Aukos pasakojimas įplieskė aistras dėl atpildo už vaikų tvirkinimą
Šis Paryžiuje dirbančio žurnalisto tekstas „The New York Times“ internetinėje svetainėje publikuotas š. m. sausio 7 d.
Prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas [g. 1936] niekada neslėpė savo lytinių santykių su paaugliais ar net jaunesniais berniukais ir mergaitėmis. Prirašė begalę knygų, kuriose išsamiai pasakojo apie nepasotinamus savo pomėgius, ir didžiavosi jomis televizijos laidose. „Dar nė šešiolikos“ (Les moins de seize ans) vadinosi viena iš jo ankstyvųjų esė, nepaliekanti vietos dviprasmybėms.
Tačiau už savo veiksmus jis nė dienos nebuvo kalintas ir nesulaukė jokio atkirčio. Priešingai – tik nuolatinio pripažinimo. Didžiuma prancūzų literatūros ir žurnalistikos elito dešimtmečius aukštino jį patį ir jo kūrybą. Šiuo metu 83-ejų Matzneffas 2013 m. buvo apdovanotas svarbia literatūrine premija [Goncourtʼų premijos alternatyva Prix Renaudot eseistikos kategorijoje], o vos prieš kelis mėnesius naujausią jo knygą išleido garbingiausia Prancūzijos leidykla [„Gallimard“].
Vis dėlto vienos iš jo aukų – Vanessos Springoros [g. 1972] knygos išleidimas šių metų pradžioje Prancūzijoje ūmai įžiebė karštus ginčus dėl rašytojo istoriškai aplaidaus požiūrio į seksą su nepilnamečiais. Negana to, itin apnuoginančiai nušvietė praėjusio amžiaus laikotarpį, kai ryškiausios prancūzų literatūrinės figūros ir laikraščiai, tokie kaip Foucault, Sartreʼas, „Libération“ ir „Le Monde“, minėtus rašytojo veiksmus karingai aukštino kaip žmogiškojo išsilaisvinimo formą ar bent jau juos gynė.
Springoros knygos „Sutikimas“ (Le consentement), tiesiog išgraibstytos iš daugelio Paryžiaus knygynų, išleidimo sukeltos bangos nenurimo. Kitą dieną po jos pasirodymo Paryžiaus prokurorai paskelbė, kad „išnagrinėję“ jos turinį pradeda tyrimą ir Prancūzijoje bei už jos ribų ieškos kitų Matzneffo aukų.
Prancūzijoje suaugusiojo lytiniai santykiai su šešiolikos nesulaukusiais nepilnamečiais laikomi neteisėtais. Tačiau jie automatiškai nekvalifikuojami kaip išžaginimas – kitaip nei šalyse, kur seksas su nepilnamečiais, neturinčiais seksualinio apsisprendimo laisvės, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Keičiantis požiūriui į seksą ir lyčių lygybę, Prancūzijoje 2018 m. buvo sugriežtinti seksualinių nusikaltimų įstatymai, baudžiamojo persekiojimo senaties terminas pratęstas nuo 20 iki 30 metų, o aukos kaltinimus gali teikti iki 48 metų. Naujasis įstatymas, neveikiantis atgaline data, nebus taikomas Vanessos Springoros atveju.
Knyga „Sutikimas“ dar iki jai pasirodant jau privertė daugelį žmonių Prancūzijoje susinepatoginus pasirinkti vienokią ar kitokią poziciją problemos, kuri niekam nebuvo paslaptis, atžvilgiu.
Buvusiam garsiausios prancūzų televizijos laidos apie literatūrą vedėjui sunkiai sekėsi paaiškinti, kodėl jis ir kiti laidos dalyviai, išskyrus, – ir tai iškalbinga, – vienintelį svečią ne prancūzą, smagiai juokėsi iš Matzneffo afišuojamo polinkio prie nepilnamečių. Dauguma ilgamečių rašytojo šalininkų laikėsi tyliai, bet keli vis dėlto stojo jo ginti, tarp jų ir buvusi „Le Monde“ knygų skyriaus redaktorė.
