Vilniaus gyventojų kronikos II

Toliau aiškinuosi, kas labiausiai paveikė užrašinėjant Vilniaus pokario naujakurių pasakojimus. Štai dar vienas kone visus interviu susiejantis dalykas: vaikystė per karą, stiprieji karo ir pokario vaikai. Tos kartos nevienija bendri juokeliai, bendri atrakcionai ar žaidimų aikštelės, multfilmai arba kramtoškių popierėliai. Juos vienija vaikystė su tam tikrais pragaro elementais. Kiekvieno vis kitokiais – imtais iš vis kito pragaro varianto – ir kiekvieno su kitokiomis prošvaistėmis. Ir dar juos vienija tai, kad jie patys apie savo vaikystę to niekada nepasakytų.

Nepasakytų, nes seniai priprato girdėti apie karą kalbant visai kitaip – faktais, skaičiais, o ne patirtimis, ir ypač ne vaiko patirtimis. Todėl jie neturi savo patirčiai provaizdžio. Vaikas yra tas, kuris gali pasakyti, kad karalius iš tikrųjų nuogas, – tą sako Anderseno pasaka ir tą analizuoja vaikystėje Holokaustą išgyvenęs psichiatras Dori Laubas. Vaikai identifikuoja situacijos absurdiškumą, blogį arba gėrį, viso to neaiškindami. Žinoma, jeigu tik anas vaikas lieka neišnykęs iš pasakotojo atminties, neužklotas iki nematomumo bendrųjų faktų ir politinių aiškinimų sluoksniu. Tos visos papasakotos vaikystės liko ir liks atskiros – nebendrinamos į vieną išvadą ar tezę, nesaistomos ir nelyginamos. Labiau nusėdusios veido bruožuose negu istorinėse knygose.

Vieną vasaros rytą dešimtmetė Libė sėdo prie stalo pusryčiauti su kitais trimis vaikais – broliuku ir dviem sesutėmis. Pasakojimas apie tuos pusryčius (vien apie sėdėjimą prie stalo, ne apie valgymą ir ne apie tai, kas vyko po to) užtruko ilgai – gal net kokias penkias minutes. Rekomenduoju pabandyti penkias minutes pasakoti apie susėdimą ir sėdėjimą prie stalo – taps aišku, kad tai kažkas kita, ne paprastas pasakojimas. Libė, broliukas ir sesutės sėdi prie stalo kaip kas rytą, apie devintą valandą ryte jie susodinti pusryčiauti. Tačiau mama nerami, mama nesėda šalia, ir čia jau kažkas kitaip, nebe taip kaip kas rytą. Ji užsimeta vyresnės sesers šalį ir kažkur išeina. Vaikai toliau sėdi prie stalo, vyresnė sesuo turi juos prižiūrėti. Tada pasigirsta sprogimas. Nuo garso sudreba etažerė, nuo jos nubyra daiktai. Vaikai išsigąsta, apsiverkia. Mama grįžta, irgi verkdama, liepia visiems kuo greičiau ruoštis. Visi vaikai susėda į sunkvežimį, mama – šalia jų, ir išvažiuoja. Sunkvežimis prigrūstas kitų moterų su kitais vaikais, vyrais, žodžiu – žmonių. Libė niekur, nė karto per visą pasakojimą nemini, kad tie žmonės yra žydai kaip ir jie. Nes tai jos atsiminimuose visiškai nereikalingas apibendrinimas, tai yra tiesiog įvairūs žmonės – kai kurie pažinoti iš anksčiau, kai kurie tik čia sutikti. Važiuoja link Zarasų. Libė galvoja, kad, kaip visada, Zarasuose aplankys vyriausios, jau ištekėjusios, sesers šeimą, pailsės, pavalgys ir viskas bus kaip anksčiau. Ne, neužsuka. Važiuoja link Latvijos sienos. Pravažiuoja, važiuoja link Rusijos. Už Daugpilio, pačiame Rusijos pasienyje, visus išlaipina. Sunkvežimis nuvažiuoja atvežti kitų, o jie laukia. Ir tada, po trijų dienų, susirinkus didžiulei, iš visur suvežtai miniai, prasideda ėjimas. Jie eina vis greičiau ir vis sunkiau. Libė prisimena, kad suaugusieji visąlaik ragino, kad mama, nešdama trejų metų broliuką, visą laiką ragino eiti, nesiilsėti, eiti. „Bet mes gi vaikai buvom!“ – sako Libė. Visi suaugusieji ragino eiti. Ji – vaikas suplyšusiais batais, beveik basomis – nuskurusi iš paskutiniųjų ėjo. Labai norėjo miego, bet ėjo, nes girdėjo, kad „vokiečiai vejasi“. Tik taip – be jokio paaiškinimo, kaip vaikystėje, taip ir dabar, po daugelio metų, pasakodama, tiesiog – „vokiečiai vejasi“, aiškiai įvardydama metafizinį blogį, o ne politinę galią. Taip ėjo mėnesį. Po mėnesio jie pasiekė nedidelę geležinkelio stotį, juos sulaipino į vagonus ir išvežė. Libės vagoną išlaipino Tatarstane, mama su vaikais prisiglaudė kaime netoli Kazanės.

