Masalas kvailoms žuvims
Iki ketverių metų miegojau laikydama mamą už rankos. Teta priekaištavo mamai, kodėl nusileidžianti vaiko ašaroms, bijojau, kad ji paklausys tetos ir paliks mane vieną. Žiemos vakarais ant pravertų kambario durų staktos kabėdavo paltas. Elektra dažnai dingdavo, tėvai virtuvėje uždegdavo žvakę. Liepsnai plazdant, nuo palto krentantis šešėlis judėjo: mačiau šmėklas, sėlinančias prie lovytės. Bijojau siauro plyšio po sofa. Dideli plyšiai rodėsi ne tokie pavojingi, atsitūpusi galėjau pažiūrėti, kas po baldais, o siauras plyšys gąsdino mane – prisiglaudusi prie grindų skruostu, nemačiau nieko. Sutemus nedrįsau nuleisti kojyčių nuo sofos, nes Tas, kas gyveno plyšyje, galėjo pagriebti ir įtraukti. Nesakiau tėvams, kodėl nenulipu nuo sofos, gėdijausi išsitarti, baime bjaurėjausi labiau nei tamsa ar vorais.
Vaikų darželyje auklėtojos vertė mane prisipažinti pasukus sieninį laikrodį; iš pradžių grasino nuvesti pas įstaigos vedėją, vėliau drauge su vedėja įtikinėjo, kad paleis ir nepriekaištaus daugiau, jei prisipažinsiu. Stebėjausi pasiūlymu, gailėjausi, kad ne aš pasukau laikrodį, o gal neprisiminiau – ar maža ką žmogus pasuka, laukdamas ateinant mamos?! Darželis buvo netoli mamos darbovietės, reikėjo tik pereiti pagrindinę miesto gatvę ir aš perėjau – neketinau pasilikti darželyje, kur apkūnios moterys išraudusiais veidais terorizuoja penkerių metų mergaites; įskaudinta visuomet šalinausi žmonių, išgyvenau gėdą dėl kitų pykčio ar kvailumo. Mama dirbo Greitosios pagalbos stotyje, kartais budėjo savaitgaliais, vedėsi mane į darbą. Žinojau, kad tik ji gali pasirūpinti sergančiais ir susižeidusiais miesto gyventojais, nesmerkiau už tai, kad gelbsti kitus, o mane palieka darželyje. Nuėjau ne į medicinos seserų ir gydytojų postą, bet į garažą. Vairuotojai pažino mane, Greitosios pagalbos stotyje dirbo draugiškas kolektyvas. Kol darželyje pastebėjo, kad dingau, kol pranešė mamai, važinėjausi greitosios pagalbos automobiliu: tą popietę Šiauliuose nebuvo mergaitės, kuriai pagalbos reikėjo labiau nei man.
Medikai vykdavo į keisčiausius iškvietimus. Kartą nuvažiavo pas kontūzytą vyrą, kuris išvaikė artimuosius, grasindamas kirviu. Namiškiai įtarė, kad žmogus išprotėjo, pakvietė greitąją pagalbą; vienintelė mama išdrįso įeiti į pastato vidų ir įtikino vyriškį atiduoti jai kirvį.
Babytė Anė taip pat buvo ryžtinga. Gelbėdama vyro gyvybę, ji sugriebė šautuvo vamzdį ir nulenkė žemyn. Plėšikas peršovė seneliui Juozui pėdą, paskui smogė buože Anei į kaktą – negalėjo išplėšti šautuvo iš moters rankų. Nors įsibrovėliai slėpė veidus po kaukėmis, Juozas vieną jų atpažino iš balso, plėšikas taikėsi senelį nušauti.
– Anyte, aš vis dirbau, nesakiau tau, kokia buvai ir esi graži, – po daugelio metų prasitarė Juozas, randas žmonos kaktoje bylojo apie begalinę meilę ir pasiaukojimą.