Prancūzijos kultūros ministras Franckas Riesteris išreiškė paramą Matzneffo aukoms ir pranešė, kad vyriausybė persvarstys rašytojui skirtos stipendijos mokėjimą, – tai netikėtas vyriausybės pozicijos pasikeitimas. 1995 m. tuometis kultūros ministras Matzneffui, jau senokai aprašiusiam savo praeitį, įteikė Menų ir literatūros ordiną.
„Visa ši informacija buvo visiems prieinama, Matzneffo amžininkai viską kuo puikiausiai žinojo, šie klausimai nagrinėjami universitetų studijų programose, bet procesui išjudinti pasinaudota aukos pasakojimu“, – sako istorikė Anne-Claude Ambroise-Rendu, knygos „Pedofilijos istorija“ (Histoire de la pédophilie, 2014) autorė.
Vis dėlto Springora, 47-metė leidyklos „Julliard“ vadovė, kol kas lieka vienintelė iš garsiai prabilusių rašytojo aukų. Kaip teigė prancūzų spaudai, ji daugelį metų svyravusi, o tylą nutraukė, pasipiktinusi Renaudot premijos skyrimu Matzneffui.
„Sutikime“ Springora pasakoja, kaip ją, 14-metę mergaitę, suviliojo žymus, tuo metu šeštą dešimtį ėjęs rašytojas. Autorės teigimu, mamos supažindinta ji įsimylėjo Matzneffą, o apžavai išsisklaidę tik atradus jo tekstų, kuriuose aprašyti santykiai su nesuskaičiuojama daugybe kitų mergaičių ir berniukų, tarp jų ir su sutiktaisiais sekso turizmo kelionių metu pietryčių Azijoje.
Rašytoja taip pat atvirauja apie minėtųjų santykių nulemtą depresiją, kitas psichologines problemas ir ne vienus metus trukusį sveikimą.
„Jis nebuvo geras žmogus, – rašo Springora. – Iš tikrųjų jis įkūnijo tai, ko nuo mažens esame mokomi bijoti: pabaisa.“
Laikraščiui „Le Parisien“ rašytuose komentaruose Matzneffas tvirtino, neva pristatomos [Springoros] knygos turinys „šališkas ir perdėtas“, ir kalbėjo apie „grožį meilės, kurį mudu su Vanessa drauge patyrėme“.
O ilgame, padrikame Springorai adresuotame laiške, kurį išspausdino žurnalas „L’Express“, Matzneffas pažadėjo neskaityti šios „giliai jį žeidžiančios“ knygos ir apkaltino rašytoją siekiu jam „pakenkti“ ir jį „sužlugdyti“.
Nūdien besikeičiančio požiūrio į seksą sūkuryje atsidūręs Matzneffas yra Prancūzijos 1968-ųjų gegužės įvykių – studentų ir profesinių sąjungų sukeltos revoliucijos prieš senąją Prancūzijos tvarką – produktas ir ilgametis jos vaisių raškytojas.
Su šūkiu „Draudžiama drausti“ judėjimas maištavo prieš valdžią ir kovojo su imperializmu, kapitalizmu, rasizmu, seksizmu ir homofobija. Būta ir pasisakiusiųjų už nepilnamečių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvės suvaržymo įstatymo panaikinimą, esą vaikai šitaip išsivaduosią iš tėvų valdžios ir galėsią būti lytiškai visateisiai asmenys.
Tarp rašytojų Matzneffas buvo vienas iš karščiausių sekso su vaikais legalizavimo šalininkų. Esė „Dar nė šešiolikos“, pirmąkart išspausdintoje 1974, o perleistoje 2005 m., jis rašo: „Miegoti su vaiku – tai šventas patyrimas, krikštui prilygstąs įvykis, sakralus nuotykis.“
Kairiosios pakraipos mąstytojai – Michelis Foucault, Rolandʼas Barthesʼas, Jeanas-Paulis Sartreʼas ir Simone de Beauvoir – pritarė tokiai praktikai arba gynė vyrus, kaltintus lytiniais santykiais su asmenimis, pagal Prancūzijos įstatymus neturinčiais seksualinio apsisprendimo laisvės.
