Poezijos vertimai
Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – estų literatūros gyvasis klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas. Prieš kurį laiką ėmė kurti poeziją ne tik estiškai, bet ir rusiškai. Pateikiami eilėraščiai versti iš jau antro rusiško autoriaus rinkinio „Vegenerio šypsnys“ („Улыбка Вегенера“, 2017).
Vertėjas
●
Miškas neturtėlio kailiniai namai senio-poeto
kuriuos iš manęs vis pamažėl atima
tampu benamis kaip tie kiti
tigrai gorilos orangutangai ir tinginiai
kurie turi išmirti arba persikraustyti
į zoologijos sodus ir praleisti ten savo likusias dienas
pratindamiesi prie gyvenimo narvuose ir voljeruose
smalsiai stebimi milijonų žmonių
kurie dar nežino kad ir jie benamiai pasmerkti
būti tremtiniais ir klajūnais žemėje
kuri jiems buvo duota ir kurią
jie patys iš savęs atėmė
●
Tvirtėja paukščių jauniklių sparneliai, buožgalviams dygsta kojelės
krūmuose tirštėja šešėliai horizonte matyti Kapelos žvaigždė
vienišas šikšnosparnis virš tylios tamsios pelkės
suka ir suka ratais nuskrenda parskrenda
visai kaip mintys svajonės tokios pat vienišos
taip pat sklendžia tai šen tai ten liepos danguj
po Kapela ir Denebu – vienišos mintys
mintys apie vienatvę pasimetančios saulėlaidoj
kur kažkas jau kvepia nuovargiu vytimu
ir aš nežinau ar tai aš ar kažkas sode arba pelkėj
●
Uodai-vabaliukai šoka grimztančios saulės spinduliuose
duodasi šoka nakties link
mirties link šokis ir yra jų gyvenimas
šokis poravimasis ir mirtis – visa kita
liko praeityje jie jau nebepamena
kaip gyveno ankstesniam gyvenime būdami lervom
pelkės dugne arba drėgnoj žemėj
tai buvo seniai vakar užvakar o dabar
jie gyvena vien šokiui vien šokdami
poruodamiesi lakiodami tai aukštyn tai žemyn
grimztančios saulės spinduliuose virš takelio
vedančio nuo namo į klėtį šokdami duodamiesi
vienas kito link vakaro mirties žiemos link
●
Saulės atšvaistės ant eglaičių kamienų
saulės atšvaistės ant beržų kamienų
švelnus vėjas linguoja lajas
klausimai be atsakymų atsakymai be klausimų
kas yra laimė kas yra tiesa kas yra meilė
šviežios ryškiai žalios samanos ant patrešusio kelmo
smarsas nuo pūvančios grybienos prie durų
kas yra tikrà iliuzija
žalias beržo lapas ant žalių samanų
niekas nėra tapatus pačiam sau
menkysta kartais virsta šaunuoliu
keli žodžiai virsta eilėraščiu
šviesa pasauliu žvėrimis ir šliužais
o priekyje visados užmarštis lyg milžiniškas baltas dangus
●
Nežinau ar tai buvo meilė bet ir ar reikia tai žinoti
buvo ilgesys buvo paslapčia skaitomi puslapiai
aistra ir daugiametis troškimas ir neviltis
aistros garsai ausyse – už sienos
mylėtasi ilgai ir begėdiškai
ir aš nežinojau ar laukiu Nuostabiosios ponios
ar Babilono paleistuvės – galiausiai
man tai buvo vis vien ir galiausiai
ji atsirado šyptelėjo prisislinko artyn
ir aš sugebėjau priimti Komuniją į ją įėjęs
į jos drėgną šiltą kūną ir išėjau iš ten
nauju žmogumi kvėpuodamas pilna krūtine
visa kas liks tai tik dėkingumas
tikėjimas ir viltis atgimę meile
meilė atgimusi Veneros atspindžiu
lygiame ežero paviršiuje pažirusiame į tūkstančius
raibulių nuo išnirusios žuvelės uodegos mosto
●
Atminties skylės tamsios juodos skylės
