Žvelgiantys į karantiną

 

Ei, ar gali sudėti man blakstienas?

Ne, juk karantinas.

Baik, aš gi nesergu!

Bet tu važinėji pas klientes į namus.

Tai jos irgi sveikos. 

Nežinai…

Ar tau atrodo, kad tave užkrėsiu? Kas jums visiems daros? 

Žmonės saugosi.

Eik jau. Davai, sudėk.

Nepyk, nedėsiu.

Nu ir žertva.

 

Anava mergina stovi prie kirpyklos vitrinos ir veidrodžio atspindyje bando įžiūrėti, ar blakstienų tušu neišsitepė paakių. Kaukė drėksta nuo iškvėpimų. Patalpoje sušmėžuoja darbuotoja ir paskubomis dingsta už kampo. Gi anapus stiklo prilipusi praėjūnė atrodo ne šiaip sau stebeilijanti pro langą, tikrinanti. 

 

Prie parduotuvės durų išmėtyta eile stoviniuoja žmonės, stumdosi žvilgsniu matuojamais atstumais ir ištempę kaklus skaičiuoja, kiek ten viduj. Viena, tarsi neketintų paisyti tvarkos, podiumo žingsniais skrodžia prie pat durų, iš užpakalinės aptemptų džinsų kišenės traukia telefoną ir fotografuoja pasikeitusį parduotuvės darbo laiką iškabintame lape, tada nueina sau. Apsaugos darbuotojai kažkur išnykę, bet automatinės durys atsidaro tik kam nors išeinant. Užvakar atžagariom rankom krepšelius dezinfekuojanti valytoja išplūdo apsauginę, kad ši jai trukdanti dirbti. Kodėl žmonių neleidi, rėkė, matai, mojo ranka į salę, nėra žmonių, einu paskųsiu direktorei! Ir nubidzeno pro lentynas. Konfliktas kilo nuo bobelės, įsmukusios pro duris ir nuduodančios išeinančią: eikit, eikit greičiau, džiūgavo apgavusi sistemą, kai žmonės paskubomis nėrė vidun. 

 

Didįjį penktadienį prekybcentryje jau grūstis. Pirkėjai atidžiai skenuoja vienas kitą: anos kaukė tik ant lūpų, ne ant nosies; senio – per daug atvėpusi; anas braunasi per arti; anas ar tik ne per daug krenkščia į petį; tetulė be pirštinių ir spiritu nepasivalė rankų prie įėjimo; ei tu, kur dedi apčiupinėtą pomidorą. Prie sūrių lentynos diedelis klausia jaunos moters su sąrašu rankoje: ar meilės laiškas? Ar imsit sūrį, atšauna moteris, aš laukiu, kol nueisit. Diedelis greit nueina taip ir nepaėmęs sūrio. Lentynoje suguldytos kruopščiai supakuotos antys, šeimininkės čiumpa iškart po dvi, gi akcija. Prie tortų skyriaus bobulytė, šaižiu balsu permušdama kitų pirkėjų ausinėse skambančius meditatyvus, porina, kad šventėm vaikai anūkai suvažiuos. Šįvakar ji į senas pėdkelnes suvyniotus kiaušinius merks į svogūnų lukštų viralą, sutrūkusius supjaustys į mišrainę, žirnelių skystį sunks puodelin. Nežinanti, kur Dievas brėžia ribą.

 

Atstovėjus atkarpomis sužymėtą eilę, norisi greičiau išeiti ir tiesiai, iškart su visais pirkiniais nerti į miško samanas ar bažnyčios užkaborį, ar į vonią, leisti vandenį ant kūno ir melstis melstis, kol atslūgs. Paskui valandą ar dvi – laikas visai pasimetęs – iš balkono spoksoti į debesį, išvysti netikėtai praskrendantį paukštį. Gi paukščiai skrenda vis arčiau, jų vis daugiau ir jie vis drąsesni. Naktop miškely prie namų prošal prakiūtino ežys, taip garsiai čežindamas lapus, lyg brendantis žmogus. Jį aptikęs palaidas šuo inkštė ir urzgė, kol šeimininkas jį pasišaukė savęsp.

 

Vedžiodama šunį prisėdi ant suoliuko. Užsirūkai, nusmaukusi kaukę po smakru. Gi kaip rūkysi per kaukę, gana to, kad parūkiusi dvoki sau į nosį, uždengta burna nesiventiliuoja. Kiek atokiau patruliuojantis ekipažas sumažina greitį – abu su juodom kaukėm, atidžiai, kaip priekaištas, žvelgia į tave, kol šmaukšteli veido uždangalą aukštyn ir užgesini cigaretę. Apsuka ratą, palydi akimis nueinančią legaliausiu būdu – vedina šunimi. 

 

Jis ateina su kauke, atneša vazonų gėlėms. Žiūri vienas kitam į akis. 

Gersi arbatos, klausia.

Gersiu.

Kaičia vandenį.

Nusiimk kaukę, sako, kaipgi atsigersi.

Atsigersiu.

Atsisėda priešingoje stalo pusėje. Tylomis išgeria arbatą. Atrodo, šį tą kalba, bet labiau atrodo – tyli. Atrodo, tepasako, kad po karantino trumpam būsim geresni.

Išeidamas užsideda kaukę ir atsargiai ją apkabina.

