Protingavimai (2)

 

Būtis yra bjauri. Ji panaši į ryklį, kuris ėda savo paties žarnas. Būtis ėda būtį.

Kunigas Menis aprašo vienadienius mašalus, kurių vienintelis pašaukimas yra duoti pradžią naujai generacijai ir tą pačią dieną žūti. Jie nieko nevalgo, nes neturi su kuo. Juos valgo. Jie tam sukurti.

Vienintelį jiems duotą vakarą, rašo Menis, mašalai šoka nuostabų meilės ir mirties šokį, o po to miršta ir upė pasidengia sidabriniais jų sparneliais. Jeigu vienadieniai mašalai yra tik maistas, tai kam tas nuostabus šokis? Tai gal šokdami jie yra laimingi? Gal tam Dievas juos sukūrė? Gal ne tik valgymui yra sukurta visa, kas gyva, bet ir laimei? Vis ieškau pagrindo savo norams.

 

●

 

Pradžioje gerti yra labai gera. Nuostabi cheminė būsena. Euforija. Laimė.

Vėliau pati ranka ima stiklinę degtinės ir pila į burną. Ir nieko daugiau, tik slogus galvojimas: ir vėl bonka ant stalo ir pragaras ryte. O tada prisigerti, pribaigti save, kad apie nieką negalvotum, viską užmirštum.

Dukryčių akys pilnos skausmo.

 

●

 

Teta Aldutė, mano anksti mirusios Mamos sesuo rašytoja Aldona Liobytė, turbūt buvo pats svarbiausias žmogus mano gyvenime.

Jaunas aš buvau gyvulys. Mano viduje buvo tik žarnos ir valdė mane lytinis organas.

Gyveni kaip gyvulys ir stipsi kaip gyvulys, sakė man žmonės. Jų akys švietė piktu džiaugsmu, o aš spjaudavau ant šaligatvio.

Tu vis gyvulėji ir kaip gyvulys gausi galą dvokiančiam griovy, sakė man teta Aldutė. Bet jos akys buvo liūdnos ir aš nepykau.

Žmogžudys, kalėjęs vienoje kameroje su Monsinjoru Vasiliausku, tarsi gimė ir kaip ką tik gimęs kūdikis rėkė – aš irgi žmogus. Skaičiau apie tai.

Tikra nesuinteresuota meilė didelę jėgą turi, pažadina žmoguje žmogų.

 

●

 

Septintajame dešimtmetyje iš Amerikos į Lietuvą atvažiavo mūsų pusbrolis, dėdės Liobio sūnus. Susirinkom Žvėryne, pas tetą Aldutę, dovanų pasiimti.

Broliui Kristupui pusbrolis padovanojo T-shirt, tokį drabužėlį, kurį mes maike vadinom. Užuot aikčiojęs iš dėkingumo, Kristupas pasakė:

– Tiks motociklui valyti.

 

●

 

Freudas sakė, kad žmogus nori veistis ir būti reikšmingas. Tai yra visų žmogaus pastangų šaknys. Gyvenimas – tai pastanga. Veistis nori žmogaus kūnas. Reikšmingas nori būti žmogus. Herostrato kompleksas.

Labai palankios sąlygos būti reikšmingam yra prie vaišių stalo.

– Mikalojui nepatogu sėdėti, atneškit pagalvėlių ir pakiškit po juo, įdėkit Mikalojui valgyti, nes pats jis nedrįsta įsidėti, Mikalojui šalta, aprenkit jį, nes pats jis nesupranta, kad kai šalta, reikia apsirengti. Aš esu puikus žmogus, aš ne savim rūpinuosi, bet vargšeliu Mikalojum, kuris savim pasirūpinti negali.

Žmogus klysta. Aš jam nerūpiu. Jis nori būti reikšmingas, nes reikšmingas yra tas, kuris gali pasirūpinti menkesniu už save. Ir aš reikšmingas, nes mano dėka žmogus pasijunta reikšmingas. Mums abiem pasisekė.