Maždaug tuo metu, kai Libė keliavo baisiąją kelionę, Bogumilas su mama Vilniuje stebėjo, kaip tėvas su kitais karininkais duoda priesaiką. Jo tėvas buvo lenkų atsargos karininkas ir namų puošybos elementų mūrininkas, dekoravęs daugybę namų Vilniaus naujamiestyje. Bogumilas žiūri ir stebisi, kodėl kai kurie iš duodančių priesaiką – su kepurėlėmis. „Taigi čia priesaika!“ – sako jis mamai. Jie žydai, ramiai paaiškina mama, jiems negalima nudengti galvos. Kitą rytą mama tėvą išlydi į traukinį ir jie lieka penkiese: mama, trys broliukai ir močiutė. Jauniausias broliukas mirė netrukus – susirgo, o vaistų gydyti nebuvo. Karą du likę broliai pragyveno Vilniuje su močiute ir mama. Tėvas liko gyvas, bet niekada nebegrįžo, nes būtų buvęs nužudytas kaip kiti jo bendražygiai, pabandę grįžti. Vos karui pasibaigus, Bogumilo mamą ištrėmė. Tardydami sakė jai: tavo vyras imperialistas, o tavo vaikai banditai. Mama atsakė: kokie jie banditai, jeigu vienam dešimt, o kitam aštuoneri? Mama suspėjo pranešti Bogumilui, kuris kalėjimo langas yra jos. Jis prieidavo prie to lango ir ji pamojuodavo skarele. Mamą ištrėmė kasti dujotiekio, vėliau – statyti fabriko Gruzijoje. Vos tik ištrėmė mamą, netrukus mirė ir močiutė. Dviese telikusius broliukus pažįstami perspėjo, kad jų ieško sovietų saugumas ir jie savo namuose likti negalėjo. Slapstėsi, kaip mokėjo: nenorėjo į vaikų namus, nes tikėjo, kad ten jais atsikratys. Arba pavers komunistais. „Nors manęs turbūt nebūtų pavertę!“ – sakė Bogumilas. Jis, kaip vyresnis, įsidarbino batsiuvio padėjėju. Paskui nuėjo mokytis tekintojo amato, tik tam reikėjo pakoreguoti dokumentą: pasisendinti, kad būtų penkiolikmetis, nes tik nuo tokio amžiaus priimdavo. Vilnius buvo gimtas, savas ir labai Bogumilo mylimas miestas, o jis pats – širdingiausias ir linksmiausias žmogus, kurį man pačiai pasisekė pažinoti nuo vaikystės. Ir po daugelio dešimčių metų pasakodamas Bogumilas viską sudėliojo kaip kvapą gniaužiančią nuotykių istoriją. Trumpai ir liūdnai paminėdavo mirtis ir netektis ir vėl smagiai atgydavo pasakodamas apie vaikiškus atradimus ir sprendimus bandant išgyventi mieste, kuris per kelerius metus iš draugiškiausios vietos pasaulyje virto kraupia ir pavojinga.

