Elektros energija
To swim in the ocean, to swim in a lake and not know what’s beneath you.
Matthew Dickman, „On earth“
Man visada patiko vanduo – jame išnykstantys, formą keičiantys ar visai suyrantys objektai.
Iš visų daiktų mūsų namuose paslaptingiausia atrodė vonia, kurios dugną pripildydavau šnypščiančio vandens ir sumaišydavau su spalvota dušo želė srovele iš plastmasinio buteliuko. Susijungusi su vandeniu, želė suputodavo ir, apšviesta lemputės palubėje, žaižaruojančiu sluoksniu padengdavo vonią iki pat jos viršaus. Panirdavau į užmarštį, iš kurios žinodavau išlipsianti glotnesnė, švari, atgimusi. Taip tapdavau fotografija, standžiu jos popieriumi, išgriebtu precizišku rankos, laikančios pincetą, judesiu iš indo su chemikalais tamsioje nuotraukų ryškinimo laboratorijoje. Tikėjau, kad su kiekviena po maudynių ištuštėjusia vonia pati prisipildau kantrybės vėl iš naujo susitepti kreidos dulkėmis arba išsiliejusiu kapsulių rašalu mokykloje. Tais vakarais iš tiesų gulėdavau visai ne vonioje, bet saulės nugludintame paplūdimyje iš smėlio ir jo kojas glostančių smilčių, kurias mačiau pustomas serialo „Gelbėtojai“ kadruose.
Laikas sulėtėdavo. Išblukdavo ir išskysdavo vaizdas, o tikresni už visus vonios kambario objektus su įskilusiomis sienų plytelėmis, šampūnų buteliukais, muilais ir muilinėmis, iš stiklinės styrančiais dantų šepetėliais, skutimosi peiliukais ir veidrodžiais tapdavo tie, kuriuos nardindavau po vandeniu, spausdavau prie savęs ir netikėtai atitraukdavau. Kai kurie nesipriešindami pasiekdavo emaliuotą dugną, o kiti atkakliai bandydavo pasipriešinti gelmės traukai ir iškildavo į paviršių. Vonioje galėdavau praleisti valandų valandas, nuolat išleisdama jau atvėsusį ir prileisdama naujo, karšto vandens. Po vandeniu man viskas tapdavo aišku, skaidru ir suprantama. Išskyrus tai, kad „Gelbėtojų“ scenas dažnai įsivaizduodavau filmuotas ne vien Havajų, bet ir mūsų miestelio Alkos tvenkinio paplūdimyje, kuris buvo išklotas juodo asfalto kilimu ir biraus smėlio bei žvyro mišiniu, nuo kurio pajuosdavo ne tik patiesalai, bet ir visas kūnas. Raudonas Pamelos Anderson maudymosi kostiumėlis apsinešdavo dulkėmis, sunkiai nutrinamais suodžiais, o veidas ir gelsvi plaukai prisisiurbdavo lydytos dervos kvapo.
Žmonių pasitikėjimas šiuo vandens telkiniu man visada kėlė įtarimą, kurį dar labiau sustiprino prieš keletą vasarų čia įvykusi nelaimė. Žmonės kalbėjo, kad ta vasaros popietė buvo tokia kaitri, jog ore sklandė mažytės elektros iškrovų žiežirbos, panašios į atskriejusias nuo bengališkų ugnelių spragilų svylančių javų atplaišėles, kurias palietęs galėjai nudegti pirštų galiukus. Alkos vanduo garavo, virtęs nebe gaivinančia miestelio oaze, bet pavojinga gelme, kurioje paniręs galėjai išnerti išsilydžiusiu, nusiplovusiu kūnu ir tapti vaikščiojančia sielos išnara.