Kitądien skambina: mes važiuojam į parduotuvę, gal nori ir tave parvešim su pirkiniais. Žinoma, kad nori. Mainais pasiūlo duoti šalia radiatoriaus stiklainėlyje užsiauginto raugo juodai duonai. Žinoma, dalybos reikalingos, kad neišprotėtum iki galo: kai atiduodi kažką gero, kartu išeina lygiaverčiai kažkas blogo.

 

Pamažėl sklaidosi kaltė, kad nepavyksta namie susikaupti darbui. Užtat kokia kūryba iš maisto – toks virtuvinis festivalis, nuo darinėjimo neužsidaro šaldytuvas. Uždėjusi fotkės filtrą, siunčia garuojančio pyrago vaizdą draugei. Jei ne internetas, visas šitas laikas primintų sovietmetį – lėtos ir vienodos dienos, vienišieji arba šeimos užsidarę namuose, nėra kur eiti, uždrausta būriuotis; tačiau prie parduotuvių eilės, perka, lyg nebūtų, išties juk daug dalykų ir neįsigysi, vos tik panorėjęs; namie gamina maistą – anuomet moterys į puskiaures orkaites įdėdavo molinę plytą, taip kaitra pasiskirstydavo daug geriau – kūrybiškumas vėlgi paaštrėjęs; nežinios nerimas kutena vienas kitą stebint, prižiūrint, kad nenusižengtų, skundžiant ir atleidžiant, užsimerkiant, vienas kito truputėlį bijant – taip slegia, it prieš lietų. Miestiečiai pradeda svajoti apie kaimą, galbūt vienkiemiuose žmonės laisvesni, daugiau erdvės ir žemė, į kurią pirštus sukištum.

 

Draugė negali atrašyti, spaudžia deadline‘ai, ir taip užpildo tik dvidešimt procentų vadovybės siunčiamų lentelių, supistas auditas, nachui, atsidūsta. 

Dizainerė pasineria į darbus, tiek daug užduočių, ir nebespėja nieko kito – nei mankštos, nei filmų, nei knygų. Ir jau nebesinori nieko kito, kūrybiniu entuziazmu nupilkėja kasdienybės ritmas. 

Taip tik atrodo, kad studentas aktyvus, o iš tikrųjų krizė. Toks lapkritis ir isteriškas juokas – sugriuvo taip reikalinga tvarka ir struktūros. Atsimena tą keistą užduotį: sudaryti trijų mėnesių veiklos planą, žinant, kad už pusės metų mirsi.

Mesti mokslus.

Kabintis šiaudo ir daryti kuo daugiau.

Žinai gi, kai lifte spaudi du mygtukus – aukštyn ir žemyn, – liftas stovi vietoj. Dabar bekybanti pasaulinė krizė rizikingai siūbuojasi savam lifte tarsi sūpynėse.

 

Įžūlu žaidžiant slėpynes likti visiškai atviroje vietoje. Gi koks skirtumas, kad slepiesi namuose, virtualiai esi pasiekiamas taip pat, tarsi stovėtum miesto aikštėj, tarsi tavo asmeninė bekoordinatė navigacija būtų paleista online. Torpedos taikiklyje kiškis.

 

Koks puikus metas atsisukti į save ir su savim pabūti, teigia koučeriai ir psichologai. 

Arba. 

Skaitykite storas knygas, iš ekrano entuziastingai šypsosi influenceris. Nors kąsk sau į alkūnę, darosi bloga nuo ekranų. Turtingi tie, kas turi savo biblioteką.

 

Aš tiek dabar skaitysiu, man taip patinka šitas sustojęs laikas, šypsosi keturių mažamečių mama. Jos biblioteka kruopščiai išdėliota lentynose prie dviejų svetainės sienų. Kaipgi galima skaityti su keturiais pypliais namie – nebent užstumtum duris spinta, užsidėtum ausines ir pasileistum Jaggerį. O vaiko teisių specialistams ar galioja karantininis darbas iš namų? Jei ne vaikai, tai katinas jai lipa ant galvos, ji sako, neva masažas. Po savaitės ima dalintis straipsniais apie Kinijos engiamus Tibeto vienuolius ir degantį Černobylį – ir piktinasi, na kodėl kiti tai slepia, o kolega ją drausmina, kad nereikėtų kelti sąmyšio.

 

Ant tilto stovi dviese. Jis, prie kojų pasidėjęs du didžiulius maišus pirkinių, apglėbęs ją ranka, liūdnai žvelgia tolin anapus upės. Ji, įsikniaubusi jam į krūtinę, slepia veidą nuo praeivių. Galbūt jis nė nenutuokia, kaip ji ilgėjosi šio susitikimo. Bet šis choleros metas skirtas meilei per atstumą. Jei nenustos mylėti, tai bus tikra, išgyventa.

 

O tuo metu žmona staiga supranta, kad apsikabinimų vien su vyru jai nebeužtenka. Reikia kitų žmonių, daugiau.

 

Sergančiųjų skaičius mūsų šalyje viršijo tūkstantį, praneša informaciniai portalai. Po to išsyk: ekonomikai žlungant, planuojama švelninti karantino sąlygas. Straipsnį iliustruoja nuotrauka – kirpėja, grakščios žirklės, mėlyni plaukai.

 

Atrodo, karantinas ima žvelgti į tave.