pamažu plečiasi rydamos vieną po kito
mano prisiminimus mano vaikystę mano pirmąsias perskaitytas knygas
Durovo žvėris daktaro Dolitlio žvėris
auklę mažąją Aną tetos Metos katiną
mokyklos bendrasuolius obelis jų soduose
pagautas lydekas ešerius ir kurmius
atmintis beviltiškas pasipriešinimas laikui
pasiglemžiantis mus kaip muzika kaip vėjo triukšmas
stelbiantis mūsų mintis žodžius ir formules
vedantis mus už rankos prie pirmykštės melodijos
užgimusios drauge su visata
dėl kažkieno ugnies pėdsakų tuštumoj
●
Kas prisimins apie mane ten kitoje pusėje
kas užtars žodeliu mane nusidėjėlį
gal kamanė kurią išleidau iš verandos
kur ji bejėgiškai baladojosi į lango stiklą
gal viena tų nedidukių rupūžaičių
kurias rinkau nuo kelio ir mėčiau į žoles
devynbalsė kurią išgelbėjau iš katino nasrų
senos kėdės neišmečiau jų o sutaisiau
vilnonės kojinės kurias keliskart adžiau
senos knygos man liūdna su jomis išsiskirti
ar to pakanka man išganyti atpirkti
už paikybes ir kiaulystes kurių spėjau prikrėsti
už beveik tris ketvirčius amžiaus ar jau tik ir man ne laikas
prašyti žemės miško ir šaltinio atleidimo
viliantis kad vėjas ar iš pietų parskrendančios žąsys
atneš man atsakymą atskraidins indulgenciją
●
Kartais aš Janas kartais Jaanas
kartais susitinku su Pesuà ir tada
aš nei vienas nei kitas nors visgi tas pat
aš nesidauginu nepersikūniju
į suvenyrus paveikslėlius ženkliukus ir stiklinaites
Pesuà svetimkūnius heterosomas ant visų parduotuvėlių
prekystalių ten kur jis kitados klaidžiodavo
rašydavo išgerdavo ir nusigerdavo
man ne itin trukdo – šlovę ir tuštybę
galima tiesiog ignoruoti ir gyventi tarsi
nieko nebūtų įvykę pamiršti garbės raštus
sveikinimus ir kvietimus
toje pat ilgoje dėžėje kurioje jau guli
pamirštos užrašų knygutės su nebaigtais eilėraščiais
išsikrovusios baterijos žirklės medinė liniuotė ir dėželė
su nitroglicerino tablete – pernelyg jau dažnai
pajuntu buką skausmą širdyje vos imu mintyti
apie šiandienos naujienas ir apie rytojų
●
Vėl pavėlavau amžinai vėluoju
kai gimiau caro jau nebebuvo
Estijos Respublika prisakė gyventi ilgai
obelys senelio sode nušalo
nepamenu nei tėvo kurį suėmė
kai buvau dar pyplys – jis nebegrįžo
nei mūsų seterio Džojaus saugojusio mane
ir mano lopšį – jį nušovė vokietis
nepamenu akmeninio tilto o tik gurvuolius
išmėtytus sprogimo bangos miesto centre
ten aš eidavau pasivaikščioti su seneliu tomis gatvėmis
kur vietoj namų žiojėjo tuščios vietos
man rodos kai kurios iš tų tuštumų
įsiskverbė ir į mane
į manąjį aš mano atmintį mano širdį
kuri kartais plaka taip keistai tarsi
už ką nors kitą už ką nors ko jau nebėra
●
Šulinys ir malkų rietuvės pamažu dingsta tamsoj kur mano ir katino baimei
karaliauja pietinis vėjas užpildantis viską
triukšmu šnabždesiu rūsčiu lingavimu
tujos ir pušys už lango kur Jupiteris kyla vis aukščiau
ir Sirijus su Liūtu leidžiasi už miško
Venera tokia ryški per jos spindesį vos matyti Sietynas
iš drėgnos žemės tyliai kalasi krokai
tirpsta ledai ir išsibudina musės
mėgina rasti išėjimą į pavasarį kiaurai langą
pakerėtam pavasario nakties taip lengva tikėti
kad begalybė visai čia pat
kad ateitis dar priešaky
●