Laikraštis „Libération“, tarp kurio steigėjų buvo ir Sartreʼas, gynė pedofilus kaip diskriminuojamą mažumą ir spausdino asmeninius skelbimus suaugusiųjų, ieškančių vaikų seksui.
Kaip šią savaitę pripažino laikraščio redaktorius Laurentʼas Joffrinas, „Libération“ iki pat 9-ojo dešimtmečio skelbė „pasipiktinimą keliančius“ straipsnius apie pedofiliją, o tarp redakcijos darbuotojų būta aktyvių kovotojų už teisę į „seksualinius santykius su vaikais“, pridurdamas, jog šiuo metu leidinys neberemia tokio požiūrio.
Tačiau pakantumas reiškiniui nesiribojo kairuoliais.
Nors ne toks aršus kaip „Libération“, centristų laikraštis „Le Monde“ daugelį metų publikavo savaitinę Matzneffo skiltį ir straipsnius, ginančius dėl sekso su nepilnamečiais atsakomybėn patrauktus kaltinamuosius, įskaitant 1977 m. tekstą, pasirašytą Sartreʼo, de Beauvoir ir Barthesʼo. Dešinieji puldinėjo pedofilus, bet vienas iš jų lyderių artimai bendravo su Matzneffu.
Pasak sociologo Pierreʼo Verdragerio, knygos „Uždraustas vaikas“ (L’Enfant interdit, 2013), nagrinėjančios 8-ojo dešimtmečio pedofiliją grindžiančius politinius įsitikinimus, autoriaus, pedofilijos šalininkus vienijo įsitikinimas, jog Prancūzijoje esama „aristokratijos“, kuriai neprivalomos įprastinės elgesio normos.
Verdragerio teigimu, nors pedofilijos apologetai išjudino eilinius prancūzus, minėtojo elito nariais buvo laikomi rašytojai ir netgi buvo tikimasi, kad šie įsitrauks į moralines ribas peržengiančius veiksmus.
„Būta seksualumo aristokratijos, elito, kurį vienijo naujo požiūrio į seksą ir naujos seksualinės elgsenos propagavimas, – teigia Verdrageris. – Negana to, naujasis požiūris buvo grįstas radikaliu išankstiniu nusistatymu paprastų žmonių, laikomų kvailiais ir pusgalviais, atžvilgiu.“
Iš ilgamečių Matzneffo rėmėjų viešai jį gynė tik keletas, pavyzdžiui, buvusi „Le Monde“ knygų skyriaus redaktorė Josyane Savigneau. „Raganų medžioklė tęsiasi“, – rašė ji tviteryje. Bernardʼo Pivot, keliskart pasikvietusio Matzneffą į savo televizinį literatūrinį šou „Apostrofos“, teigimu, 9-ajame dešimtmetyje „literatūra buvo svarbiau už moralę“.
„Mes visi esame intelektiniai savo šalies ir ypač laiko kūriniai“, – sako jis ir priduria, jog gailisi pritrūkęs „reikiamų žodžių“ per interviu su Matzneffu.
1990 m. laidoje vienintelis laidos dalyvis, negailėjęs kritikos Matzneffui, buvo užsienietė – kanadietė rašytoja Denise Bombardier, kuri pavadino rašytoją „apgailėtinu“ ir „nuobodžiu“.
„Šią akimirką, – pasiklausiusi laidos vedėjo ir kitų svečių žaismingo pokalbio bei pajuokavimų su Matzneffu dėl šio nepilnamečių merginų pomėgio, pratarė ji, – jaučiuosi taip, lyg būčiau kitoje planetoje.“
Vertė Andrius Patiomkinas
Šiuo metu prieš pedofiliją kovojanti Prancūzijos organizacija „L’Ange Bleu“ Gabrielį Matzneffą yra padavusi į teismą, jam pateikti kaltinimai seksualinės prievartos prieš vaikus skatinimu. (Red.)
