AIVARS NEIBARTS

Rygos berniokas

 

Aivaras Neibartas (1939–2001) – latvių poetas, originalas ir beveik marginalas. Susidomėjimą jo asmeniu ir kūryba itin paskatino Naujojo Rygos teatro spektaklis „Neblaivus dievulis“ (rež. Alvis Hermanis). Fenomenalų Niurbulio (taip buvo vadinamas Neibartas) vaidmenį sukūrė aktorė Guna Zarinia.

Eilėraščiai – iš knygos „Rygos berniokas“ (Rīgas puika, 1987).

Vertėjas

 

Rygos gimimas

 

Prie Dauguvos

senų senovėje

baltas varnas

baltą lizdą

susuko.

 

Ir tada

prie Dauguvos

senų senovėje

baltas varnas       

lizde baltame

akmeninį

kiaušinį sudėjo.

 

O paskui –

senų senovėje

prie Dauguvos

baltas varnas

lizde baltame ant

akmens

trejus metus ir

mėnesius tris

kantriai tupėjo ir

akmeninį

kiaušinį

perėjo.

 

Ir iš akmeninio kiaušinio po

trejų metų ir

mėnesių trijų

žvitri ir triukšminga kaip

paukščiukas

Ryga

išskilo…

 

 

Žvirblelis

 

Paukščių turguj

žvirblis

mane mažytį iš

gandro už porą

varlių

nusipirko.

 

Mane leido

į žvirblių mokyklą, ir aš

mokiaus

čirškėti po

miestą ir

pulką balandžių

perčirkšti.

 

 

Grindinys

 

Visą savaitę

be perstojo

lietus iš

dangaus kaip

vanduo iš

fontano

lijo.

 

Ir po lietaus

Rygos senamiesčio

akmenys kaip kokie

baravykai

ėmė stieptis viršun.

 

Pats savo

akimis mačiau.

 

 

Laikraščių kioskas

 

Skrieju

laikraščio kaip

vėjas prie žalių lapų, tik

žiūriu –

stovi ilgiausia eilė,

o kiosko savo vietoj nėra.

 

Ir matau –

kioskas visai

netoliese

šaligatviu bėginėja.

 

Priėjęs sakau:

„Draugas kioske, žmonės

laikraščių laukia!“

 

Išgirdau atsakymą kaip

liepos lapų šlamesį:

„Jau greitai

sugrįšiu, tik

dar truputį palankstysiu

šitas senas 

kojas,

nes, šitiek ilgai vienoj

vietoj tupint kaip

vištai perekšlei gūžtoj,

jos

bjauriai nutirpsta.“

 

 

Autobusas

 

Didelis autobusas

lakstė taip

greitai, kad jam

kojos sudilo.

Ir didelis autobusas

tapo mažu

mikro-

autobusiuku.       

 

Mikroautobusiukas

lakstė taip

greitai, kad ir jam

kojos sudilo.

Ir mikroautobusiukas

tapo

visai mažutėliu

autobusėliu.

 

Visai mažutėlį

autobusėlį

parsinešiau

namo ir

broliukui padovanojau.

Ir visai mažutėlis

autobusėlis

lakstė taip greitai, kad

įvažiavo palovėn (spudūkšt!) ir

visai pranyko.

 

 

Beržas

 

Mano namo

kieme auga

beržas –

linksmas kaip

mergaitė.

 

Man patinka

beržas, bet aš niekada

nesakau jam, kad

jis man

patinka.

 

Tik bėgdamas prošal

dažniausiai švelniai

timpteliu

jį už

šakos kaip mūsų klasės

Aiją už

kasos.

 

 

Kranas

 

Šalia mano namų

kranas kaip

gulbė miesto kanale

kaklą kraipo.

 

Kranas, kuris

stovi šalia mano namų, yra

mano draugas.

Kai diena

apniukusi kaip

pykstančios mamos veidas, aš

paprašau, kad

kranas nukeltų

debesis.

 

Ir kranas nukelia

debesis, nes

kranas mano draugas, –

šviečia vėl

saulė, o aš

keliauju prie jūros.

 

 

Liftas

 

Aš gyvenu

didelio namo

šeštame aukšte.

 

Ir liftas kaip

dresuotas žąsinas

visada lengvai

mane

užskraidina į

šeštą aukštą.

 

Bet jeigu

užsimanau dar

aukščiau – iki ano

debesies, tada

lifto šone paspaudžiu

patį, patį aukščiausią

mygtuką, ir

liftas kaip

dresuotas žąsinas

skraidina mane iki

pačių debesų.

 

Ir sėdžiu ant

debesies, kol

man pabosta.

 

 

Laivai

 

Rygos uoste

stovi laivai

milžinai – kaip 

kalnai.

 

Kad

laip-

             te-

liu-

                    kais

užliptum į laivą,

stovintį

Rygos uoste, reikia

lipti be perstojo

dvi dienas ir

naktis dvi.

 

O laivai tokie

milžinai, kad

juose plyti miškai ir tuose

miškuose visokiausių

lapių ir zuikių gyvena.

 

O viename

laive yra net savas

nacionalinis parkas –

gerokai didesnis už

Gaujos nacionalinį parką.

 

 

Pavasaris

 

Žiema pagaliau

nuteka

purvino vandens srautais

į nuotekas, ir

pavasaris pagaliau

atplaukia ant

ledo lyčių

Dauguva.

 

Ir tramvajai

sučiulba kaip

lakštingalos, ir

šluotkočiai kiemsargių rankose

lapoja tarsi berželiai, ir

pamokos mokykloje

pasidaro ilgos kaip

Vidžemės plentas.

 

 

Šeimos darželis

 

Anksčiau, kai buvau dar

visai mažas,

mama mane

sodindavo

vaikų darželin.

 

Ten buvo daug tokių

berniukų ir mergaičių, ir 

mums buvo smagu, ir

mes augom lyg ant mielių kaip

gėlės vazonuose, nes

visus mus gražiai kaip

daržininkės

augino auklėtojos.

 

Dabar, kai jau seniai esu

gana didelis, tačiau

iškrečiu kokią

išdaigą, mama mane

pasodina mūsų

šeimos darželyje – mūsų

bute – ir pas

kitus berniukus neleidžia.

 

Ten sėdžiu

vienas, ir nėra

ten visiškai jokio

smagumo, štai todėl

ten ir nustoju

augti.

 

 

Rygos berniokas

 

Rygos berniokas

ugnyje nedega.

Rygos berniokas

vandeny neskęsta, ir

Rygos berniokas per

lenktinio peilio ašmenis

basas vaikšto, nes

 

Ryga yra

Rygos bernioko

ugnis, nes

Ryga yra

Rygos bernioko

vanduo, nes

Ryga yra

Rygos bernioko

peiliuko ašmenys, kuriais

visi Rygos berniokai vaikšto.

 

Ir apskritai –

Rygos berniokas

yra tikras

Rygos berniokas.     

 

Vertė Audrius Musteikis

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.