Trečiosios sesers istorijos

 

Apie Kantą ir kantą

 

Kai tari, tari vienodai. Mano draugas apie kantą išgirdo iš močiutės ir bočelio. Argi jiems paaiškinsi, kas vartotina ir kas ne? Taip jau atsitiko, kad mano draugas dar paauglystėje buvo verčiamas lyginti kostiumines kelnes. Užsidėdavo marlę (kad medžiaga paskui neblizgėtų) ir lygindavo, įjungęs karščiausią režimą. Kantas būdavo kaip nulietas. O jo broliui nesisekdavo: kantas nutrūkdavo, atsirasdavo kitas, dėl to jo nemylėjo panos.

Kai draugui per antrąjį pasimatymą prasitariau, kad neįveikiu Kanto, jis man pasakė, kad kantas jam – ne problema. Ir tada aš jį įsimylėjau.

Dabar jauni žmonės nebelygina rūbų. Jie nebežino nei Kanto, nei kanto. Bet aš manau, kad vis dėlto yra išimčių. Tokių kaip tu ir tu.

 

Dvilypė asmenybė

 

Dabar madinga savo viduje rasti kitą asmenį. Man pasakojo, kad tame pačiame kūne vienas žmogus būna dieną, kitas atsiranda vakare. Arba vasarą, arba žiemą, arba per šventes. Darbe. Namie. Vienatvėje. Išlenda tas antrasis žmogus, kalba, juokiasi, pyksta, mušasi, miega. Tada reikia atsargiai jį sugrąžinti į tikrojo žmogaus vidų.

Vakar vakare ilgai žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje, ir man pasirodė, kad aš pradėjau dvejintis.

– Kas tu? – paklausiau persigandusi.

– Čia aš, – atsakė atvaizdas.

– Kas aš?

– Trečioji sesuo.

– Vadinasi, aš.

Apsidžiaugiau, kad nieko nereikia grūsti atgal į vidų.

Apie šį nutikimą papasakojau draugei, kuri domisi psichologija ir dėl to turi nemalonumų su artimaisiais, nes visą laiką moksliškai paaiškina, kodėl jie pasielgė vienaip ar kitaip. Taigi ta draugė man pasakė, kad gal aš esu trys viename: pirma sesuo, antra sesuo, trečia sesuo.

Su drauge daugiau nebekalbėsiu. Kažkokia dualistė.

 

Kaip išmokstama skraidyti

 

Iš tikrųjų reikia pajusti akimirką, kai oras pagauna kūną. Jausmas panašus į tą, kurį pajutote pirmą kartą važiuodami dviračiu be pagalbinių ratukų arba be įkyriai šnopuojančių suaugusiųjų, kurie vos gaudydami kvapą bėgo kelis šimtus metrų lygiagrečiai su jūsų minamu dviračiu. Dar tas jausmas primena vieno mirksnio išsilaikymą vandenyje, bet tas mirksnis visam gyvenimui užsifiksuoja pasąmonėje, nes suvoki, jog dabar jau visiems gali sakyti – aš moku plaukti.

Taigi, kai atsistosite ant suolo, giliai įkvėpkite ir per milimetrą pakilkite į viršų. Iš pradžių užteks pasisukti ore į kairę ir į dešinę, pirmyn ir atgal. Kitą dieną pakartokite pratimus ir skriskite pavėjui, o jeigu norite, ir prieš vėją.

 

Apie save

 

Kai parašiau 15 knygų, nutariau nors vieną išleisti, kad kaimynai sužinotų, jog jų name gyvena rašytoja. Matyt, tokiam pasipuikavimui įtakos turėjo Romaino Gary „Aušros pažadas“. Gerai, kad iš anksto nesukviečiau žmonių į laiptinę. Leidėjas pasakė, kad mielai mano svajonę pavers realybe ir apčiuopiamu produktu – reikia tik užsimokėti už popierių, korektorės, dailininkės, spaustuvininkų, knygyno darbuotojų ir dar kažkieno vargus. Pagalvojau, kad tokią pinigų sumą už mano automobilį pasiūlė vienas pažįstamas prekeivis. Dar pagalvojau, kad automobilis yra labiau apčiuopiamas nei mano knyga.

 

Apie lietų ir krušą

 

Taip jau atsitiko, kad lijo visą rudenį. O paskui lijo ir žiemą, todėl maži vaikai pamiršo, kaip atrodo snaigės. Bet nelijo pavasarį, kai prasidėjo žemės ūkio darbai. Ir vasarą nelijo. Gerai, kad liepą nei iš šio, nei iš to iškrito kruša – kažkodėl tas žodis visiems asocijuojasi su nešvankybėmis. Bet mano draugė psichologė sako, kad yra loginis ryšys. Jos vyrui irgi tas žodis patinka.