Suvokti transformaciją ar transformuoti suvokimą?

Viktor Pelevin. Šventoji vilkolakio knyga. Romanas. Vertė Jurgis Gimberis. K.: Jotema, 2006. 264 p.

Pagavau save, jog knygų apžvalgas mėgstu pradėti: „Sunku kalbėti apie…“ Ar čia kokia cliffhangerio atmaina, ar nepasitikėjimas, ar besąlyginė pagarba svečiam protui?

Ir vis dėlto: sunku kalbėti apie Peleviną. Kaip kalbėti apie tą, kuris, nors ir būdamas rašytojas, su visa kur prasismelkiančiu Rytų misticizmu kiek įmanoma kovoja prieš tą netobulą įrankį – kalbą. Sakytum, iš šio žiūros taško Pelevinas – tai rusų Beckettas ar, jei norite, dar transcendentiškesnis Beckettas.

Atlikti Pelevino kuriamo pasaulio skerspjūvį – tas pats, kas mėginti iškepti tobulai apskritą blyną. Čia tiek daug visokių mažų svarbių (metafizinių) detalių, tiek daug inkorporuotų proto provokacijų, kad sustabarėjęs protas:

1) jų nepajėgs suprasti ir geriausiu atveju nukiš į tamsiausius užkaborius,

2) stačiai nučiuoš nuo laikančios platformos, o to proto savininkas išeis gyventi į mišką, ten užkalbinės laukinius moliūgus ir gers ryto rasą.

Elastingai minčiai Pelevinas palieka nors ir nedidukę, bet vis dėlto galimybę, kad ten kažkur pačiame įsivaizduojamo begalinio kambario gale, užlipę ant nenusakomo aukščio medinių dėžių kalno, rasime adatos pločio portalą į Žėrintį srautą. Negailestingas tas Pelevinas.

Apie politines rusų genijaus pažiūras kalbėti irgi sudėtinga. Tariant labai buitiškai: jis užsiima naujosios Rusijos mito kūrimu ar bent vykstančios šalėdaros analize, šiepdamas ir kergdamas visas, kad ir kiek jų būtų, tame mite besisukančias rusiškojo identiteto prizmės puses (imperinė Rusija, Sovietų Sąjunga, laukinio kapitalizmo laikai).

Dabar apie pačią knygą. A. Chuli (ne, tai ne keiksmažodis, tai, kaip autorius tvirtina, kinų kalba reiškia: Lapė A.) – tūkstančius žiemų mačiusi tarpinė būtybė tarp žmogaus, gyvulio ir demono. Nesvarbu, kaip ji gyvena ir ką veikia, ją kankina tos pačios metafizinės svajos kaip ir visus nors kiek prakutusiuosius: kaip iki galo įtikėti, kad viskas, ką matome ir patiriame, sukurta mūsų pačių ir yra ne džiaugsmas, o našta, paklydimas.

Taip stipriai mane paveikė muzika. Netoliese jau ilgai griežė fleita – apie tai, kas buvo mano širdy. Kad kažkada vaikystėje mes gyvenome didžiuliuose namuose ir žaidėm stebuklingus žaidimus. O paskui taip įsižaidėme, jog patys patikėjome savo fantazijomis – išėjome tyčiomis pasivaikščioti tarp lėlių ir pasiklydome, ir dabar nėra jėgos, kuri grąžintų mus į namus, jeigu patys neprisiminsim, kad tik žaidžiame. O prisiminti to beveik neįmanoma – toks kerintis ir baisus pasirodė žaidimas…

A. Chuli tūkstančius metų ieško kelio atgal į Žėrintį srautą, kol galiausiai supranta, kad ji visada jame ir blaškėsi, tiesiog nemokėjo jo aktyvuoti. Galutinei transcendentinei minčiai patirti (čia Pelevinui jau kiek saldoka), pasirodo, reikalinga neobjektyvizuota meilė: „Visų pirma [...] turi pajusti savo širdyje meilę nuo pačių paprasčiausių jos formų ir pamažu ją auginti iki tikrosios meilės, kuri neturi nei subjekto, nei objekto.“

Skaitydamas lyginau knygą su peleviniškąja biblija – „Čiapajevu ir Pustota“. Pirmame knygos trečdalyje radau apsčiai rusiškojo tapatumo kritikos, bet sunkiau sekėsi aptikti kaip žirniai prie bulvių košės prie jos prisipaišančio Rytų misticizmo. Visgi antroje pusėje to Budos dvelksmo Pelevinas pūstelėjo tiek, kad dar dabar ne stoviu, o levituoju.

Aptartina dar viena dėmesio verta mintis, kurios mums nepašykštėjo V. P., aiškindamas pagrindinių veikėjų virsmo į vilkolakius skirtumą: vienas veikia kitų suvokimą jį transformuodamas (buitiškai pavadinkime tai „kerais“), kitas atvirkščiai – suvokia (įtiki) pačia transformacija, kuriai nelieka nieko kita, kaip tapti realiai: „Jei jūsų tikėjimas būtų bent garstyčios grūdo…“ Taigi Pelevinas palieka plačią transcendentinio tapsmo laukymę. Kartu įteisinama ir tai, kad prieiti prie anksčiau minėtos adatos pločio properšos į nirvaną galima savaip.

Pasitaisiau chalatą, oriai atsisėdau ant grindų ir tariau:

– Kaip tai pamokoma! Ponas panaudojo tą pačią sutrą ir kaip spyną, ir kaip raktą. Ar šita mantra, kaip žadėjo Buda, iš tikrųjų išlaisvina iš visų kančių?

– Tu skaitei Širdies sutrą? – paklausė jis.

– Šiek tiek skaičiau, – atsakiau. – Forma yra tuštuma, o tuštuma yra forma.

– Galbūt tu net žinai tų žodžių prasmę?

O jūs ar žinote?