„Šiaurės Atėnų“ gimimas iš Atgimimo dvasios
Prieš beveik dešimt metų rašydamas straipsnį tūkstantojo numerio proga („Tūkstantis „Šiaurės Atėnų“, 2010.VIII.13), įsivaizdavau esant nuoseklų tęstinumą, leidžiamą tą patį laikraštį, kuris prasidėjo 1990 m. Žinoma, buvo akivaizdu, kad kai kas pasikeitė (ne tik visi redakcijos darbuotojai), bet kai kas juk išliko. Išliko kai kas ir iki šiol, pvz., pirmo puslapio išvaizda ir koncepcija; bet laikraštis, regis, nebe tas pats ir jau prieš dešimt metų buvo nebe tas pats.
Nesakau, kad dabar blogesnis arba geresnis, – apie tai galima visaip svarstyti, bet svarbiausia, kad leidinys ir negalėjo išlikti toks pat – juk pasikeitė laikai: galima sakyti, kad leidyba pradėta, kai Lietuva dar tik žengė į tą epochą, kurioje dabar gyvena. Tada tai buvo epochinio lūžio laikraštis, ir tai negalėjo neatsispindėti jo turinyje. Po pusšimčio metų geležinės uždangos rūpėjo įsileisti iš vakarų laisvai pučiančius vėjus – ir užsienio kultūros, ir lietuvių išeivijos, ir, žinoma, kuo prasmingiau naudotis laisve kalbant apie esamą Lietuvos padėtį, t. p. praeitį ir ateitį.
Laimingas tai buvo metas – Atgimimo laikotarpis, kurio ribas galima apibrėžti, pavyzdžiui, taip: nuo 1988 m. birželio (Sąjūdžio įkūrimo ir pirmojo masinio mitingo) iki 1991 m. rugpjūčio (galutinio išsivadavimo iš sovietinės imperijos). Galiu suklysti, bet atrodo, kad taiklaus pavadinimo savaitraštis „Atgimimas“, įkurtas 1988 m. rugsėjį, buvo pirmas visiškai legalus opozicinis (komunistų valdžiai) periodinis leidinys visoje to meto sovietų dominuojamoje Vidurio ir Rytų Europos erdvėje. Tai buvo politinis savaitraštis, bet paskui pribrendo būtinybė turėti kultūrinį analogą: nors, žinoma, „Literatūra ir menas“ buvo deramai atsinaujinęs, bet reikėjo ko nors iš esmės naujo, kitokio. Tai nebuvo pirmas naujas kultūros leidinys (jau ėjo almanachas „Proskyna“, žurnalas „Krantai“ ir kiti), bet „Šiaurės Atėnai“ pirmieji gimė kaip savaitinis laikraštis.
Pirmo numerio pirmame puslapyje balto ploto viduryje puikavosi „Šiaurės Atėnų“ manifestas, liudijantis, kad anuometinį entuziazmą lydėjo patosas, bet teigta ir tai, kuo mažai kas galėjo abejoti: „Šiandien mes tikime: […] kad Europa neatskiriama nuo demokratijos, politinių ir pilietinių teisių, laisvo ir atsakingo žmogaus; kad Lietuva yra pasirengusi grįžti į Europą.“ Manifeste minėtas Milašius atsidūrė antro numerio pirmo puslapio antraštėje: „Oskaro Milašiaus Lietuva“; o trečiame numeryje atsiskleidė „Mikalojaus Vorobjovo Vilnius“.
Nuo „Litmenio“ „Šiauratėnai“ (pavadinimas trumpinamas ir kitaip) skyrėsi tuo, kad Lietuvos kultūros aktualijos čia nebuvo daug atspindimos, veikiau krypta į pamatinius ir einamuosius svarstymus, apmąstymus, pokalbius, na ir, žinoma, daug paveldo, to, kas sovietmečiu buvo viešai nutylima arba iškraipoma. Vis dėlto kalbėta ir apie meno įvykius: ketvirtame numeryje (II.28) per du puslapius pristatyta „Grupė 24“, šiuo metu taip pat mininti savo trisdešimtmetį. Šią publikaciją rengęs Alfonsas Andriuškevičius ir vėliau „Šiauratėnus“ turtino gausiai bei įvairiai.