Mūsų gyvenimas tai mainai junginiais ir daiktais
kasdieniai kasmėnesiniai kasmetiniai
mainai seno į nauja į tai kas šiuolaikiškiau
veiksmingiau saugiau greičiau
ekonomiškiau stilingiau seksualiau
kartais galbūt ne mes mainome ką nors
o kas nors maino mus – mūsų automobilis
atranda naują šeimininką mūsų idėjos ir idealai
randa sau vietos kieno nors kito galvoje
ir mūsų pinigai patys save perveda
į kažkokią kitą sąskaitą kitam banke
tik mūsų pavardė vardas ir tėvavardis
nepalieka mūsų jie liks su mumis
ir po mūsų ras sau vietos
ant antkapio ir dvidešimto amžiaus
literatūros chrestomatijoje vidurinėms mokykloms
●
Vieniša žvaigždė veik virš galvos
mėnesio pjautuvas tarp baltų debesų
vienišas šikšnosparnis virš gluosnyno
devynbalsės daina krūmuose prie pagirio
povandenio gyvenimo apskritimai ženklai šviesiam vandeny
vidurvasario spinduliuojančios sutemos
kur tokia atvira mus supanti erdvė
viskas taip arti ir taip toli tuo pat metu
keistai ir nuostabiai primena mums
kad kadaise mūsų kalboje
buvo tas pat žodis skausmui ir šviesai įvardyti
visa praeis šešėliai sugrįš į krūmus
devynbalsės nutils žolė sukietės
tik skausmas nesiliaus jis liks su mumis
skaidrus skausmas dėl grožio dėl vasaros šėlo
skaidrus sielvartas dėl trumputės baltos nakties
●
Netiesa kad mūsų visų ta pati mirtis
mirtis turi daug veidų ir hipostazių
mirtis nupjauna suslegia ir susuka į baltą plėvelę
žolę dobilus ramunėles ir kiaulpienes
varles peles kamanes ir driežus
supakuoja į baltą plėvelę mano vaikystę manąsias vasaras kaime
mano pievas mano vežimus su kvepiančiu šienu
knygas kurias paskui skaitydavau gulėdamas daržinėj
mano pirmuosius eilėraščius kuriuos rašiau į storą sąsiuvinį
sėdėdamas ant kelmo pamiškėj kur kamanės supdavos
dideliuos melsvuos katilėlių žieduos
●
Kažkur prieblandoj kažkur gieda juodasis strazdas
pas mus jau sugrįžo kikiliai o greit
pasirodys ir kielės žąsų trikampis
praskrenda viršum galvos nuo jūros į jūrą
iš pietų į šiaurę iš šiaurės į rytus
mano mintys klaidžioja niekaip nenusikratau
liūdesio bijau kad ten Permėj
antrą kartą iš bado gali mirt mano tėvas
ten Permėj antrą kartą gali sušaudyt
mano antros eilės dėdę Leo – tiesiog šiaip
dėl visa ko nes to kurio atėjo nebuvo namie
jo kūną paskui atrado duobėj su kalkėm
nepamenu savo tėvo bet jo nepamiršiu
kaip jis nepamiršo manęs ir galimas daiktas
nepamiršo ir Vladimiro Uljanovo užeidavusio pas juos į svečius
nepamiršo ir Josifo Džiugašvilio o pats Džiugašvilis
nepamiršo nieko jis rūpinosi visais
galvojo apie visus ir už visus
o apie jį nesinori galvoti
prieblandoje giedant strazdui ir laukiant
sugrįžtant kielių dar vieno pavasario
●
Mes ilgai skvoteriavom graikų ir romėnų griuvėsiuos
pasistatę lūšnas iš apsamanojusių ne iki galo suprastų žodžių
o paskui apie juos pamiršom mes pamiršom žodžius
ir žodžiai pamiršo mus pasišalino pasimetė
darėsi vis lengvesni šviesesni skaidresni
kilo sklendė aukščiau vis aukščiau
pamažėl virsdami baltais debesėliais
jie tyliai vos girdimai šnekėjosi vienas su kitu
pusiau pamirštom senovės genčių kalbom
glaudės į eilėraščius ir dainas be pradžios ir be pabaigos
tirpo ir prisikeldavo savam begaliniam kely
Vertė Gediminas Pulokas
