Pusiaudienio demonas

Parą važiavome viename vagone, dvi ukrainietės – senutė motina ir jos suaugusi dukra. Moterys įsėdo į traukinį toje pačioje stotyje kaip ir aš, o išlipo anksčiau. Kelias tolimas, išsikalbėjome, papasakojo apie namus, savo šeimą, vyresnioji skundėsi širdies nepakankamumu. Vežėsi pintinę maisto: sumuštinių su naminiu sviestu, sūriu, rūkyta šonine ir dešra, vaišino mane ir traukinio palydovę šviežiai iškeptu pyragu, ši vis nešė užplikiusi juodosios arbatos. Sujaudino bendrakeleivių nuoširdumas, papasakojau joms apie laimingą santuoką, galiausiai prasitariau serganti neišgydoma liga. Moterys klausėsi sukrėstos, apsiverkė (dvidešimt trejų metų, mylima ir turiu mirti!), bet iš traukinio išlipo žvalios – jų problemos, palyginti su manosiomis, rodėsi visiškai nereikšmingos. Džiaugiausi sukūrusi įsimintiną istoriją, atliepusi bendrakeleivių lūkesčius, palietusi jautrias stygas: kol pasakojau, tikėjau tuo, ką sakau. Pasakojimo detalės buvo tikros, o visumą pataisiau, kad būtų įtaigiau. Dalijausi neišsipildžiusiais lūkesčiais, turėjau lakią vaizduotę, kūriau „gražaus gyvenimo“ paveikslus. Apie mirtiną pavojų, pati nesuprasdama, pasakiau tiesą – neįmanoma palaidoti praeities, neįvardijus priežasčių, dėl kurių radosi santykiai, vertę bėgti. Per trumpą laiką viena po kitos sugriuvo vizijos, įkūnijusios mano svajones; iš pradžių subyrėjo talentingos studentės įvaizdis (nesupratau, kodėl buvau metams pašalinta iš aukštosios mokyklos, nors mokiausi stropiai), grįžusi studijuoti išgyvenau žlugusių santykių dramą. Buvome darni pora, tik trumpai. Santykiams pašlijus, neklausiau: „Kas kaltas?“, nesiaiškinau: „Kodėl?“ Mačiau, kaip smarkiai jis bijo klausimų, išgyvenau gėdą dėl kito žmogaus baimės. Sutikusi gatvėje, grąžinau buto raktus. Įsižeidė. Numetė juos ant grindinio, stumtelėjo bato galu, raktai įkrito pro groteles į lietaus nuotekų šulinį. Pasiunčiau iš Aluštos atvirlaiškį; dažnai ilsėdavosi pietinėje pakrantėje, pasakojo apie žygį pajūriu. Ėjo pėsčias septyniolika kilometrų, prisiminė tą įvykį su subtiliausiais niuansais. Išgyvenau menkutę satisfakciją apėjusi visą pusiasalį (troškau pažeminti jį), nukeliavau tris šimtus kilometrų, nuo Eupatorijos iki Feodosijos, kopdama kalnais vos nenugarmėjau į prarają, tada keikiau: „Žygiuotų geriau aplink stalą – pasakorius.“