Dėdė Paulius dirbo gydytoju sostinėje, o tą vasarą svečiavosi gimtajame miestelyje, rinkdamas medžiagą knygai apie gyvybei pavojingų ligų gydymą ir mįslingus pasveikimus, kuriuos patyrė čia gyvenę senoliai. Mūsų senelei sūnaus tyrimas kėlė pyktį – dalis dėdės aprašinėjamų žmonių buvo jos bendraamžiai, kurių istorijas ji žinojo iš visai kitos perspektyvos.
Tarkim, Gofmanas. Beveik 30 metų dirbdamas elektriku ir taisydamas perdegusius virdulius, mikrobangų krosneles ir kitą virtuvinės technikos smulkmę, kankinosi, nes tikrasis jo pašaukimas – genialiai pažaboti elektros iškrovas ir jas paversti gydančiomis – buvo bevaisis. Metų metais jis atlikinėjo įvairius bandymus, į namus tempdavo laidelius, mikroschemas ir persprogusius elektros prietaisų vidurius, jais užgriozdindavo visus kambarius. Net virtuvė, kurioje žmona kepdavo bandeles ir tortus, o paskui pardavinėdavo turguje, vis labiau panašėjo į milžinišką praviro elektriko lagamino burną su viduje tviskančiais įrankiais. Iš pradžių iš jos Gofmanas dar sugebėdavo tinkamu metu ištraukti mažytį rankinį liepsnosvaidį, nudeginti cukruotą kepinio paviršių, paversdamas jį crème brûlée, ir taip nustebinti mylimąją, bet kuo toliau, tuo labiau niršo ir širdo, suvokdamas, kad žmona pamažu tampa geidžiamiausia miestelio kepėja, o jis taip ir nesugeba sukurti nieko genialaus, tik eikvoja elektros energiją ir laiku nesumoka didėjančių sąskaitų.
Naktimis Gofmanas pradėjo regėti peršviečiamą būtybę fosforine burna. Įsitaisiusi laidais ir perdegusiomis mikroschemomis inkrustuotame krėsle, ji krutindavo lūpas įsakmiai įtikinėdama Gofmaną liautis ir nutraukti bandymus. Jis keldavosi, lipdavo iš lovos, pirštais braukdavo per tuštumą ir maldaudavo nutilti. Tada grįždavo į lovą, įsikniaubdavo į mieline tešla kvepiančius žmonos delnus, klausydavosi meilių jos žodžių, saldumu panašių į ilgus tortų su pertepimais receptus, kol paryčiais panirdavo į lipnų, tekantį miegą. Trumpam įbaugintas būtybės ir jos sutrikdyto miego, kuriam laikui nurimdavo. Vėl taisydavo virdulius, naujakurių sodybose išvedžiodavo laidus, mokėdavo mokesčius ir žmonai padėdavo į turgų nugabenti skanėstus. Šie akimirksniu būdavo išgraibstomi, o grįžusi namo ji atsiversdavo storą užsakymų knygą ir kurdavo naujus receptus su degintomis citrinų žievelėmis ir svilintu medumi, kuris iš tolo švytėdavo ir garuodavo tarsi ką tik išlydytas gintaras.
