Filomena ir kiti
Šventoji kankinė, gyvenusi Mažojoje Azijoje apie IV a., manoma, nukankinta būdama trylikos ar keturiolikos metų. Vardas graikiškos kilmės, sudurtinis, reiškiantis meilę ir prieraišumą pastovumui, tvirtumui. Laikoma našlaičių, piemenėlių, mokinių, kunigų, įvairių nuskriaustųjų globėja. Vardas Lietuvoje plačiau paplitęs praėjusio amžiaus pradžioje, paskutiniais to amžiaus dešimtmečiais registruotos 5–6 Filomenos per metus.
Vieną kartą nutariau leistis į neartimą kelionę aprašinėdamas joje patiriamus įspūdžius. Patyrę keliautojai savo žygių aprašymuose, pabrėždami spartietišką gyvenseną ir greitą bei nereiklų pasiruošimą kelionei, pamini, kad į kelioninį krepšį įsimeta tiktai pamainą apatinių, rankšluostį ir dantų pastą su šepetėliu. Na, ir dar porą kietai virtų kiaušinių. Pridurčiau, kad tiems, kuriems reikia, privalu nepamiršt įsidėti dantų protezų – kitaip turės nepatogumų kramtydami sužiedėjusią duoną su vytinta dešra. Mano kelionėje ši atributika nereikalinga, nes ji vyks ne geografinėje erdvėje, bet laike. O šventąją Filomeną prisiminiau visai dėl kitų priežasčių, o gal ir be jokios priežasties. Šis vardas man gražus vien savo skambesiu, kupinas vidinės paslapties. Gal įtaką daro jaunystėje skaityti Prospero Mérimée išsigalvojimų, fantazijų ir šiaip nebūtų dalykų kupini šventųjų, pranašautojų, mistikų gyvenimų aprašymai – kaip ir daug kas šio autoriaus kūryboje. Patsai gyvenimas savo kurioziškumu, neįtikėtinais dalykais kartais pralenkia didžiausias fantazijas ir kliedesius – tam jis ir gyvenimas. Pavyzdžiui, ilgam, o gal ir visam likusiam gyvenimui įstrigo vaizdas Smiltynės perkėloje, kai sausakimšame kelte rūpestingo tėvelio laikoma maža mergytė nusičiaudėjo ir išlėkęs jos snarglys nuskriejo ant šalia stovinčio elegantiško, kostiumuoto vyriškio švarko atlapo ir įsitaisė šalia aukštosios milicijos mokyklos baigimo rombo. Sutrikęs tėvelis, atlaisvinęs ranką, bandė kišenėje ieškoti nosinės, bet jos ten nebuvo, o ir būti negalėjo, – jį aplenkė kupina pasišlykštėjimo mina pats nukentėjusysis, kruopščiai nusišluostęs sniego baltumo skepetaite nepageidautiną ženkliuko imitaciją. Stovintys greta keleiviai korektiškai akmeniniais veidais stebėjo klykiančius kirus. Dėl korektiškumo dažnai būname pasyvūs ten, kur būtinas įsikišimas – minimame epizode jis reikalingas nebuvo. Kartoju: tas įvykis visai ne įvykis, visiškai bevertis, bet atmintyje išliko labiau negu stovėjimo Baltijos kelyje smulkmenos. Johno Fowleso mintis, kad mistikams dabartis neegzistuoja – jie gyvena tik praeitimi ir ateitimi, man nesvetima. Nesu mistikas, todėl nekukliai priskirsiu save antrajai grupei asmenų.
Atmintis kartais apraizgo tikrus faktus tokiomis voratinklinėmis gijomis, kad laikykis, broliuk. Tais metais, dienomis, kai mirė didysis tautų tėvas Stalinas, aš, kelerių metų bamblys, be abejo, girdėjęs suaugusiųjų pokalbius, žaisdamas snieguotoje dykvietėje, mačiau kaimietį, rogėmis vežantį kažkokį keturkampį daiktą (įsivaizdavau, kad iš Nedzingės, nes jokio kito kaimo nežinojau). Ir dar daug metų manęs niekas negalėjo perkalbėti, kad tai ne Staliną karste vežė laidoti. Vėliau tai susijungė su tėvo pasakojimu, kaip jis tuo metu dirbdamas pieninėje pjovė malkas ir vienas darbininkas, buvęs stribas, kukčiojo: „Uhuhu, mūsų tėvelis išėjo. Kaip mes be jo gyvensim?“ Tų pačių metų vasarą tarybinių karių išvaduotojų kapinių kamputyje laidojo nusipelniusį, o vėliau prasigėrusį stribą. Mes, vaikai, sėdėdami ant tvoros, laukėme karinio saliuto – buvo labai gražu! Prisiminęs šiuos vaizdinius, vasarą užsukau į šiais laikais perpus sumažinto ploto kapines, kaip skelbia užrašas, sutvarkytas RF ambasados rūpesčiu ir lėšomis, norėdamas sužinoti stribo pavardę, ieškojau jo kapo. Deja, toje vietoje dabar saviveiklinė vaikų krepšinio aikštelė, o tarp karių išvaduotojų antkapių nieko panašaus nemačiau. Ant galybės antkapinių lentų iškalta maždaug po dvidešimt penkis užrašus. Iš įvairių miesto vietų sukelti Sovietų Sąjungos didvyrių palaikai, kurių puolant Alytų buvo net dvylika. Vaikystėje būdavo skaudu, kad 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje per visą (!) jos egzistavimo laiką tokiais tituluoti tik dvylika. Šioje divizijoje Kurše karo pabaigos sulaukė dėdė Vincas. Karinę tarnybą pradėjo dar smetoninėje Lietuvoje, pabaigė jau Raudonojoje armijoje. Karo pradžioje devynis mėnesius su lietuviškais savigynos daliniais Baltarusijoje kovojo prieš sovietinius partizanus, o jį pabaigė, kaip minėjau, fronte Kuršo katile. Ne tai svarbiausia: grįžęs į namus rado lovon atgulusią žmoną, jai tuometinė medicina neįstengė padėti ir ji iki pat savo dienų pabaigos, pergyvenusi vyrą ir sūnų, negalėjo net apsiversti ant kito šono. Beveik trisdešimt metų dėdė staliavo kolūkyje, namie apžiūrėdavo gyvulius, virė valgį, vartydavo ir apkuopdavo žmoną. Paauglystėje pas juos praleidau savaitę: klausydavau Vinco pasakojimų, krūpčiodavau nuo dėdienės kaprizų. Visais laikais kaimo žmonės bijodavo audros su perkūnija ir prisimenu, kaip tokiai užėjus dėdienė puolė į isteriją. Jos vyras tarpduryje stebėjo nuo stogo pliaupiančius lietaus latakus – mačiau tik nuo vidinės raudos krūpčiojančius pečius. Nebuvo jokios filomeniškos globos ir pagalbos – gal jį patį reikėjo vadinti Filomenu?
