Paveikslas į širdį
Donna Tartt. Dagilis. Romanas. Iš anglų k. vertė
Andrius Patiomkinas. V.: Alma littera, 2019. 837 p.
Kaip skaitytina ši knyga? Ji skaitytina nugrimzdus į fotelį ar lovą arba ilgoje ramioje kelionėje traukiniu ar autobusu (arba skrendant lėktuvu iš Niujorko į Amsterdamą, kaip romano herojus) ir užmiršus visą aplinkinį pasaulį. Rašytoja išaudė itin sodrų ir ilgą pasakojimo audinį, o skaitytojas juo gali apsisupti ir jausti jaukią šilumą, – nors audinys turi šiurkščių vietų, odos negraužia, nes nuaustas iš sklandžiai plaukiančių žodžių. Bet – jeigu jums atrodo, kad skaitant romaną reikia jame jausti šiandieninio pasaulio pulsą, reikia nervintis dėl terorizmo arba nusikalstamumo, narkomanijos ar dar ko nors, tai galite pajusti kognityvinį disonansą (pažintinį neatitikimą). Nes visų šių bėdų romane esama, bet, drįstu teigti, visa tai tėra dalis kito pasaulio – ne to, kuriame gyvename, o to, kuris romane.
Siužeto užuomazga yra teroristinis sprogdinimas Niujorko Metropolitano meno muziejuje – pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas Teodoras (Teo) Dekeris (šios katastrofos metu trylikametis) išlieka gyvas, bet jo motina žūsta. Tapusį lyg ir našlaičiu, – nes girtuoklis tėvas jau kurį laiką dingęs iš Niujorko nežinia kur, – jį priglaudžia geriausio draugo tėvų šeima, pasiturintys Barburai, vėlesniu jo gyvenimo laikotarpiu tapsiantys kitaip svarbūs. O dabar gana greitai atsiranda ir tėvas – tada prasideda egzotiškas suaugusiųjų beveik nereguliuojamo, pašėlusio gyvenimo Las Vegaso priemiestyje tarpsnis, kai bendraklasis ukrainietis Borisas įtraukia Teo į alkoholio ir narkotikų svaigulį. Bet galiausiai tikrąja tėvo figūra našlaičiui tampa geraširdis Hobis, antikvarinių baldų restauratorius, pietų Manhatane turintis nedidelį verslą.
Ir, žinoma, kaip rodo romano pavadinimas, esminė siužeto gairė yra „Dagilis“ – XVII a. olandų dailininko Karelio Fabricijaus nedidelis paukščio paveikslas: šis iš tiesų egzistuoja, ramiai kabo muziejuje Olandijoje, parodoje Niujorke yra viešėjęs, bet jokio sprogimo ten nepatyręs. O įmantrioje Donnos Tartt fikcijoje sprogimą išgyvenęs berniukas, pats to gerai nesuvokdamas, vogčia išsineša „Dagilį“, iš pradžių apie jį mažai tegalvoja, bet nusprendžia taip: „Jeigu pagal oficialiai skelbiamą versiją mano paveikslas sunaikintas, vadinasi, turėjau [– turiu] galybę laiko nuspręsti, ką su juo daryti“ (p. 194). Paveikslas yra svarbus veiksnys – ilgą pasakojimo laiką slaptai glūdintis, o pabaigoje tampantis katalizatoriumi, ne tik veiksmo, bet ir meninio įprasminimo.
Tos siužeto pabaigos, įgyjančios trilerio elementų, recenzijoje nedera pasakoti, bet negalima nutylėti, kad romanas milžiniškas (lietuvių leidybos praktikoje – retas reiškinys), o tada kyla klausimas, ar nebuvo galima visos šios istorijos, kad ir sudėtingos, išdėstyti gerokai trumpiau. Juk ekranizacija (pasirodžiusi pernai rugsėjį) esmę išdėsto per dvi su puse valandos, – žinoma, tai tik pasakojimo griaučiai, bet jeigu patį romaną kas nors adaptuotų ir, tarkim, perpus sutrumpintų, netektis būtų nepataisoma (net ir pripažįstant, kad kai kurie epizodai galėjo būti šiek tiek trumpesni be didelio nuostolio).
