Poezijos vertimai

 

Ana Rancanė (g. 1959): „Rašau poeziją, esu parašiusi pjesių, taip pat šiek tiek prozos latvių ir latgãlių kalbomis. Ilgus metus dirbau žurnaliste laikraščiuose „Latgales Laiks“, „Diena“, Latgalos regioninėje televizijoje, dabar dirbu Rėzeknės savivaldybės ryšių su visuomene skyriuje. Domiuosi Latgalos istorija, vadovauju ekskursijoms po Latgalą.“ Latvijos rašytojų sąjungos narė nuo 1986-ųjų. Išleidusi 8 eilėraščių knygas, Latgalos kelionių apybraižą, knygą apie iškilią Latgalos chorvedę Terėzę Bruoką. Pjesė „Bičių motinėlė ir vilkatas“ pastatyta Latvijos nacionalinio teatro, Edmundo Untulio išversta ir į žemaičių kalbą. Ana Rancanė apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu.

Čia versta iš naujausio Anos eilėraščių rinkinio latgališku pavadinimu „Prīca i klusiešona“ („Džiugesys ir tylėjimas“, 2018), daugumas šio rinkinio eilėraščių taip pat latgališki, latviški tik kai kurie (šios publikacijos – tik „Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis…“, „Susodinu prie ilgo stalo visus žmones…“ ir „privirk nebylios košės, prikepk nebylios duonos, trys saujos pelenų, trys lašai kraujo…“); rinkinys apima 2012–2018 metų kūrybą.

Vertėjas

 

●

 

Rudeniais moterys sueina medžiuosna,

Kas žilvičio kamienas po Aną,

Marta pušim patampa, o Marija

Užmiega po egle susisukus.

 

Ilgi sijonai už šakų vis kliūva,

Lyg varvekliai prišąla po ašarą,

Tik rankinuke telefonas suskámbsta,

Matyt, šią akimirką nimfos geroje zonoj.

 

 

 

Klausimas

 

Ar turi namuose bulvių?

Ar nepuoli raudoti po meilės?

Ar mėnesiena tavo naktų neraižo

Šaltą ašmenį prie kaktos laikydama?

 

Ar tavo rytai migluoja,

Ar šaltmėčių jie prikvipę?

Ar tavyje dar gyvi

Džiugesys ir tylėjimas?

 

 

●

 

Nuo mano tylėjimo ligi tavo tėra tik upė,

Po akmeniu slapstosi vėgėlės,

Tamsios it paslaptys.

Iš juosvų debesų iškyla vaivorykštės nugara,

Sukumpusi kaip manoji,

Sėdžinčios prie kompiuterio, vėsinančios tavo laiškus.

 

Iš lėno vėsta kasdien.

Upė kartą vis tiek turės įtekėti į ežerą.

 

 

●

 

Toks visiškai skaidrus pavasaris.

Gali matyt, kaip kraujas šoka melzganose gyslose.

Medžiams ir žmonėms šalta, rytoj bus šalna.

 

Prasikalusius daigus jurginų dangstyk, lùpatom klostyk,

Sopančią nugarą tiesk, pažvelki – žvaigždelė dingsta

Žalsvuose debesiuos, traškiuose kaip vandens veidrodis.

Rytoj bus šalna.

 

Krūme sučirškia paukštis, išsigąsta, – sunku patikėt,

Lakštingaloms per anksti, žolė kaip sušalę pirštai

Grabinėja drėgnus skruostùs, sumirkusius ašarom,

Rytoj bus šalna.

 

 

 

●

 

Nebėra kur besitraukti. Už mūsų – rytinė siena.

Pi̇̀liakalniai eilėn sustoję kaip senõsios

Abėcėlės raidės, kur nebuvo raudų giesmių,

Vien tik dainos iš saulės, žvaigždžių ir mėnesienos.

 

Akmenys sukrauti į krūsnį vienas ant kito,

Kitos kalbos jie nemoka,

Vien tiktai tą, kur kadaise

Duoną iškepus motutė

Nubraukė nuo širdies sunkulį saujon,

Paukščiams pažėrė vėjais,

Kad pasileistų dainuot

Ir vėl iš naujo.