Tačiau Gofmanas nesijautė laimingas. Ieškodamas prasmės, kurios nerasdavo atlikdamas paprasto elektriko darbus, vėl imdavosi eksperimentų. Supamąjį krėslą pavertė elektros kėde, joje iš pradžių tvirtindavo išsikrovusias baterijas, o su laiku ištobulinęs šią techniką ir pastebėjęs, kaip kėdėje jos įsikrauna energijos, kartą ryžosi joje patupdyti prie laiptinės nuolat snaudžiančią katę. Iš pradžių ji tik dar labiau įmigo, tačiau Gofmanui tinkamai sureguliavus elektros srovę katė nebesudėjo akių. Atlaisvinęs krėslo dirželius paleido katę ir pavadino Mūza, o tada išmokė ją namo tempti ne tik žėrinčias vielutes, bet ir sumedžiotus paukščius bei leisgyves peles. Gofmanas atsidėkodavo katei virtuvėje rastais kepinių trupinėliais ir pienu, o tada tęsdavo eksperimentus – po jų sužalotų paukščių sparnai išsitiesdavo ir sugydavo, o pelės ne tik akimirksniu atgydavo, bet ir paūgėdavo. Gofmanas nuolat tobulino elektrinį krėslą ir visus pastebėjimus žymėdavosi savo knygelėje. Akimirksniu sutaisydavo tai, ką atnešdavo miestelio žmonės, ir tuoj pat grįždavo prie bandymų. Sąskaitos už elektrą būdavo sumokamos laiku, žmona džiaugėsi grįžusiu vyro pasitikėjimu savimi. Neliko pavydžios konkurencijos – dabar sekėsi abiem, o ant kavos staliuko svetainėje gulėjo dvi storos užrašų knygelės: viena su receptais ir užsakymais, o kita su aprašytais Gofmano eksperimentais. Žmona prašė tik vieno: iškeldinti supamąjį krėslą iš miegamojo, o jis, nenorėdamas trikdyti idilės, pakluso – užtvėrė jį medinių lentų siena.
Už sienos žybtelėdavo mažytės elektros iškrovos, Mūza naktimis medžiojo, o Gofmanas savo mylimąją paimdavo tokia jėga, kokios nė viena miestelio moteris nebuvo patyrusi. Viskas klostėsi puikiai, o žmonės apie jį šnekėjo kaip apie genijų ir prašydavo ne tik sutaisyti technikos prietaisus, bet ir išgydyti sergančius naminius gyvūnus. Iš pradžių katės ir žiurkėnai, o tada ir triušiai, vištos bei kalakutai pas šeimininkus grįždavo tarsi naujai gimę.
Rytą, kai Gofmanui žmona pranešė, jog laukiasi, jį taip pat pasiekė laiškas iš sostinės. Moderni elektroterapijos laboratorija pavasario pabaigoje kvietė jį pristatyti savo eksperimentus tarptautinėje konferencijoje. Prie krūtinės spausdamas savo širdį, kuri spurdėjo lyg ką tik iš supamojo krėslo paleista atgaivinta paukštė, o lagamine gabendamas užrašus, Gofmanas autobusu dardėjo į sostinę. Žmona tuo metu laukėsi jau penktą mėnesį, o virtuvėje suktis jai padėjo mūsų senelė. Ji taip ne tik patenkindavo savo aistrą svilėsių kvapui, bet ir patyrė tikrą moterišką draugystę, atitrūkdama nuo namų, kuriuose augo trys sūnūs. Priešingai nei Gofmanas, kuriam už visa svarbiau buvo įrodyti savo genialumą, senelė kantriai lopė berniukų kojines, ravėjo daržus, plaudavo grindis ir šluostydavo dulkes, o vakarais iki vėlumos padėdavo ruošti namų darbus. Šiais pastebėjimais su Gofmano žmona senelė dalydavosi taip atsargiai, kad ši net nesuvokė, kaip stipriai ji iš tiesų nekenčia genijaus ir apskritai kiekvieno, kuris užsimoja toks tapti, išsižadėdamas paprasto buvimo – būtent toks buvimas senelei atrodė prasmingiausias.