Anytė po apiplėšimo susirgo depresija. Jie buvo ką tik grįžę iš Amerikos, ruošėsi pirkti žemės. Mano tėvas, kuriam likimas lėmė dar negimusiam dalyvauti žūtbūtinėse grumtynėse (Anytė užpuolimo metu laukėsi kūdikio), ateidamas į pasaulį atsinešė baimės ir liūdesio sklidinas akis. Nors senelis naujus namus pastatė (plėšikus sugavo, teisė ir įkalino), tėvas užaugo uždaras ir nepatiklus; iš visų nuotraukų žvelgė priekaištingu žvilgsniu. Būdamas jaunuolis nukentėjo nuo sovietinių kareivių – teta man papasakojo šią istoriją jau po tėvo mirties.
Karo pradžioje senelis Juozas abu sūnus įdarbino tiesti geležinkelio. Tai pasirodė toliaregiškas sprendimas; geležinkelio darbininkų nevežė į darbus Vokietijoje ir neėmė į kariuomenę, nes geležinkelis vokiečiams (ir rusams) buvo strategiškai svarbus. Karas baigėsi, tik sovietinė kariuomenė neketino trauktis iš Lietuvos. Vėlų vakarą vieškeliu rogėmis važiavo girti kariai, o šalikele ėjo žmogus. Jis vilkėjo milinę. Iš kur tėvas gavo milinę, teta neprisiminė. Girtiems kareiviams nepatiko vokiška milinė, nors ši buvo be skiriamųjų ženklų, tiesiog šiltas paltas. Kaimynai pastebėjo šalikelėje gulintį žmogų be gyvybės ženklų, atpažinę pranešė seneliams. Jei būtų likęs gulėti per naktį, būtų mirtinai sušalęs. Pusantros paros išbuvo be sąmonės, niekas nebesitikėjo, kad atsigaus, veidas juodas nuo sumušimų, galva sudaužyta: seneliai išslaugė jį.
Aš paveldėjau mamos ryžtą ir tėvo baimes, bėgant metams pastebėjau, kad nepajėgiu šauktis pagalbos, net akivaizdžios grėsmės akimirkomis netikėjau, kad kas nors (žmonės) gali ar turi man padėti. Privalėjau nuolatos įrodinėti sau, kad baimė manęs nesugniuždys, drąsa buvo tik išvirkščioji baimės pusė. Pomėgis lipdyti ir piešti leido užsimiršti; mama didžiavosi mano sukurtais darbais, visuomet parodydavo juos svečiams. Mokykloje darbų mokytojas pasiūlė įsigyti rinkinį guašo, parduotuvėse tokių dažų nusipirkti negalėjau, nors rinkinys buvo brangus, mama davė reikiamą pinigų sumą.
Kartą pas kaimynus atvažiavo svečiai, moteris su vaiku. Berniukas – mano bendraamžis – didmiestyje lankė meno mokyklą, užaugęs, kaip ir aš, svajojo tapti dailininku. Kažkas iš gatvelės mergaičių pasiūlė surengti varžybas, pažiūrėti, kuris iš mudviejų didesnis dailininkas. Gavome po piešimo sąsiuvinio lapą, spalvotų pieštukų ir sėdome rungtis, jis viename kambaryje, o aš kitame. Nors buvau vienuolikos metų, „konkurse“ dalyvavau pirmą kartą. Būtinybė gražiai pasirodyti buvo man pažįstama, turėjau drabužius, kuriais rengdavausi per šventes ar eidama į svečius, ypatingomis progomis išeiginiais rūbais puošėsi ir kiti gatvelės vaikai, visgi talentingos mergaitės įvaizdis buvo kas kita – gebėjimas gražiai piešti leido išsiskirti iš visų. Rizikavau draugių akyse netekti išskirtinumo, jei berniukas pasirodys geriau už mane. Praradau susidomėjimą piešiniu, paskubomis sukūriau planą, kaip išsisukti nuo „konkurso“. Pasiūliau draugėms iškrėsti berniukui pokštą: aš nepiešiu, bet jam nesakysime, tegul stengiasi. Mergaitėms pasiūlymas patiko: išjuokėme svečią, išvadinome lepūnėliu, vaikas vis bėgo rodyti piešinį mamai.