Pradžioje laikraštis turėjo tris lygiateisius vadovus: Arvydą Juozaitį, Saulių Stomą ir Saulių Šaltenį – tai juk irgi buvo to laikotarpio nepraktiško entuziazmo ir nerealaus solidarumo ženklas. Antro puslapio kairė pusė būdavo skiriama redakciniams straipsniams – juos atskirai rašydavo trys vyr. redaktoriai (daugiausia apie politiką su pafilosofavimais ir dideliais apibendrinimais), kartais net visi trys į vieną numerį, ir iš pradžių nepasirašydavo, nors iš stiliaus būdavo nesunku atspėti, kas kurio autorius. Dešimtame numeryje (IV.11) vienas iš tų straipsnių pasirodė su parašu: tai buvo trumpas Juozaičio „Atsisveikinimas“. Jis ir vėliau dar kurį laiką rengė pirmo puslapio publikacijas (daugiausia verstines).
Trečiame puslapyje dažnai būdavo Sauliaus Šaltenio interviu: per pirmus du mėnesius su Romualdu Granausku, Grigorijumi Kanovičiumi, Juozu Apučiu, Judita Vaičiūnaite.
Na ir, žinoma, pradžioje laikraštis buvo populiarus, kaip niekada vėliau: 1990 m. pabaigoje dar laikėsi 31 tūkst. tiražas, metais vėliau apie 10 tūkst. Tad ir skaitytojų laiškų priplūsdavo. Jiems skirta rubrika „Haid parkas“ smarkiau sušurmuliavo po Romualdo Granausko prisipažinimo bendradarbiavus su KGB ir atgailos, išsakytų vasario 16-osios vakare (Nr. 7, III.21). Po kelių savaičių, „Haid parke“ nerimstant atgarsiams į šią išpažintį, įdėtas ir paties Granausko balandžio 12 d. laiškas, kuriame jis dėkojo visiems už moralinę paramą: „negavau nė vieno pikto laiško, nebuvo nė vieno tūžmasties pilno skambučio.“ Čia pat jis apgailestavo, kad Ričardas Pakalniškis, pažįstamas nuo vaikystės, į jį patį nesikreipė, o parašė laišką redakcijai. Šis piktas tekstas, smerkiantis Šaltenį už tokį paviešinimą, buvo publikuotas Nr. 10 (IV.11): „kam reikėjo blūdyti tą Nepriklausomybės šventės vakarą ir net magnetofono juostoje fiksuoti šitą palaidą maivymąsi?“
Gegužę pasitraukė ir Saulius Stoma, nes tapo „Lietuvos aido“ vyr. redaktoriumi. Gegužės 30 d. pasirodė jau perpus sumažėjęs (nuo 8 puslapių iki 4) „blokadinis numeris“, kaip buvo skelbiama po logotipu, – reikalaudama atšaukti Nepriklausomybės paskelbimą, Maskva įvedė Lietuvos blokadą, ir visi laikraščiai suplonėjo; „Šiaurės Atėnams“ ši popieriaus dieta baigėsi tik lapkričio pradžioje, bet vėl atsinaujino 1991 m. sausį po SSRS karinių veiksmų Lietuvoje.
Likusiam vieninteliam vyr. redaktoriui Sauliui Šalteniui tautos labui darbuojantis parlamente, redakcijai reikėjo pastiprinimo, ir nuo 1990 m. rugsėjo metrikoje buvo skelbiamas jo pavaduotojas Paulius Tolvaiša (t. y. Virginijus Gasiliūnas). Be kita ko, jis rašė į rubriką „Knygos ir kt.“ („knygos“ buvo ne žodis, o atverstos knygos paveikslėlis) – šį trumpą žanrą savaip tęsia kitur iki šiol. Pirmame puslapyje gausėjo naujų originalių tekstų: spalį Vytautas Kubilius klausė, „Ar išliks Rašytojų sąjunga“, o Karla Gruodytė rašė apie „Feminizmą ir Lietuvą“.