Įsidarbinau pašte. Maršrutas aukštutinėje Jaltoje buvo nesudėtingas, viena laiškanešė pasiėmė atokiau esantį rajoną, užleido savąjį man. Atėjusi į skyrių mikliai išrūšiuodavau laikraščius, užrašydavau adresus ir surišdavau, o vairuotojas išvežiodavo ryšulius į gatvėse stovinčias metalines dėžes. Atsirakinusi specialiu raktu mėlyną spaudos dėžę, išmėtydavau laikraščius į gyventojų pašto dėžutes. Tai buvo skurdus, tankiai gyvenamas rajonas. Mediniai dviejų ar trijų aukštų pastatai su terasomis buvo statyti amžiaus pradžioje, jų viršutinius aukštus juosė ištisiniai balkonai, papuošti medžio drožiniais. Kadaise kiekvienas šių namų priklausė vienam savininkui, dabar juose gyveno šešios ar aštuonios šeimos. Rašytojo Antono Čechovo vila buvo uždaryta remontuoti, nors man neteko matyti, kad kas nors namelyje dirbtų. Vietiniai gūžčiojo pečiais, niekas neprisiminė, kada muziejus veikė. Pagrindinis laikraštis vadinosi „Sovetskij Krym“. Įsiminiau prenumeratorius – šie suklydus jau už pusvalandžio skambindavo į pašto skyrių ir skųsdavosi negavę laikraščio, tokių buvo du. Pensijų dienomis išmokėdavau pinigus. Pensijos menkutės, po dvidešimt rublių, visgi bendra suma susidarydavo solidi, laiškanešės perspėjo saugotis siauruose skersgatviuose. Atnešusi pensiją, turėdavau užeiti į kiekvieną butą, išklausyti visų istorijas. Žmonės kreipdavosi maloniai – „naša Rutočka“, laukdavo gatvėje, užkalbindavo.

Miestas įsikūręs įkalnėje, dauguma namų neįprastai suprojektuoti; vienoje gatvėje įėjusi į pastatą skubėdavau ilgais koridoriais, lipdavau mediniais laiptais žemyn, tuomet vėl koridoriais ir atsidurdavau kitoje gatvėje – laiškanešei tokie pastatai buvo tikras lobis, be to, juose tvyrojo vėsi prieblanda. Tuos kelius žinojo tik senbuviai, man juos parodė mergina, dirbusi šiame rajone. Savo maršrutą apibėgdavau per valandą, net stabtelėdama pasisveikinti su kiekvienu, kuris tikėjosi būti išgirstas, savo darbą atlikdavau per pusantros valandos. Dar kartą tą patį maršrutą apeidavau vidudienį, išnešiodavau laiškus ir vieną kitą žurnalą. Laikraščiai paštą pasiekdavo tik iš ryto, todėl popietinis maršrutas buvo lengvas, apibėgdavau jį per pusvalandį, pašto viršininkė – žila, besišypsanti moteris – niekuomet nepriekaištavo dėl darbo.

Skyriuje veikė tarpmiestinių telefoninių pokalbių stotis, daugelis klientų nesivargindavo uždaryti kabinos durų, ypač jei užeidavo į ją dviese. Moterys (taip pat vyrai) pasakodavo namie likusiems sutuoktiniams apie gydymą sanatorijoje, smulkmeniškai klausinėdavo apie vaikus, namiškių gaminamą maistą ar orą mieste, iš kurio atvyko gydytis; kitos lyties vasarotojas (ar vasarotoja) stovėdavo drauge kabinoje, apglėbęs per liemenį, viso pokalbio metu meiliai priglusdamas, – santuokinė neištikimybė sezono metu siekė epidemijos lygį, žvelgiant į šią problemą pašto tarnautojos akimis.