Laikydama stojamuosius egzaminus, baiminausi nuvilti visus, kurie nuoširdžiai tikėjo, sakydami: „Ši mergaitė tikrai bus dailininkė!“ Ar galėjo tiek daug žmonių klysti?! Aušros Vartų koplyčioje prašiau Dievo Motinos padėti ir buvau išklausyta. Išlaikiusi egzaminus, išaugau savo pačios akyse; miestelyje tik vienas vaikinas (sklandė gandas) bandė stoti į Dailės institutą, bet jis buvo ne iš mūsų mokyklos, niekas nežinojo vaikino pavardės, negalėjo pasakyti, išlaikė egzaminus ar ne.
Įstojusi į aukštąją mokyklą, išvažiavau studijuoti į Estiją. Atėjusi į pirmą užsiėmimą išvydau pusamžę apkūnią moterį, ji stovėjo viduryje kambario nuoga. Grupės draugas, su kuriuo įžengėme į auditoriją, nuraudo, o aš sutrikau: „Kaip galėjau melsti, nežinodama, ko prašau?!.“ Slogiausiame sapne nesapnavau, kad tik atvažiavusi turėsiu mokėti piešti ir tapyti – niekas neketino manęs mokyti – stok prie molberto ir dirbk. Kas yra molbertas, sužinojau egzaminų metu. Gailėjausi sėkmingai išlaikiusi egzaminus, troškau tapti nematoma, išnykti, išgaruoti, dingti iš auditorijos ir niekuomet į ją nebegrįžti…
Smeigtukai buvo nekokybiški, kojelės linko, niekaip negalėjau įsmeigti į piešimo lentą. Prisegusi lapą, atsigręžiau į studentus auditorijoje; visi (išskyrus mane) buvo mokęsi trejus ketverius metus aukštesniosiose dailės mokyklose, turėjo akademinio piešimo įgūdžių, tik niekas anksčiau nepiešė akto. Žiūrėjau, kaip jie dirba: apibrėžia keliomis linijomis pozuotojos siluetą ir sega naują lapą – nebandė piešti moters panašios į tą, kuri nejudėdama stovėjo ant pakylos, kiti iš viso į ją nežiūrėjo, piešė nepakeldami galvos. Vienas nusegė lapą su piešiniu, suglamžė ir išmetė į šiukšlių dėžę. Man pagailo pozuotojos, patalpa nešildoma, stovėti nuogai ne tik nejauku, bet ir šalta. Pasibaigus užsiėmimui stebėjausi – aš gyva ir vis dar studentė! Mano eskizų niekas nekritikavo, netgi nedirstelėjo į juos. Lengviau atsikvėpiau, baiminausi apsijuokti. Senukas estas, mokęs mus piešimo, su akcentu ištardavo tris trumputes frazes: „Taip, taip“, – sakydavo jis vienam studentui, „Truputį į kairę (į dešinę)“, – patardavo kitam, „Bus geras paveikslas!“ – pagirdavo trečią, o ketvirtas ir vėl išgirsdavo: „Taip, taip.“ Su dėstytojais bendravome rusų kalba, mes kalbą mokėjome, bet dauguma dėstytojų – ne. Piešimo dėstytojo žodynas apsiribojo trejetu frazių. Vėliau susipažinau su Gražina, jos padedama atlikau užduotis, pažymiai, kuriuos gavau po pirmos peržiūros, nebuvo prasti. Ketvirtame kurse tvirtai jaučiausi piešdama, liedama akvareles, kurdama kompozicijas ir kai jau susigyvenau su talentingos studentės įvaizdžiu, mane metams pašalino iš aukštosios mokyklos.