Gofmano pristatyti eksperimentai sužavėjo pasaulio mokslininkus. Jis pirmą kartą kalbėjo tokiam didžiuliam žmonių būriui ir dalijosi savo istorija. Po konferencijos gurkšnojo vyną su tyrėjais, spaudos atstovės varstė jį pasitenkinimo kupinais žvilgsniais, o Gofmanas šypsojosi taip plačiai, kad net pamiršo tarpą tarp priekinių dantų, kurio anksčiau gėdijosi. Kai viena žurnalistė priėjo užduoti keleto klausimų, Gofmanas jau buvo išgėręs ne vieną taurę vyno ir už jos nugaros pamatė kažką blykstelint ir išnykstant. Atsakinėdamas į klausimus vis labiau nerimavo ir žvilgčiojo žurnalistei per petį, kur blykstės vietoje galiausiai išvydo besiformuojančią peršviečiamos jau pamirštos būtybės figūrą. Jos fosforinės lūpos vėrėsi, burna prietemoje švytėjo, o Gofmanui savo sutrikimą sekėsi vis sunkiau nuslėpti. Atsakęs į paskutinius klausimus, jis stvėrė lagaminą ir net neatsisveikinęs išbėgo. Leisdamasis liftu pasijuto dar prasčiau, o išsiderinusios širdies plakimu pildėsi visas ankštos erdvės perimetras. Pasiekęs kiemą, dar kartą žvilgtelėjo į daugiaaukštį laboratorijos pastatą stikliniais langais ir patraukė stoties link, tačiau jautė, jog yra ne vienas. Būtybė jį sekė tylėdama. Gofmanas įsitaisė galinėje autobuso sėdynėje, apsikabino lagaminą ir bandė užmigti, tačiau tamsiame salone pliušinėje sėdynėje priešais sėdinčios peršviečiamos būtybės fosforinė burna sušvito taip ryškiai, kad akino net stipriai užsimerkus. Nustok tai daręs, Gofmanai, liaukis, – kartojamas sakinys skambėjo vis garsiau, tapdamas nebe žodžiais, bet kažkuo vis labiau apčiuopiamu, tarsi kyštelėjęs ranką seniai vilkėto palto kišenėje atrastum monetą ir atpažintum joje išsišovusius skaičius.
Kai Gofmanas išlipo iš autobuso, miestelis skendėjo tamsoje. Jis pasuko ne namo, bet prie Alkos tvenkinio ir nėrė į jo tamsų vandenį, norėdamas nuskandinti ir peršviečiamą žmogų, ir jo fosforinę burną, ir visus jo raginimus liautis. Kaip liautis? Kodėl? Kai pagaliau pradėjo sektis ir esu vertinamas ne kaip nususęs elektrikas, bet genijus? Išniręs iš vandens jis pasijuto kur kas lengvesnis, o mintys rimo, tačiau kraupi nuojauta nesitraukė. Kai žvilgančio vandens prietemoje jis sagstėsi kelnių sagas, išgirdo sirenas ir tik tada prisiminė besilaukiančią žmoną. Tempdamas sunkų lagaminą, visas šlapias ir žliaugiantis, jis pasileido bėgti, tačiau kojos klimpo į smėlį ir batai prisisėmė perregimų, niežulį keliančių akmenukų. Atrodė, kažkas kutena iš vidaus, o pasikasyti gali tik perpjaudamas pėdų odą.
Gofmano mylimoji gulėjo miegamojo lovoje pervertusi akių obuolius, mūsų senelė laikė ją už rankos, kitu delnu glostė jos karščiuojančią kaktą, o seselės vieną po kitos keitė lašelines. Gofmanas pirmiausia puolė tikrinti, kaip laikosi jo elektros kėdė, kurioje Mūza snaudė visai taip, kaip tuos kartus prie laiptinės iki pirmojo savo seanso. Gydytojas, išniręs prietemoje, uždėjo ranką Gofmanui ant peties ir pranešė, kad žmona taip negaluoja jau kelias dienas – kol jis buvo konferencijoje, ji patyrė priešlaikinį gimdymą, tad dabar prireiks laiko atsigauti. Tai buvo pirmoji naktis, kai miegamajame atsivėrė dvi burnos – viena fosforinė, o kita jo paties ir paliepė iš ligoninės atsiimti inkubatoriuje gulintį kūdikį ir jį atgaivinti. Gofmanas nutarė tai padaryti netrukus, kai žmona kiek sutvirtės.