 

 

●

 

perkūnas toli toli, tad jokio noro kalbėt apie mirtį,

o tarytumei smilgai

pasikelt, prisiglausti, guosti –

neverk, bus dar ir rytas, ir vakaras, ir Kalėdos

su saulės grąža ir kalėdaičių malone,

perlaušim vieną, įkišim į voką,

ant jo užrašysim adresą, svetimkalbius žodžius,

pašto karveliui įduosim nešti per Šiaurės jūrą,

kiek ašarų jos vandeny – kas dabar pasakys?

 

perkūnas toli toli, jokio noro kalbėti,

vien žvelgti viršun, kur debesyse

lyg įmatytum

betliejaus ė́džias ar tvartą,

prie didelio stalo

šeimyna susėdusi,

tyli,

viens kito kalbos nemoka.

 

perkūnas toli dar, jokio noro kalbėti.

 

 

●

 

Muziejaus paveikslams šiandien laisvadienis.

Angeliukai laižo ledus.

Madona pasikaišo sijoną, šluoja grindis,

Vaiką įsodina kieme į sūpekles.

 

Sūpeklių vyriai sugiržda

Gailiai ir pratisai.

Natiurmorte apvirsta vaza,

Obuoliai nurieda palovin.

 

Tuo tarpu pasaulis sūpuojas

Pavasariuos ir karuos.

 

Per daug neišgyventų gyvenimų,

Pasislėpusių anapus rė́mų.

 

 

 

●

 

Susodinu prie ilgo stalo visus žmones,

Kurių nesu sutikus ir galbū́t nesutiksiu,

Jų veiduose išvýstu savo mirtį ir gimimą.

Prabangūs ir brangūs daiktai, bet – ką aš su jais darysiu?

 

Svečiams paraikau duonos, sūrio ir prisiminimų,

Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti,

Mūsų pečius sujungia dviguba Vaivos rýkštė

Per ilgą lietų, jame ir aš pamaži̇̀ pradedu lyti.

 

Lyjù į saulėlydį, kraujuoju į vėją,

Juokiuos per audros debesį, baimės ir išėjimo.

Tamsoj, kur ganosi keistos prisiminimų karvės,

Nesutiktus savo mieluosius kartais vis dar sutinku.

 

 

●

 

privirk nebylios košės, prikepk nebylios duonos, trys saujos pelenų, trys lašai kraujo,

druskos nereikia, sūrumo gana, karti pluta tarp pirštų sutrupa

 

niekam nežiūrėt į akis, nebarstyt trupinių vėjy,

nelesinti paukščių, kartėlis giliai po vokais te nesuka lizdo,

nebeišskris, neįsitaisys trikampy

sukąsti dantis, kąsnį nuryt, su dygliais, su pelais, ašaros štrykš, įsisunks atgal

į žemę šil̃tos, ki̇̀tąvasar ten augs kviečiai, vešlūs ilgūnai,

laukas, jį Kainas nukirs – savo broliui atleidęs

 

 

 

Poringė apie išėjimą

 

Kaskart prieš išeidama ji negali rasti rakto,

Lyg kažkur čia jis buvęs,

Po slenksčiu, prijuostės kišenėj, bet gal ir už krosnies,

Draug su tamsa ji grabinėja ant krosnies, suodinais pirštais.

Seniai besvilinta kiaulės, dūmtrauky varna ar kuosos

Tuoj priperės vaikų, šie pasaulin išskris.

Ką jinai besuspės – autobusas, traukinys, lėktuvas,

Viskas jau pavėluota, ir paskutinis kvietimas, the last call,

Keleiviams, bėgantiems per begalinę tuščią salę.

 

Rakto nėra, pro atlapas duris įlėkęs vėjas tyli,

Palinksi galva, taip, tai buvo, buvo.

Jau kuris kartas ji pasideda krepšį ir sėdasi ant slenksčio,

Nejučia pavirtusi savo pačios šešė́liu.

 

Iš latgalių ir latvių kalbų vertė Vladas Braziūnas