Freudas nieko naujo nepasakė. Juk Šventajam Rašte parašyta: Laimingi, kurie rūpinasi vargšais… Ten neparašyta, kad laimingi yra vargšai, kuriais rūpinasi.

Kas gaili savo sūnui rykštės, tas nekenčia savo sūnaus. Taip irgi parašyta Šventajam Rašte. Rykštė – tikros meilės alegorija. Dažnai klausiu savęs, ar aš myliu savo vaikus ir anūkus, ar aš noriu, kad jie mane mylėtų. Mylimas žmogus yra labai reikšmingas mylinčiam. Tik pradedu galvoti tokius galvojimus ir pasibaigia gėrėjimasis savim.

 

●

 

Vienoj rankoj nešu daiktą ir kitoj rankoj nešu daiktą. Uodai mane kandžioja.

Nesidžiaugiu evoliucija. Per ją netekau uodegos. Neturiu su kuo uodus vaikyti. Aš nelaimingas.

Patarėjas man nepasakė:

– Užsiaugink uodegą.

Patarėjas man sako: nebūk nelaimingas, būk laimingas. Tai paprasta – mylėk, nepavydėk, nebijok, nepyk, negalvok, nenorėk.

Aš, o, mano galva, ir visi žmonės esam padaryti iš meilės, neapykantos, džiaugsmo, pykčio, baimės, pavydo, liūdesio, ilgesio. Aš esu padarytas iš noro būti laimingam, o iš šito noro visi kiti norai. Aš ne pats save tokį padariau, tokį mane padarė. Nieko negaliu pakeisti. Iš tikrųjų Patarėjas man sako: nebūk žmogum ir būsi laimingas. Sugyvulėk. Patarėjas teisus. Kai prisigeriu iki sugyvulėjimo, būnu laimingas.

 

●

 

Didžiausia Dievo dovana man yra pavydas. Jis kankina mane bemiegėmis naktimis ir verčia mane būti geresnį už tą, kuris geresnis už mane. Jeigu man tai pavyksta, aš būnu laimingas ir pamilstu žmogų, kuriam pavydėjau, nes jo dėka patobulėjau savo akyse.

Kai pasidarysiu geriausias iš visų, tada nepavydėsiu.

 

●

 

Kai stengiausi būti geresnis už visus, buvau panašus į varlę, kuri norėjo būti didesnė už jautį ir pūtėsi, kol sprogo. Nesprogau, nes laiku supratau, kad jeigu Dievas sukūrė mane varle, vadinasi, toks aš jam reikalingas ir varle man lemta būti. Ir tada tariau sau:

– Nebandyk būti geresnis už kitus, bandyk būti geresnis už save.

Kai man tai pavyksta, būnu laimingas. Lyg laipteliu Dievo link palypėčiau.

 

●

 

Žmogus yra jausmai. Protas yra tam, kad žmogaus kūnas išgyventų ir kad žmogus kuo daugiau būtų ir kuo daugiau jausmų patirtų.

Žmogui yra tik tai, ką jis kokiu nors būdu patiria.

 

●

 

Tyloj, tamsiam kambary kalbuosi su Dievu.

– Dieve, aš nesuprastas, aš neįvertintas, aš nelaimingas. Duonos kasdieninės turiu daugiau, negu pakanka, tik laimės neturiu. Duok man laimę.

– O kas yra laimė, žinai?

– Nežinau.

– Prašai manęs nežinai ko? Lįsk sau į vidų, knisinėkis ten, atrask ten save pasislėpusį tarp žarnų ir laimę ten rasi, nes tik ten ji ir yra. Pažinti save reiškia sužinoti, kaip gyventi, kad būtum laimingas. Negi nori, kad duočiau tau laimę kaip išmaldą.

– Neplauk man smegenų. Sukūrei mane, nors aš to neprašiau, tai rūpinkis dabar manim. Padaryk, ko prašau. Padaryk mane laimingą.