Kai nuo jos kūno buvo atjungti vamzdeliai ir kateteriai, o lašelinės stovas grįžo į ligoninę, Gofmanas gavo leidimą kūdikį parsivežti namo ir jį prižiūrėti pats. Senelė ateidavo pas draugę nebe tortų kepti, bet perspėti Gofmano žmoną, kad šis sprendimas labai rizikingas. Ji piktinosi gydytojais, kurie apskritai taip patikėjo elektriko genialumu, kad leido neišnešiotą naujagimį parsigabenti namo, tačiau neseniai pasveikusi jo mylimoji dėkojo visatai, jog išgyveno pati, ir į panašias kalbas leistis nenorėjo, tad vis dažniau užsukusią senelę mandagiai išprašydavo, sakydama, kad nori daugiau laiko skirti vyrui, kuris jau nebeslėpė, kad ne tik naktimis, bet ir dienomis kovoja su peršviečiama būtybe. Atsigauti jam padėdavo tik maudynės Alkos tvenkinyje, tačiau vandenyje negali apsigyventi.
Tai įvyko švintant. Kūdikis inkubatoriuje nustojo kvėpavęs. Įsitikinęs, kad žmona miega, Gofmanas atsargiai priėjo prie mažylio, palietė jo stingstančius kumštelius ir paėmė ant rankų. Tada nunešė į elektrinį krėslą ir saugiai pritvirtino dirželiais. Jo mėlstantis neišnešiotas kūnas tamsoje žvilgėjo kaip fosforo gniutulas, o sureguliuota elektros srovė ėmė kibirkščiuoti ir žaižaruoti. Gofmanas vartė savo užrašus, perjunginėjo elektros varžos stiprumą, o tada priėjęs tikrino, ar mažylis reaguoja. Taip ir reguliavo iki pat ryto. Kai žmona pabudusi įėjo į erdvę už medinių lentų pertvaros, rado Gofmaną išvargusį gulintį tarp laidelių ir mikroschemų su kėdėje stingstančiu sūnaus kūnu.
Žmonai tyliai išsikrausčius, Gofmanas, pagaliau suvokęs, kad namai niekada nebekvepės mielėmis ir šylančia orkaite, atsisėdo į savo supamąjį elektros krėslą pats ir bandė susideginti, tačiau tik beviltiškai nusvilo odą. Įniršęs ir siaubo apimtas, atsinešė sandėlio prietemoje švytėjusį dalgį ir juo užkapojo savo genialumo įrodymą – tą vienintelę prasmę, kuri gaivališka energija pripildydavo jį noro gyventi.
Kai Gofmanas Alkoje nardino sukapotą krėslo kūną su visu dalgiu, kilo audra. Naktiniame danguje plaukiantys debesys nušvito fosforu, o ugnies kamuoliais sproginėjantys elektros išlydžiai smogė tiesiai Gofmanui į nugarą. Jis krito į vandenį, elektros nukrėstas tirtėjo iki pat ryto. Iš vandens ištrauktas elektrikas, kurio kūnas buvo pažymėtas Lichtenbergo figūromis, nugabentas į sostinę ir ten praleido ilgus ligos metus. Kiek atsigavęs grįžo į miestelį praplikęs, raukšlėtas ir nusėtas išdegintomis kraujosruvų linijomis, kurios priminė raudono rašalo tatuiruotes. Įsikūrė mediniame namelyje anapus tvenkinio ir daugiau niekada nebesinaudojo elektra, bet žmones gydė prisilietimais.
Senelė buvo įsitikinusi, kad Pauliaus rašoma stebuklingų pasveikimų knyga išaukština žmonėse tūnantį blogį, maskuojamą žodžio „genialumas“, ir demonstratyviai pakildavo nuo sofos kaskart, kai sūnus dalydavosi girdėtomis istorijomis ar skaitydavo savo užrašus susirinkusiai giminei. Senelė tikėjo, jog ta knyga gali prišaukti dar vieną nelaimę, kurios „po vieną nevaikšto“.