Vasarą stigo darbuotojų, todėl paštas pasiūlė gyvenamąjį plotą. Įsikūriau dviejų kambarių bute, atskirame kambaryje, kitame gyveno mergina, išmokiusi mane dirbti. Nors bute buvo visi patogumai, vandenį įjungdavo tik porai valandų per parą, miestas turėjo sunkumų dėl vandens tiekimo. Labiau už vandens stygių vargino virtuvę okupavę rudi tarakonai. Prieš atidarydama stalo įrankių dėžę, stipriai spirdavau į virtuvinę spintelę arba trinktelėdavau per jos viršų kumščiu. Perspėjusi tarakonus, kad atitrauksiu dėžę, palaukdavau, šie skuosdavo į visas puses, iškėlę ilgus plonus ūsus. Panika persiduodavo man, užtrenkdavau dėžę nieko nepasiėmusi: buvo taip atgrasu, kad nustojau valgyti, tik užsikaisdavau vandens arbatai. Maisto nepirkau, nuoma už kambarį buvo simbolinė (butas žinybinis). Atvažiavusi ketinau piešti ir tapyti, bet neužsiėmiau daile – net nebeskaičiau, nors viešoji biblioteka buvo netoliese. Bėgdama nuobodulį vežiausi drauge, tūkstančiai nukeliautų kilometrų nepadėjo atsikratyti keisto tuštumos ir netikrumo jausmo. Visgi nesugalvojau nieko geriau, kaip pradėti naujas klajones. Rudenį nusipirkau traukinio bilietą į Irkutską, prisiminiau, kad Baikalas yra vienas didžiausių pasaulio gėlo vandens telkinių, į atmintį įsikirto ežerą apibūdinantis žodis „skaidrus“, norėjau pamatyti šį gamtos stebuklą. Siųsdavau mamai atvirukus su vaizdais, fotonuotraukas, užsiminiau apie planus pasiekti Baikalą. Netrukus gavau telegramą, manęs prašė skubiai grįžti namo dėl pašlijusios mamos sveikatos. Abejojau gauta žinia, bet bilietą grąžinau. Paskutinę popietę, prieš išvykdama iš Jaltos, nusileidau prie jūros. Pūtė štorminis vėjas, paplūdimiai skendo po vandeniu, bangos kilo purslų fontanais, siekdamos palmių viršūnes, medinės suirusių gultų nuolaužos blaškėsi putojančiuose verpetuose – grėsmingas reginys, tarsi perspėjimas.

Nors niekas nepriekaištavo dėl nutrūkusių studijų, sunkiai pakėliau atmosferą namuose. Jaučiausi išsekusi. Paklausiau mamos, ar galėčiau savaitei atsigulti į ligoninę pasitikrinti sveikatos, prisiminiau dėmesį ir meilę, kuria buvau apsupta sirgdama; kartą patekau į motociklo avariją – kokie visi buvo malonūs ir atjaučiantys! Važiavome dideliu greičiu, plentas buvo šlapias, mamos brolis matė, kad susidūrimo neišvengsime, nustūmė nuo motociklo. Susitrenkiau galvą, neužsegtas šalmas nukrito. Sąmonę atgavau gulėdama ant asfalto.

– Tokie jauni ir abudu negyvi… – apgailestavo į avarijos vietą subėgę žmonės.

– Rojuje kalba lietuviškai, – apsidžiaugiau ir atsimerkiau.

Neprisiminiau skaistyklos nei pragaro. Mama įsiklausė į prašymą, paguldė į ligoninę, ji baiminosi, kad galiu vėl išvažiuoti. Skyriaus vedėja užsiminė apie naujus vaistus nuo išsekimo, kurie gaunami tik paskirti Sveikatos apsaugos ministerijos, šie medikamentai Lietuvoje buvo naujiena. Mama vaistų gavo, gydytoja nemokėjo jokios užsienio kalbos, anotacijoje pateikto vaistų aprašymo nesuprato, paskyrė dvigubai didesnę nei leistina maksimali dozę. Sutriko miegas, galiausiai atsisakiau juos gerti – vaistų poveikis buvo siaubingas. Atsirado didelis jautrumas, visiškai nebemiegojau. Jaunas gydytojas praktikantas patarė mamai skubiai paimti mane iš ligoninės. Vedėja sunaikino įrašą apie paskirtų vaistų dozę, išplėšė lapą su paskyrimu iš kortelės. Praktikantas užrašė pažįstamo gydytojo, dirbančio Vilniuje, pavardę ir telefoną, mes susisiekėme su juo. Gydytojas parodė saują skirtingų tablečių:

– Gėrėte kurias nors iš jų?

– Taip, – atsakiau.

– Ar pamenate, kurias ir kiek kartų per dieną?

– Taip.