Grįžtant prie pasakojimo apie karių kapines, tai ant vieno antkapio perskaičiau užrašą, kad čia palaidoti keturi nežinomi tarybiniai kariai. Manyčiau, kad iš pasakų ar parodomųjų istorijų srities – rusiškoje karyboje niekados nebuvo vertinami nei savi, nei priešai, nei gyvi, nei žuvę. Užaugau Alytuje, tokioje vietoje, kurioje giltinė per abu karus šienavo visų pusių karius (apie civilius nekalbėsiu). Paauglystėje vaikščiodami panemunių miškais, matydavome upelių išplautus žvejų beieškant sliekų išraustose duobelėse, tarybinių desantininkų iškastuose apkasėliuose tiesiog paviršiuje pakastų žmonių kaulus ir tik iš to, kuriame Nemuno krante, savo vaikiškais proteliais spręsdavome, kurios pusės tai buvo kovotojai. Iš vienos tokios duobelės pasičiupęs blauzdikaulį ir juo mojuodamas bei šaukdamas: „Ja – fantomas!“, Genadijus Makejevas (Maka) vaikėsi mus po mišką. Ir dar: po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje naciams dar tik svajojant apie valdžią man nežinoma vokiečių organizacija samdė mūsų tautiečius surinkti ir vienoje vietoje perlaidoti išbarstytus po apylinkes žuvusių karių palaikus. Iš vaikystės prisimenu kūną drebinančius šiurpuliukus vakarop grįžtant po klajonių miške. Matydavau lengvo rūko gaubiamas, žemių pylimo apjuostas kapines, kuriose vokiškai pedantiškai rikiavosi standartiniai betono kryžiai su gulinčiųjų kariniais laipsniais, vardais, pavardėmis. Šalia hansų ir fricų buvo užrašai – russische Soldat Ivanov ar unbekantliche russische Krieger. Praėjus kažkiek metų rusų desantininkai ten kasdavo apkasus ir iš batų liekanų – pasagėlių skirdavome vokiškus nuo rusiškų palaikų. O dar praėjus daug metų, sugrįžęs į gimtąjį miestą, toje vietoje pamačiau tik plyną, buldozeriu sulygintą lauką. Bet ko norėti? Tuo metu ne vienas prieinantis prie miesto valdžios tautietis pasistatė miesto centre, senosiose žydų ir žuvusių vokiečių karių kapinėse, namus. Dabar, žiūrėdamas į išpuoselėtą aplinką aplink juos, net nepagalvotum, kad visa tai pastatyta ant kažkada gyvenusių žmonių kaulų. Gal todėl dabartiniai žmonės, nenorėdami sulaukti savo artimųjų (ir būsimų savo) kapų likimo, kapines pavertė numirėlių (vos neparašiau – „gyvenamaisiais“) blizgančio akmens plokščių rajonais. Bet juk ateitis nežinoma ir gal kada nors akmenys bus panaudoti laiptams ar dar kam nors?
O dabar klausimas – kodėl šv. Filomena? Ką ji bendro turi su praeitimi ar ateitimi? Dabartimi? Gal todėl, kad rašant už lango nuolat skamba skardus, alytietiškas sodo kaimynės Filomenos balsas. Ji tikrai ne bendravardės šventosios amžiaus ir jai niekados nepatiko, kad mėgstame vakarais ant laužo kepti, virti ar šiaip kurstyti ugnį. Atvirai mums to nesako, bet, nors jos namelis tolokai, rodo nepasitenkinimą mūsų pusėje matoma ugnimi ir dūmais. Ir pasitvirtino taisyklė – kažko bijančiam žmogui atsitinka tas „kažkas“. Vėlyvą vasaros popietę sodo erdvę užpildė automobilių variklių riaumojimas, sirenų kauksmas – iki padebesių nuo kaimynės namelio kilo kunkuliuojantis dūmų stulpas: Filomena, bet ne šventoji, nutarė prie namelio, dengto sintetinėmis apdailos plokštėmis, sudeginti sodo atliekas. Nežinau, kas sugalvojo ir plėtojo nesąmonę, kad lietuviui nėra didesnio džiaugsmo, kaip matyti degant kaimyno trobesį. Ačiū Dievui, namelis nesudegė, o jo žaizdas gydyti, nuoširdžiai gailėdamiesi, iki dabar padeda aplinkiniai kaimynai ir po gerų poros savaičių tylos sode vėl suskambo alytietiškas Filomenos balsas, kurio lydimas savo šiandieninę mažąją kelionę nutariau užbaigti.