Tačiau Paulius buvo žmogus, kuris mėgo vaikščioti vienas. Nors savo atletišku, ištreniruotu kūnu, vešliais, stambiai garbanotais juosvais plaukais ir įtraukiančiomis istorijomis taip žavėjo moteris, kad jos jam būtų atsidavusios nors ir toje prikaitintoje pakrantėje, apsimetinėdamos Pamela Anderson, o tada prisvilusios smėlyje kaip kiaušinio turinys dužus lukštui su visomis savo plėvelėmis, gemalais, tryniu, baltymais ir oro kameromis.
Pauliaus istorijos buvo mirties priežasčių istorijos. Jas jis galėdavo pasakoti nesiliaudamas, retkarčiais įtraukdamas nuotrupas tų stebuklingų pasveikimų, po kurių žmonės negrįžtamai pasikeisdavo. Kuo daugiau klausydavausi dėdės, tuo smalsesnė dariausi siaubui: mane suviliodavo paslaptingi skrandžio turinių išsivertimai, kūdikių gimimas jų motinoms mėnesių mėnesius merdėjus ištiktoms komos, susivijusios žarnos, sprogusios kraujagyslės, gangrenos, pūliniai, vamzdeliai, pro kuriuos ligoniai švokšdami sugebėdavo surūkyti paskutines cigaretes, ir, žinoma, kraujas. Kraujas, ištekėjęs numirėliui iš nosies per jo laidotuves. Meistriškai perpiltas paskutinę akimirką. Skiestas, sukrešėjęs, išsiliejęs ar sustingęs – kraujas, kaip ir seilės, buvo vandens sąjungininkas, kuriame ištirpę mineralai, vitaminai ir visos kitos cheminės medžiagos prapuldavo taip, kaip vonios vandenyje prapuldavo putos, šlapimas, šampūnas, purvas ir nuovargis. Visi miršta skirtingai, visus organus skirtingai suėda išsikeroję vėžiai, virusai ar epidemijos.
Vienintelės širdys visiems sustoja vienodai, galvojau.
Tą kaitrią rugpjūčio septintosios popietę, dviem judesiais išsinėręs iš drabužių, įsibėgėjęs kaitriu Alkos paplūdimio smėliu, nubildėjęs kelis žingsnius mediniu lieptu, Paulius nėrė į vandenį. Plotelis vandens suburbuliavo, jo paviršius nusidažė sodria, klampia kraujo spalva, o dėdė nesirodė. Moterys, įaudrintos nuogo Pauliaus kūno vaizdo, laukė jo išnirsiančio, srūvančio vandens srovėmis ir lašais, o nesulaukusios puolė į paniką. Iškviesta pagalba sukosi greitai, viena dėdės kūno dalis buvo ištraukta netrukus, o kitos porą valandų ieškojo narai. Pauliaus kūnas buvo perpjautas pusiau vandenyje paskandinto dalgio. Pulsuojančios, vis dar gyvos dvi jo dalys buvo įkeltos į greitosios pagalbos automobilį ir mirksint raudonoms ir mėlynoms švieselėms bei klykiant sirenoms išgabentos į sostinę. Klinikose Paulius per 59 valandas buvo kruopščiai suadytas chirurgų, kurie rėmėsi jo paties paliktais užrašais.
Kai pirmą kartą su šeima nuvykome jo aplankyti, dėdė dėliojo itin taupius žodžius. Jo balsas pakito, skambėjo tarsi mažo berniuko, o senelės paklaustas, kodėl jis apskritai ėjo maudytis, žinodamas, koks mirtinai pavojingas Alkos dugnas gali būti, Paulius lėtai ištarė trūkčiojantį sakinį: kartais tiesiog turi plaukti, nesvarbu, kad nežinai, kas po tavimi, ir paprašė savo užrašų.