Išgirdęs apie dozę, žiūrėjo į mane įdėmiai, jo akyse įžvelgiau nuostabą ir abejonę. Vėliau, kalbėdamas su mama, stebėjosi, kaip organizmas atlaikė, metus gydė nuo nemigos ir kitų šalutinio poveikio reiškinių. Užsnūdusi grimzdavau į pilką dumblą, dusau lyg po storu vatos sluoksniu, akys degė kaip žvyro pripiltos. Stipriau už nemigą gniuždė neviltis – nebetikėjau, kad kada nors galėsiu ilsėtis miegodama.

Atvykusi į Vilnių, apsistodavau Antakalnyje, pas mamos studijų draugę. Tai buvo paprasti ir nuoširdūs žmonės, šeimos tėvas patarnavo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Jauniausioji dukra, mano vienmetė, studijavo universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, džiaugiausi šia pažintimi. Mama lankė Aušros Vartų koplyčią, meldė Dievo Motinos, kad pasveikčiau, ir jos maldos buvo išklausytos: baigiau studijas, dirbau pagal paskyrimą, vėliau baigiau antrą aukštąją mokyklą, įsteigiau privačią dailės studiją, dešimt metų jai vadovavau.

Pirmą kartą apie akediją išgirdau pas joanitus. Draugė pakvietė nueiti į paskaitą vienuolyne, joanitų kunigas kalbėjo apie Gabrieliaus Bungės knygą „Akedija: Evagrijaus Pontiečio dvasinis mokymas“. „Šiaurės Atėnai“ (2016.III.4) išspausdino Gintaro Sungailos straipsnį „Akedija, Evagrijus Pontietis ir Gabrieliaus Bungės antimodernizmas“. Cituoju Sungailą: „Žodis „akedija“ graikiškai reiškia „ne-rūpestį“, tai yra kedos, „rūpestis“, su neigiančia dalelyte a- (alpha privativum). Tardami šį žodį graikai turėjo omenyje būseną, kai žmogus visiškai netenka motyvacijos gyventi – jis nieko nebenori. Bunge pabrėžia, kad netgi jo kvėpavimas pasidaro sunkesnis.“ Aš vadinau tai „nuoboduliu“, nors būsena apėmė daug platesnį išgyvenimų spektrą – nesunkiai atpažinau tai, ką girdėjau paskaitoje ir skaičiau: pašalinta iš aukštosios mokyklos, nesuvokiau, kas vyksta, nesugebėjau objektyviai vertinti, neieškojau pagalbos, nesikreipiau į dvasininkus – pamaldų nelankiau, kunigus ir vienuolius matydavau tik kvailose prancūziškose kino komedijose.

Kunigas Arnoldas Valkauskas (radau įrašą internete) rekolekcijų metu aiškino: „Kartais akedija dar vadinama „pusiaudienio demonu“, apie kurį Evagrijaus iš Ponto raštuose sakoma: „Jeigu įveiki savo gyvenimo kovoje akedijos demoną, visi kiti demonai tau nebebaisūs.“ Jis galingas, nes stipriai veikia žmogaus psichiką. Užpuola netikėtai, kai žmogus jaučiasi ramus, kai atrodo, kad nieko netrūksta: štai tuomet staiga kažkas su žmogumi atsitinka. Akedija įvardijama ypač sunkiu blogiu, nes turi labai daug veikimo formų ir ją galima supainioti su depresija. Žmogų apima nusivylimas, jis nenori kovoti su aplinkybėmis ir nuleidžia rankas. Demonas, naudodamasis mūsų antropologine prigimtimi, yra pajėgus sukurti tam tikrą nuotaiką, kuri po truputį užvaldo. Ko mokė Evagrijus iš Ponto? Kodėl sakoma, kad ydos yra septynios, o aistros įvardijamos aštuonios? Nuliūdimą sunku apibūdinti kaip aistrą. Kas tai? Yda, aistra ar demono veikimas? Lietuvių kalboje prigijo žodis „akedija“, apie ką kalba ir dykumų tėvai, vartodavę graikišką terminą.“