RUSLANAS BARANOVAS

Prieš ironiją

 

Dažnai sakoma, kad Rugsėjo 11-oji ir 2008 metų finansų krizė baigė ironijos dominavimo laikus JAV. Panašų ironijos aukso amžių galime atrasti ir Lietuvoje. Logiškai mąstant, toks laikas turėjo būti apie 2004-uosius, Lietuvai įstojus į ES ir pasiekus visus svarbiausius sau keltus tikslus ankstyvojoje nepriklausomybėje. Pasakyti ką nors tikslaus apie ironijos socioistoriją Lietuvoje sunku. Tam tikra prasme aišku, kad ji tarytum iškart pasirodė ironiškai, tai yra visi jautėsi nuo jos pavargę ir ja persisotinę dar tik ryškėjant jos eros kontūrams ir mūsų viešiesiems gyvenimams persikeliant į socialinius tinklus.

Žvelgiant istoriškai ironija idėjų istorijoje pasirodo kaip būdas vaduotis iš totalių ir vienareikšmių sistemų, uzurpuojančių tiesą. Taip ir suręsta ironijos praktika – sakant viena, pasakyti kažką priešinga, bet pačiam to neištarti, atsitraukti, išlikti saugiam. Jei ironija būtų tik tai, nebūtų reikalo apie ją rašyti. Visgi žodis „ironija“ įgijo ir kitą, daug platesnę, reikšmę: ironija, apie kurią kalba kultūros teoretikai, nėra tiesiog kalbėjimo modusas, bet veikiau santykio su pasauliu būdas. Šiuo požiūriu būti ironiškam reiškia pajuokti bet kokią pretenziją į visa, kas „tikra“, kaip į tai, kas naivu ar pavojinga. „Tikri jausmai“, „atviras bendravimas“, „nuoširdi literatūra“, „pašaukimas“, „pasitikėjimas“ ironikams atrodo naivūs, o „ideologijos“, „tiesos žinojimas“, „įsitikinimas“ pavojingi. Kaip vienintelį tikrą dalyką ironikas bando įtvirtinti patį ironijos šaltinį, patį Aš, kuris yra ironiškas, bet niekada iki galo neįsipareigojęs kažkam kitam negu Aš ar pats ironijos veiksmas. Tad, žvelgiant ontologiškai, ironikas patį save laiko universalybe, vertinančia pasaulį, kuris yra tik jam pasirodančios paskirybės. Iš to išplaukia, kad ironikais esame ne tik tuomet, kai ką nors pašiepiame, bet ir tuomet, kai bandome apsieiti be idėjų, įsipareigojimų ar orientyrų, bet spręsdami kiekvieną kartą vis iš naujo kliaujamės, kaip sakoma, sveiku protu. Kitaip tariant, kiekvieną kartą, kai atsisakome vadovautis idėjomis ar kartu išgyventu laiku tam, kad išlaikytume galią spręsti patiems, mes esame ironikai. Jei yra taip, tuomet ironija Lietuvoje yra išplitusi kaip širdies ir kraujagyslių ligos.

Ironija yra atsitraukimas į save dėl nepasitikėjimo dalykais. Ir nors atrodo, kad ironija yra žaisminga ir kūrybiška, išties ji yra kūrybiškumo priešingybė. Taip yra dėl to, kad kūrybiškumas iš esmės yra pasitikėjimas tuo, ką kuri, tuo, kad tai, ką sukūrei, atlaikys žvilgsnius kitų ir tiems kitiems kažką duos. Kita vertus, kūrybiškumo patirtis dažniausiai aprašoma kaip „pasinėrimas į darbą“, „laiko nuojautos ir kontrolės praradimas“, trumpai tariant, būtent savęs praradimas. Bet giliausia prasme kūrybiškumas neatsiejamas nuo buvimo pažeidžiamam. Šuniui ant uodegos gali nueiti ir pats kūrybos procesas, bet labiausiai pažeidžiamas esi, kai pristatai savo kūrinį kitiems. Ironija savo ruožtu yra įsikibimas į savąjį Aš, kuris atsisako įsipareigojimo ir taip saugosi nuo buvimo pažeidžiamam. Visais trimis lygmenimis ironija yra kūrybiškumo priešybė. Tad nenuostabu, kad ironijos eroje dažnai kalbama apie kūrybiškumo krizę. Vietoj kūrybiškumo dažnu atveju gauname ironiją apie ironiją, ironiją, apie kurią neįmanoma pasakyti, ar ji ironiška ir t. t.

Visgi, lemiamas argumentas prieš ironiją yra tas, kad kai situacija tampa svarbi, į ironiją nebekreipiama dėmesio ir ji nebetenka poveikio pasauliui. Ironikai mano, kad jie parodo to, kas yra, absurdą ir nenuoseklumus. Bet galiai ironija jau seniai neberūpi. Ironija yra komercializuota, ją galima prenumeruoti. Kol ironiškai demaskuojame galią, rengiame ironiškas akcijas ar feisbuke skandinamės ironiškuose pašnekesiuose apie visko blogumą, niekas nesikeičia. Pasaulis skrieja savo interesų orbita nekreipdamas dėmesio į ironijos princus.

Ironikas šiuo požiūriu panašus į vieno iš Slavojaus Žižeko anekdotų personažą. Žižekas pasakoja seną rusišką anekdotą apie valstiečių šeimą, kurią dulkėtame kelyje sustabdo tuo metu Rusiją valdžiusių mongolų raitelis. Raitelis praneša, kad jis išprievartaus valstiečio žmoną, o šis turės laikyti jo kiaušinius, kad šie neapdulkėtų. Aktui įvykus ir mongolui tolstant, rusų valstietis ima džiaugsmingai šokinėti ir juoktis. Jo verkianti žmona klausia: „Kas čia juokingo, aš ką tik buvau žiauriai išprievartauta.“ – „Aš jam atkeršijau, jo kiaušiniai visi pasidengę dulkėmis!“ – atsako valstietis.

Ironikas yra kiaušinių dulkintojas par excellence.

Pastarieji metai parodė, kad visuomenė pradėjo ieškoti naujų būdų gyventi po saule ir ironijos amžius artėja prie pabaigos. Mokytojų, medikų, ūkininkų ir universitetų darbuotojų protestai yra neįmanomi be iš naujo atrandamo solidarumo ir buvimo pažeidžiamam. Įsipareigojusį kalbėjimą ima praktikuoti vis daugiau žmonių. Šiandien mūsų viešojoje erdvėje atsiranda vis daugiau apeliavimo į nuoširdumą, pozicijos laikymąsi, bandymą grąžinti idėjas ir net ideologijas. Manau, taip visų pirma yra todėl, kad ironija mažai ką mums davė.

 

P. S. Bene ryškiausias konfliktas, įgaunantis vis naujų formų, tebėra konfliktas tarp ironikų ir cinikų. Ciniškos sąmonės skiriasi nuo ironiškųjų tuo, kad demaskuodamos oficialią tiesą, kurią suvokia kaip netikrą, apgaulingą, sumeluotą, jos priima kitą tiesą kaip pačią tikrovę. Ironikai, kaip jau minėta, laiko bet kokią tiesą rankos atstumu, jiems pavojingas ir naivus atrodo pats manymas, kad kažkas turi pretenziją į tiesą. Ar ne tokia priešprieša apibrėžia vytininkų, pro patrijų, medžių, lentų ir lentelių gynėjų poziciją bei ironiškas reakcijas į ją viešojoje erdvėje?

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.