Grįžusi į Lietuvą dirbau, išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, stačiau spektaklius su kiemo vaikais. Visgi aš pasikeičiau. Jaučiau nepaaiškinamą nuobodulį, lyg dalyvaučiau vaidinime be pabaigos – viskas, ką dariau, atrodė netikra, tarsi juodraštis ar eskizas: brėžiu porą linijų ir metu į šalį, brėžiu ir vėl siekiu naujo lapo. Bodėjausi pinigais, leidau juos be nuovokos, bodėjausi santykiais. Nors užsiėmiau įvairia veikla, jaučiau, kaip iš lėto slystu nuokalne žemyn; tuštumą bandžiau užpildyti pramogomis, apie kurias negaliu parašyti nieko gero, pasauliečiai tokius santykius vadina „meile, laisva nuo įsipareigojimų“. Kartais nuobodulys atsitraukdavo ilgesniam laikui, paskui ir vėl prislėgdavo lyg vatine antklode – trūko oro. Vargu ar žmonės skundžiasi nuoboduliu, kai yra nepratę gilintis į savo dvasinę būseną. Po metų priverstinės „tremties“ grįžau studijuoti, lankiau paskaitas, ruošiausi žiemos sesijai, bet dirbau tik iš inercijos – džiaugsmo užsiėmimai nebeteikė, praradau susidomėjimą tuo, ką darau.
Kurso draugas, dalyvavęs vakarėlyje, kurio metu užsimezgė nauja draugystė, perspėjo, kad pažintis suteiks man skausmo, įvardijo priežastis: didelį amžiaus skirtumą, ironiją droviame vyro žvilgsnyje, irzlumą dailiame šypsnyje. Man jo veidas priminė tėvą, nepasitikėjimo ir liūdesio sklidinas akis – apžiūrinėdavau tėvo nuotraukas, kai mamos nebūdavo namuose.
Mudu susitikome bendro pažįstamo studijoje. Mačiau, kad žmogus vyresnis, taip pat atkreipiau dėmesį į tai, kad studijos šeimininkas stengiasi įsiteikti svečiui; Valentinas su visais būdavo perdėtai paslaugus, bet tą kartą elgėsi taktiškiau nei įprastai. Gurkšnojau Valentino užplikytą arbatą, klausiausi svečio: jis ir ūgio buvo kaip mano tėvas. Stebėjausi, kad Valentinas, kuris nenutildavo nė sekundės, nepertraukinėjo vyriškio. Visgi nutaikęs progą pasigyrė, koks neeilinis žmogus sėdi jo studijoje, esą jis apkeliavęs visą pasaulį, kur dirba, kokios jo regalijos – Valentinas turėjo savybę draugų ar pažįstamų pasiekimais girtis lyg savo paties nuopelnais.
– Valentinas kimba ant pigių „murmyškių“, – išgirdau vėliau, kai pasišaipiau iš Valentino ydos.
– Ką reiškia „murmyškės“? – paklausiau.
– Masalas kvailoms žuvims: protingos ant negyvo masalo nekimba, – nusišypsojo droviai, lyg atsiprašydamas.
Kalbėjo negarsiai, įtaigiai, mokėjo tiksliai sudėlioti akcentus, vaizdžiai nupiešti detales, nepastebimai, lyg tarp kitko į pasakojamą istoriją įpinti save, švelniai pasišaipyti – humoras tik paryškindavo jo žavesį, kad ir kaip kukliai atsistodavo nuošalėje: buvo ne šiaip talentingas pasakotojas, bet tikras virtuozas, kai jį aplankydavo įkvėpimas, kaip tą vakarą pas Valentiną. Vėliau sužinojau, kad bandė jėgas literatūroje, rašė eiles, dirbo teatre. Scenos dailininkas jo talentą kalbėti apibūdino grubiai: „žodžių tryda“ – ilgai nešiojo širdyje nuoskaudą, nors buvo praėję pusė metų, papasakojo apie jųdviejų pokalbį man. Po incidento su dailininku, atsisakė darbo, lankėsi teatre tik kaip žiūrovas, mėgo sceną, savo prigimtimi buvo artistas.