Mat malonumą skaityti nugrimzdus fotelyje kelia ne greitų siužeto vingių gaudymas, o pasinėrimas į kūrinio pasaulį pajuntant, kad skubėti nesinori, – tai yra lėtojo skaitymo malonumas. Antra vertus, Donna Tartt yra, be kita ko, siužeto kūrimo meistrė. Čia reikia padaryti išlygą, kad tai nėra, tarkim, Nobelio premijos medžiaga, nes kai ko stinga, gal gelmės, gal literatūrinio originalumo (neigiamai gali nuteikti ir tai, kad knyga tapo bestseleriu), bet meistriškumas stulbinantis ir užburiantis – tai liudija ir visas naratyvas, kompozicija, ir atskirų scenų plėtotė, ir personažai, ir dialogai, galų gale visa kūrinio kalba.
Netikėti siužeto vingiai skaitytoją (o ir herojų) pasitinka ne tada, kai laukiama, kad kas nors turi lemtingai išsispręsti priėjus neišvengiamą lūžį. Galbūt galima sakyti, kad čia netikėtumai yra realistiniai – jie, kaip ir gyvenime, užklumpa nieko nelaukiant; bet, vertindamas literatūrą, nemėgstu žodžio „realistinis“, tad verčiau pasakyčiau, kad netikėtumai įtaigūs, taikliai įterpti į siužetą, – jie netikėti ir personažams, ir skaitytojui.
Štai kad ir tada, kai Teo sukrėstas po sprogimo grįžta namo ir, dar nežinodamas mamos likimo, laukia jos pareinant ar bent paskambinant, tas ilgas laukimas, blaškymuisi kaitaliojantis su nuovargiu, aprašytas su materialių ir psichologinių detalių audiniu (tai, kaip ir daug kas šiame romane, gali būti įsimintinas meistriško literatūrinio pasakojimo pavyzdys), o telefonas jau naktį suskamba kaip tik tada, kai herojus stengiasi nebegalvoti apie mamą ir sutelkti dėmesį į televizijos interviu apie paveikslų likimą po sprogimo.
Po poros mėnesių visiškai netikėtai pasirodo anaiptol nelaukiamas berniuko tėvas – kai Teo gyvenimas jau ėmė eiti naujomis vėžėmis, jam tampant kone Barburų šeimos nariu, ir šis epizodas išskleistas su įspūdinga daiktine bei psichologine gama.
Galima gardžiuotis ir kur kas plačiau išdėstytu vienu iš baigiamųjų tarpsnių (jo trumpas atgarsis – pačioje romano pradžioje) – Teo sugniuždytas, vienišas Amsterdamo viešbutyje, regis, vilties nepaliekančiuose spąstuose, lyg tas Fabricijaus paukštelis su grandinėle. Bandymai išsivaduoti, banguotas ritimasis žemyn desperacijos ir nevilties pakopomis, sumanymas žudytis – viskas išrašyta nepaprastai įtaigiai, su gyvenimišku fonu, mieste tai plūstant, tai pritylant kalėdiniam šurmuliui („Popietėmis mėgėjų kapela traukė kalėdines giesmes, virpančias ir tirpstančias žiemiškame ore“, p. 11).
Rašytoja yra pabrėžusi esanti Charleso Dickenso ir Vladimiro Nabokovo kūrybos gerbėja (prieštaravimo čia nėra: pats priekabusis Nabokovas vertino Dickensą). Iš dalies „Dagilį“ galima vadinti sumodernintu vystymosi (arba auklėjimo) romanu su dikensiškai turiningu siužetu, su netikėtomis jungtimis ir sutapimais; o ir senienomis užgriozdinta Hobio antikvarinė krautuvė su dirbtuve rūsyje gali pasirodyti kaip XIX amžiaus liekana, o ne šiuolaikinio Niujorko įstaiga.
Nors visa romano struktūra neįgyja tokio rafinuoto lengvumo kaip Nabokovo kūryboje, su šiuo autoriumi sieja santūrus estetizmas. Ir literatūrinė pasaulėjauta – štai už ką rašytojai būčiau galėjęs dėkoti kaip skaitytojas dar net nieko jos neskaitęs: „Mane nelabai domina šiuolaikinis amerikietiškas realizmas arba knygos apie santuoką, vaikų auginimą, gyvenimą priemiesčiuose, skyrybas“, – teigė Tartt interviu „New York Times“.