– Nesiutink manęs. O tai paversiu tave senmergės katinu iš Pineau pasakos. Jis laimingas.

 

●

 

Aš prisiuvu užvalkalą prie antklodės ir vis tiek, vos tik užmiegu, antklodė tampa beformiu maišu, prikimštu skudurų. Spardausi. Mano miegas neramus todėl, kad mano sąžinė nešvari. Reiks ją nuplauti spiritu.

 

●

 

Man gera miške. Medžiai žiūri susimąstę į dangų ir aš jiems nerūpiu. Tai teikia man laisvę būti tokiam, kokiam man gera būti.

Gražiai parašė poetė Giedrė. Augalų bent jau niekas neverčia šokti.

Tai apie laisvę, apie vienatvę.

Jeigu šalia yra žmogus, aš jau nesu laisvas, nes bijau, kad mano laisvė gali būti jam nepriimtina.

Į minią eina žmonės, kuriuos laisvė ir vienatvė slegia.

– Buvau paskaitoj apie kolekcininkus. Pilna salė buvo žmonių. Paskaita buvo nepaprastai įdomi.

– Ką įdomaus sužinojai?

– Sužinojau, kad kolekcininkai kolekcionuoja.

Žmogus klysta. Ne tai jam buvo įdomu, bet tai, kad pilna salė buvo žmonių.

 

●

 

Sakoma, tikras menas suprantamas visiems. Netiesa. Tikras menas yra sunkiausiai suprantamas. Didelių pastangų tam reikia. Išprusimo.

– Mikalojau, tu nekultūringas, tu neini į klasikinės muzikos koncertus.

– Taip. Klasikinę muziką aš pražiopsojau. Aš negaliu patirti elitinio jausmo, kurį ji teikia. Aš neišprusęs ir jau nebeišprusiu. Aš suvokiu daineles, malonias mano ausims, bet mano siela negirdi jai skirtos muzikos. Aš labai dėl to jaudinuosi.

– Mikalojau, – paguostų mane Schopenhaueris, – nesijaudink. Koncertų salėse, išskyrus vieną kitą, visi tokie kaip tu. Jeigu nori būti kultūringas, privalai eiti į koncertus, net jeigu esi visiškai kurčias ten grojamai muzikai, ir garsiau už visus privalai ploti ir šaukti „bis“, kad savo kurtumą paslėptum.

 

●

 

Kas pirma atsirado? Višta ar kiaušinis? Višta padėjo kiaušinį ir išperėjo pati save.

Dievas yra gimdantis ir gimdomas viename. Taip Dievą apibūdino Aurelijus Augustinas.

Laisvas žmogus yra tas, kuris yra savo paties priežastis. Taip pasakė Tomas Akvinietis.

Galia kurti save žmogus skiriasi nuo gyvulio ir yra panašus į Dievą.

 

●

 

Aš neinu į bažnyčią, nes tai, ką ten girdžiu, kai buvau trejų metų, man jau sakė mano Močiutė Marija Liobienė:

– Klausyk Mamos, elkis gerai, nevok, nemeluok, negeisk savo artimo žmonos, nekalbėk negražiai, nes ateis vilkas ir tave suės.

Aš netikiu, kad Dievas ėda vaikus. Aš apskritai nežinau, ar Dievas yra, ar Jo nėra.

Kai buvai penktoje klasėje, primušiau berniuką, jaunesnį ir silpnesnį už save. Penkiasdešimt metų apie tai buvau užmiršęs, o dabar labai dažnai prisimenu.

Tas berniukas jau miręs. Palaidotas jis netoli mano tėvo. Kas gi verčia mane uždegti žvakę ant jo kapo per Vėlines? Sapnuoju, kad prašau jo atleidimo. Kas siunčia man tokius sapnus?

Patyčios. Šlykštus dalykas. Silpnų, menkų žmonių ginklas. Stiprūs žmonės nesityčioja. Jiems nereikia kitų žeminti, kad savo akyse didūs būtų.

