Motina Kali

Svamis Vivekananda (tikr. Narendranath Datta, 1863–1902) – bengalų visuomenės veikėjas, filosofas, svariai prisidėjęs prie vedantos filosofijos atgimimo bei hinduizmo populiarinimo Vakaruose. Jis buvo bengalų mistiko Ramakrišnos mokinys ir pagrindinis jo tradicijos tęsėjas. Vivekananda daugiausia dėmesio skyrė advaitavedantos ir jogos principų formulavimui, apibendrinimui ir plėtojimui.

Vivekanados mokymas buvo grįstas intelektiniu pažinimu, tačiau filosofas yra sukūręs ir bhaktinių (atsidavimo dievybei) tekstų. Vienas tokių eilėraščių yra skirtas Motinai Kali. Jį Vivekananda parašė 1898 m. kelionių po Indiją metu, viešėdamas Kašmyre. Įkvėpimas jį pagavo apsilankius Šrinagaro apylinkėse esančioje deivės Bhavanės šventykloje.

Kali yra viena nuožmiausių hinduistų deivių, ypač gerbiama Bengalijoje (jos atsidavėlis buvo ir Ramakrišna). Deivės vardas reiškia tamsą, mirtį ir laiką, ikonografiškai ji vaizduojama juoda, nuoga, iškišusi liežuvį, su kaukolių vėriniu ant kaklo, kalaviju ir nukirsta demono galva rankose, pamynusi Šivos kūną. Panašiu karingu pavidalu vaizduojama ir deivė Bhavanė. Kali išreiškia kismo persmelktą būties prigimtį, pašėlusį gimimų ir mirčių ratą, tačiau nepabūgęs atsidavėlis galįs per ją pasiekti išsivadavimą.

Motina Kali

Išblėso žvaigždės danguje,

Ir debesys debesimis dangojas,

Tamsa tatai – virpi, aidi.

Ten vėtros siautuly ir stūgsme

Juk milijonų klaikšių sielos

Ištrūko iš kalėjimo mūro

Ir šluoja viską savame kely

Begriaują su šaknimis medžius.

Į šias grumtynes stojo jūra,

Prabingusi bangų kalnais

Dangaus dervuoto siekti.