Dėl to kai kuriems skaitytojams ir kyla minėtasis kognityvinis disonansas. Amerikos ir Vakarų Europos kritikų nuomonės apie knygą smarkiai išsiskyrė: vieni išgyrė, kiti supeikė – daliai pastarųjų užkliuvo būtent socialinio realizmo stoka. Pvz., nors užuomazga yra teroristinis sprogimas, vėliau ši tema nė kiek neplėtojama, nesidomima, kas galėjo sprogdinti (nors iš vienos užuominos atrodo, kad ne islamistai). Tartt čia žaidžia ne primityvų socialinį, o subtilų meninį žaidimą: sprogimas yra tarsi „Dagilį“ nutapiusio dailininko mirties atspindys – Fabricijus ir daug jo paveikslų atsitiktinai žuvo per parako sandėlio sprogimą 1654 m.
Kritikai su ne vietoje prabylančia pilietine sąžine nusivylė ir tuo, kad nors romano veiksmas apima 14 metų, rezonansiniai pasaulio ir Amerikos politiniai įvykiai čia negauna atgarsio. Kai kam atrodo, kad pasakojimo fone turi stūksoti siena, ištapetuota to laikotarpio laikraščių pirmais puslapiais. Laimė, šis romanas – be tokios sienos, užtat su orientacija į asmenybę ir į tai, kas turi didesnę vertę nei politika, – meną.
Vienu iš „Dagilio“ motyvų galima laikyti sentenciją Ars longa, vita brevis: Fabricijaus paveikslas gyvas jau kelis šimtus metų ir išliks gyvas. Bet ne todėl, kad jis istoriškai reikšmingas ar universalus.
Jei paveikslas tikrai randa kelią į tavo širdį ir perkeičia tavo žiūrą, mąstyseną, jauseną, tu nesakai sau: „ak, myliu šį paveikslą, nes jis universalus“ arba „myliu šį paveikslą, nes jis byloja visai žmonijai“. Ne dėl to mylimi meno kūriniai. Tai slaptas šnibždesys iš skersgatvio. „Šnabžt, šnabžt, tu. Ei, vaiki. Taip, tu.“ (p. 820)
Taip sako Hobis, ir taip jaučia Teo: „Istorinis reikšmingumas numarina paveikslą. Per tą neįveikiamą dvigubą nuotolį, skiriantį paukštį ir dailininką, paveikslą ir žiūrovą, aš gerai girdžiu tik tai, ką jis sako man, tą „šnabžt, šnabžt“ iš skersgatvio“ (p. 829).
Šie apmąstymai sukaupti baigiamojoje dalyje, kurią galima įsivaizduoti kaip epilogą; šiaip romanas anaiptol nėra perkrautas tokiomis apibendrinančiomis išvadomis, bet daug dėmesio skiriama įvairiausioms detalėms – sodriam kasdienybės, o kartais ir nekasdieniškų įvykių audiniui. Aprašymai geba išsiplėsti į subtiliai niuansuotą vaizdą, o vertėjas Andrius Patiomkinas geba tai puikiai perteikti lietuviškai: „Iliuminuota vitrina. Lavoninę primenantis gėlių šaldytuvo švytėjimas. Už apgaravusio, lašų srovelių išvagoto stiklo (fog-condensed glass, trickling with water) sparnuoti orchidėjų kuokštai, virpinami ventiliatorių trauksmo: pamėkliškai balsvi, mėnuliški, angeliški“ (p. 641).
O štai plataus užmojo asociacija čia pasirodo ne kaip tiesmuka nuoroda į socialinę aplinką, o kaip sapniška meninė impresija: „Į langus pliekianti šlapdriba slogino kažin kokiu praeities šleifu: badas, kariuomenės žygiavimas, begalinė liūdesio dulksna“ (p. 777).
Donna Tartt yra tik trijų knygų autorė – jos pasirodė maždaug kas dešimt metų, ir visos tapo įvykiais. Šiame romane ji pavaizdavo ankstyvame amžiuje tragedijos pakirstą personažą – pasaulis išslydo jam iš po kojų, ir pastangos susirasti jame vietą sudaro ilgą, intriguojantį, stebinantį pasakojimą.
Tiems, kas nesiryžta imti tokios storos knygos į rankas, galima patarti išmėginti nemažą ištrauką – romano pradžią, publikuotą „Š. A.“ 2019.X.25, – tai padės apsispręst vienaip ar kitaip.