 

 

●

 

Aš nemyliu Dievo. Aš Jo bijau. Argi galima mylėti tą, kurio bijai?

– Nekalbėk taip. Pragare degsi, – sako man mylintys Dievą.

– Pragare degsiu, jeigu Dievui meluosiu.

Aš Jam dėkingas, aš Jį gerbiu ir todėl Jam nemeluoju.

Man nepatinka, kai kunigas bažnyčioje sako:

– Susiimkite už rankų.

Šalia manęs stovi Gražuolė, aš paimu jos ranką ir mano mintys krypsta ne Dievo link. Jaučiu, kad Gražuolei negera.

 

●

 

Šv. Mykolo bažnyčioje buvo kalbama apie šiuolaikinį meną bažnyčiose.

Sudėtinga tema. Sunku yra padaryti taip, kad šiuolaikinis menas nebūtų svetimkūnis, pavyzdžiui, barokinėje bažnyčioje.

Bažnyčioms turėtų dirbti ne šiuolaikiniai menininkai, bet menininkai be laiko. Kam dabar svarbu, kad Goya buvo laikomas atsilikėliu. Menininkų be laiko Lietuvoje yra daug. Nevardinsiu jų. Nebent kas paklaustų. Man sako:

– Tu menininkas. Pasakyk man, kokius paveikslus ir kur kabinti mano kambary.

– Kabink tokius paveikslus, į kuriuos tau gera žiūrėti, kabink ten, kur tau gera juos matyti. Tavo bute turi būti gera tau, bet ne man.

Jeigu manęs paprašytų padaryti paveikslą bažnyčiai, aš galvočiau, kad bažnyčia yra Dievo namai ir ten turi būti paveikslai, gražūs Dievui. Man nereikia paveikslų, man reikia jūsų širdžių, sakė Dievas. Jeigu dailininkas nupaišo paveikslą tokį gražų, kokį tik gali, tai jis iš širdies ir Dievui jis bus gražus. Paveikslas kaip malda.

Bažnyčiose turėtų būti tokie paveikslai, į kuriuos žiūrėdami žmonės Dievą jaustų esant. Mano netikintis draugas architektas taip sakė: Dievo sukurtas pasaulis man negražus. Man gražus yra žmogaus sukurtas gelžbetoninis grožis.

Toks architektas neturėtų statyti bažnyčių.

 

●

 

Kunigas iš Vokietijos, pamatęs Vaidoto Žuko paveikslus, paprašė jo padaryti freskas Šv. Bonifaco koplyčioje Lauterbache. Prancūzijos arkivyskupui Jeanui-Marie Lustiger patiko bibliniai Prano Gailiaus koliažai ir jis pasiūlė jam dekoruoti kelias bažnyčias Paryžiuje.

Kunigai menininkams pasakė: mes aprūpinsim jus viskuo, kas reikalinga, ir suteiksim jums visišką kūrybinę laisvę. Mes matom jūsų darbus ir jumis tikim.

Ir Vaidotas Žukas, ir Pranas Gailius greitai ir gerai padarė darbą. Sukūrė puikius meno kūrinius.

Pamokanti istorija. Tik laisvas būdamas menininkas padaro geriausia, ką gali.

Lietuvoj visi žino, koks turi būti menas. Tik menininkai nežino.

 

●

 

Mirė Nijolė Valadkevičiūtė. Talentinga menininkė. Gyvenimas jos buvo skausmingas, mirtis skausminga ir menas jos buvo pilnas skausmo. 

 

●

 

Žmonės, kurie netiki Dievo ir todėl nori šioj žemėj gyventi amžinai, sako:

– Aš nenoriu būti žmogum, aš noriu būti japoniška medūza Turritopsis dohrnii. Ji neturi širdies ir todėl yra nemirtinga. Aš irgi noriu būti nemirtingas.

Kuo lėčiau plaka gyvūno širdis, tuo ilgiau jis gyvena.

Poeto Kęstučio širdis plakė per greit.