Būta nemažai religinių publikacijų, bet ir tekstų apie maištingą postmodernizmą, – vieniems leidinys atrodė politiškai palinkęs į dešinę, kiti matė jame liberalizmo vėjus (kitaip nei anuomet pradėjusiame eiti savaitraštyje „Dienovidis“); ko gero, buvo nebloga pusiausvyra. 2000 m. dešimtmečio proga pirmame puslapyje Gintaras Beresnevičius rašė: „Diapazonas toks, kokio negalėtų sutalpinti joks kitas leidinys: nuo žydų iki senovės baltų, nuo dešinės iki kairės, nuo krikščioniškos teologijos iki naujųjų pagonių…“
Tais pačiais dutūkstantaisiais redaktoriavimą iš Lino Paulauskio perėmė Jūratė Visockaitė, ir čia norisi paminėti dar vieną savitą šiauratėnišką reiškinį, svarbią, tarkime, antrojo kvėpavimo dalį – kūrybinę eseistiką. Šis žanras, iki šiol vadinamas įvairiai, XXI a. pirmą dešimtmetį tapo svariu indėliu į lietuvių literatūrą, ir būtent šiame leidinyje pamatus jam klojo Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis (visi buvo aktyvūs „Š. A.“ bendradarbiai, redakcijos nariai), Giedra Radvilavičiūtė.
Man pačiam, sklaidančiam pirmų poros metų „Šiauratėnus“ (pirmųjų numerių poligrafijos kokybė jau tada atrodė prasta, o dabar sakytumėm – pasibaisėtina), kai kas skendi migloje, pro kurią praeities kontūrai tesišviečia vos atpažįstamai, o kai kas subjektyviai ryškiai spaudžia nostalgijos gyslelę. 1990.VIII.15 pirmame puslapyje Gustawo Herlingo-Grudzińskio „Dienoraštis, rašytas naktį“ vilioja gal nebe tiek tekstu, kiek magišku (nors ir beviltiškai prastos techninės kokybės) Neapolio įlankos panoraminiu vaizdu. Dienoraščio fragmentus verčiau iš lenkų išeivių žurnalo „Kultura“, kurį man skolindavo Egidijus Meilūnas (antrame puslapyje jo paties interviu su autoriumi, paimtas Paryžiuje).
Neapolyje ilgai gyvenusio Herlingo-Grudzińskio Lietuvoje dabar niekas nežino, bet anuomet „Šiauratėnuose“ publikuota autorių, kurie tada buvo beveik arba visai nežinomi, o vėliau, kartais tik po dešimtmečių, pasirodė jų knygų vertimai, pvz.: Vladimiras Nabokovas, Lawrence’as Durrellas, Julianas Barnesas, Fernando Pessoa (proza), Saša Sokolovas. Pastarąjį pristačiau 1991.VIII.21 straipsnyje „Žiaurioji ir švelnioji Rusija“, parašytame prieš pat Rugpjūčio pučą.
Daug kas sudėta į rubriką „Gelmė“, ją sumanyta skirti trumpiems tekstams, daugiausia ištraukoms, linkstančioms prie poetinės ir (arba) giliamintiškos prozos. Ten dominavo užsienio literatūros trupiniai, kai viso pyrago Lietuva dar niekaip negalėjo apžioti. Kai kas tik ten ir liko, nors būtų puiku paskelbti, pvz., kokią Emilio Ciorano knygą arba visą ne itin didelį Georgijaus Ivanovo „Ato-mo suirimą“ (mano paprašytas Sigitas Parulskis išvertė kelis fragmentus). O škotų rašytojo Iano Hendersono (1991.V.22) versti nereikia, nes tokio nebuvo – jį (kartu su trumpu tekstu) išgalvojau pats.
1990 m. pabaigoje redakcija iš „Vilties“ spaustuvės persikėlė į Pylimo gatvę, priešais anuometinę studentų polikliniką, ir tai buvo didžiausios turėtos patalpos, ten laikraštį pradėta maketuoti kompiuteriu. 1995 m. išsikraustyta į „Lietuvos aido“ kiemo užkaborį (vienu metu turėtas šio dienraščio savaitinio priedo statusas – savarankiškumo tai nevaržė, tik leido vėl padidinti tiražą). Su kiemais buvo ir vėlesnės redakcijos patalpos – Šv. Ignoto ir Mėsinių gatvėse.
Apie dabartines patalpas nebelabai ką galiu pasakyti – lankiausi tik vieną kartą, ir tai valios pastangomis. Gyvenimas tapo internetinis, ir dabar akivaizdu, kad pradžioje kur kas daugiau bendrauta tiesiogiai: darbas virdavo pačioje redakcijoje, o ne pasauliniame tinkle, autoriai atnešdavo straipsnius ir ten pat pasiimdavo honorarą, būta geros bičiulystės, įdomių pasikalbėjimų, smagių pasisėdėjimų ir net paūžavimų.
Viskas anksčiau buvo geriau – bent taip atrodo pasenus trisdešimčia metų.