Marijos karas buvo dar kitoks – ne Vilniuje, o mažame miestelyje. Siautėjantys rusų kareiviai, vėliau griežtieji vokiečiai – mama nuo jų kurį laiką slėpė kitatautę kaimynų mergaitę, vėliau ši perkelta kitur. Tėvas suimtas, paskui ištremtas, o nėščia mama, močiutė ir Marija netrukus, su dar trimis šeimomis lindėdamos bunkeryje, girdėjo, kaip sudega viskas – visas miestelis, taip pat ir jų namai. Jos trys liko be tėvo, be jokio turto, be namų, be nieko, netrukus – su naujagime sesute. Prisiglaudė ištuštėjusiame dvare. Ten buvo karvė, tad Marija gaudavo šiek tiek pieno. Paskui padegėliai rado į dvaro parko tvenkinį nuleistus lašinių pilnus bidonus. Neilgai trukus visus dvarą užėmusius padegėlius išmetė sovietinė įgula. Mamai iš sudegusio ūkio tebuvo likęs vienintelis turtas – arklys, už jį du pasamdyti darbininkai padėjo pastatyti mažą vieno kambario lūšnelę su krosnimi. Būtent padėjo, nes statė mama. Tai buvo vieno mažyčio kambarėlio namelis, apkamšytas samanom, iš vidaus apklijuotas laikraščiais – bet su krosnimi. Ten įsikūrė. Mama laikė ožką ir vištų, kurios žiemą glaudėsi tame pačiame kambarėly. Vandens nebuvo, buvo tvenkinys gyvuliams, o jos tą patį vandenį pavirindavo ir gerdavo. Vasarą tvenkinys išdžiūdavo, ir vandenį maistui, gyvuliams ir daržams nešdavo iš ežero, esančio už 2 kilometrų. Neturėjo ne tik elektros, bet ir pinigų žibalui. Mama padarydavo riebalinę lempelę; Marija ruošdavo pamokas, o mama megzdavo. Mezginius keisdavo į bulves. Bobutė kiekvienąkart suskaičiuodavo bulves, numatydavo, kiek bulvių kiekvienai iš jų tenka iki pavasario, ir padalydavo kiekvienai dienai. Maistas Marijos pasakojime minimas dažnai. Mama bandė auginti gyvulius, bet jie nuolat sirgo ir krito, kartais tekdavo – neišsiduodant močiutei – valgyti kritusius. „Mama klausė: ar žviegė kiaulė? Ir mes nutarėm, kad jinai žviegė, nors turbūt ne… Bet mes nutarėm, kad jinai žviegė.“

Baigėsi karas ir ilgainiui visi atsidūrė Vilniuje: Bogumilas tapo tekintoju ir vieną rytą, išėjęs į darbą, gatvėje sutiko mamą (jai po tremties buvo uždrausta gyventi Vilniuje ir liepta įsikurti Lenkijoje, bet ji tiesiausiu keliu grįžo į savo miestą ieškoti vaikų). Libė, po karo grįžusi į Lietuvą, įsikūrė tėvų namely. Po kelerių metų, draugės kviečiama, atvažiavo į Vilnių pasisvečiuoti, įsidarbino batų fabrike, sutiko savo meilę ir pasiliko. O Marija, kuri prie tos riebalinės lempelės ruošdama pamokas mokėsi puikiai, atvažiavo studijuoti į universitetą, tapo mokslininke ir liko Vilniuje. Kokie pragaro atšvaitai persekiojo tuos žmonės jiems vėliau čia gyvenant, įsikuriant, rūpinantis šeima, dirbant, ilsintis ir linksminantis? Ėjimas nuo mirties visą mėnesį kruvinomis kojelėmis, mama, mojuojanti skarele pro kalėjimo langą, ir tuo pat metu šaltuose namuose mirštanti močiutė, ožkelė, ankštame vieninteliame lūšnos kambarėly nusilaužianti ragą (nes nėra kur apsisukti) ir aptaškanti viską krauju. Spėju, kad niekada niekas iš vadinamosios „tolimesnės aplinkos“ tų atšvaitų nei matė, nei girdėjo, bet kažkaip jie tuose žmonėse buvo juntami; tie pasakojimai jų veiduose transformavęsi į šypsenas, reakcijas. Be galo gaila bus tos kartos netekti.