agnius.

Plikasis atsistojo ir ryžtingai priėjo prie kirpėjos, kuri šlavė plaukus.

– Kur Greta? – viltį praradusio gestapininko balsu paklausė jis. Neatsakyti buvo neįmanoma. Kirpėja padėjo šepetį.

Plikasis priėjo prie jos visai arti, arčiau buvo nebeįmanoma, ir žiūrėdamas į akis pakartojo klausimą:

– Kur Greta? Aš negaliu laukti. Man laidotuvės. Nu, ne man, Valentui. Nu, Valentinui Svetochinui. Bet aš irgi turiu dalyvauti. Nes kvietė. Be manęs nepradės. Tikrai nepradės. Po to bus balius, nu, ne balius, o paminkės, kad dvasia geriau išsilaikytų.

– Aš galiu jus apkirpti, – tyliai sušnabždėjo jaunutė kirpėja. Jai jau aiškiai darėsi baisu.

– Man nereikia. Aš noriu eiti į laidotuves. Mane kvietė. Kur Greta?.. – jis visai užduso ir pavargo. Mostelėjo į mus ranka: – Vyrai, padėkit. Pasakykit krasotkai, kas yra laidotuvės. Ji nežino, malalietka.

Agnius sako:

– Vyruti, jeigu nori baliaus, reiks palaukti. Mes va irgi jau kelias valandas laukiam.

– Kelias valandas? – riktelėjo Plikasis. – Mano nabašniką išneš. Išneš ir nebepamatysiu. Nepaspėsiu. Nežinau adreso, kur bus balius. Antoška dešrų nupirko, gerų dešrų. Ten žinai, kur tas, nu, Juodasis kelias, ant kalno yra kioskai. Geros dešros, firminės, nebrangios. Ką daryti? Ką daryti?

Plikasis ėmė taip neviltingai rypuoti, kad, rodės, jį ištiko ūmus apendicito priepuolis.

Mes sėdėjome. Kaip kino salėje, kaip teatre, kaip bažnyčioj. Niekas nežinojo, kaip padėti žmogui, kuris nežino adreso. Mes, ačiūdiev, savo adresus dar žinojome, nors ėmė kilti rimtas pavojus juos pamiršti.

Lauke ėmė temti. Plikasis nurimo. Žiūrėjo į vieną tašką, į nutūpusią nejudančią musę ant sienos. Paskui atsistojo ir atidarė duris. Žiūrėjo į lauką. Stovėjo. Atrodė kaip Hamletas, kuris niekaip ir niekada neapsispręs. Tada išėjo, neatsisukdamas dar sumurmėjo:

– Viso gero, rebiata, daugiau nesusitiksim.

Mes su Agnium susižvalgėme. Kirpėjos žiūrėjo išėjusiojo pusėn ir visi staiga, tarsi būtume vienas kūnas, pajutome, kad tuoj prasidės rugsėjis ir niekas nebežinos, ką daryti, ir gal net kaip Plikasis paliks visas duris atviras, kad pro jas šviestų vis dar ryškios žvaigždės.

Jauniausioji kirpėja uždarė duris ir aš atsistojau, supratęs, kad dar žinau savo adresą ir mano nabašnikai dar visi savo vietose. Agnius paėmė „Vogue“ žurnalą ir įniko skaityti. Tyliai grojo kažkokia lietuviška aštuntojo dešimtmečio estrada ir visai nesinorėjo iš čia išeiti. Tikriausiai visi galvojome apie Plikąjį ir jo balių.

Klestelėjau į burgundišką odinį krėslą ir buvau sėkmingai apkirptas. Žinoma, ne taip, kaip tą atlikdavo pilnaskruostė storulė Greta garbanotais ugniniais plaukais. Ji kirpdavo tarsi muzikuodama. Nejausdavai jos pirštų, tik matydavai plaukų kuokštelius lėtai nusileidžiančius ant bjauriai geltono linoleumo. Mano galvą laikydavo kaip didžiausią šventenybę, kurios galbūt daugiau gyvenime neteks laikyti. Jeigu ji būtų buvusi Judita, tokiai su džiaugsmu būčiau paaukojęs savąją Holoferno galvą.

Kai atsistojau apipurkštas odekolonu, neskubėdamas pažvelgiau į veidrodį, pasikraipiau, šyptelėjau kirpėjai, padavęs jai šešis eurus ir septyniasdešimt penkis centus, atsidarė durys ir įėjo Greta.

Visi tylom sužiurome į ją. Švytėjo, lyg pati būtų ką tik apsikirpusi.

Žengė prie savo kėdės, pažiūrėjo į veidrodį, pataisė lūpų dažą, nors to daryti visai nereikėjo.

– Na ir šilta dar šiandien. Lyg būtų vasaros vidurys, o juk pati rugpjūčio pabaiga. Gerai Liuka mane apkirpo? Juk gerai, panos, sakykit? Geros tos stoties kirpėjos. Visada sakau, visos ten geros.