Užmiršau apie šią pažintį, ruošiausi žiemos sesijai. Artinosi Kalėdos. Niekas iš mano bičiulių nepraktikavo, religinė šventė buvo pretekstu drauge praleisti vakarą. Bendrabutyje tik aštuoni kambariai, visos merginos turėjome raktus nuo lauko durų, jokių budėtojų, bet nepamenu, kad kas nors triukšmautų poilsio metui atėjus. Tai buvo nedidelis jaukus studenčių dailininkių bendrabutis miesto centre, penkios minutės kelio iki aukštosios mokyklos, kurioje studijavome. Kambaryje gyvenome dviese, šnekučiavomės. Keturis kartus suskambo lauko durų skambutis – tai mūsų kambario numeris, susižvalgėme nustebusios, nieko nelaukėme, visi jau buvo susirinkę.
– Aš atidarysiu, – pasakiau.
Kambario draugė būtų paaiškinusi, kad negalėsime priimti nekviestų svečių, Valentinas nepriklausė artimų draugų ratui, bendravome retai, jis nesilankydavo bendrabutyje – galėjau išvengti vieno skaudžiausių gyvenime susitikimų, bet aš, o ne ji, nuėjau atidaryti. Durys į kiemo pusę, kiemas be apšvietimo, nustebau išvydusi Valentiną; turėjo šeimą, žmoną, sūnelį, spėjo išsiskirti, betgi Kūčių vakaras. Lauke smarkiai snigo, tamsoje ne iš karto įžvelgiau, kad už Valentino stovi žmogus, apsidžiaugiau jį atpažinusi. Pašaukiau vardu, ištiesiau ranką, paėmiau už striukės rankovės ir įvedžiau per slenkstį. Jis taip pat apsidžiaugė, mačiau tai. Visi, tą vakarą susirinkę, pažino Valentiną, šis pristatė draugą, vakaras tęsėsi, mes su Leonidu šokome. Mano draugas išsakė savo nuomonę apie svečią, aš įsiminiau jo žodžius, bet neteikiau jiems reikšmės. Po kurio laiko Valentinas su bičiuliu atsiprašė ir, išsikvietę taksi, trumpam išvyko. Susirinkusi kompanija buvo nepatenkinta nekviestais svečiais, bet aš ir į tai nekreipiau dėmesio. Grįžo su dovana, dviem puikiais reprodukcijų albumais, Paulio Cézanne’o ir Claude’o Monet. Aštuntą vakaro nenupirko albumų knygyne, sovietiniuose knygynuose kokybiškų leidinių pirkti nebuvo, o antikvariate vieno tokio kaina prilygo dviejų mėnesių stipendijai. Ar šia dovana norėjo padaryti man įspūdį? Supratau, kad žmogus, neturintis su kuo praleisti Kūčių vakaro, bando pelnyti palankumą, ir man patiko svečio ramybė – jis tik sėdėjo ir stebėjo, kaip šoku.
Susitikdavome kasdien, susiskambindavome keletą kartų per dieną. Pasakojo apie save, kvietė susipažinti su mama. Nekreipiau dėmesio į tai, kad pasakojimuose minėdavo moteris, subtiliai, su smulkiausiomis detalėmis galėdavo aiškinti priežastis ir aplinkybes, dėl kurių nutrūkdavo jo santykiai su žmonėmis. Vis ieškojo savęs ir nerado, susidomėdavo kuo nors ir nusivildavo. Supratau, apie ką jis kalba, jaučiausi tuo metu panašiai – buvome lyg atspindys veidrodyje, galbūt todėl mūsų žvilgsniai susitiko.
