Apie altoriaus grotą
Kartais gali iš profesinio instinkto visaip vartalioti žodžius ir frazes: kai kurie posakiai ima ir barkšteli kaip suskilusios puodynės šukės iš buitinės tekstų srovės, kiti sužiba senovinėm glazūrom ar subyra guruliais. Kasmet suklumpu už tokios season’s greetings šukės – lietuviškas „gražių švenčių“ dar taip beviltiškai neišmuša į tuštumą be jokių gairių.
„Sezoninis“ Paryžius pasitiko sutvarstyta, tvorom ir vielom užbarikaduota Dievo Motinos katedra, raudonom lempelėm ir vėliavėlėm plastančiais Eliziejaus Laukais, bjauria karusele ir muge Tiuilri sode nuo Rivoli gatvės pusės. Gretimos Šv. Roko bažnyčios, menančios ir karališką didybę, ir revoliucijos kulkas, langai kaip visad tamsūs. Aplink duris brazdinasi benamiai, kedena savo kartoninius čiužinius. Palipu laiptais ir aš, viduje niauri žiemos prieblanda, sunku įžvelgti meno turtus, tik koplyčios altoriuje šviečia balto marmuro Šventosios Šeimos su Kūdikėliu Jėzumi skulptūra. Gilumoj kažkas krebžda, vieniša figūra prie altoriaus tvarkosi, varto knygą, matyt, ruošiasi mišioms. Tačiau aš išeinu. Dar niekad nesu buvusi mišiose viena ir tikrai – menkai suprantu prancūziškai. Be to, kišenę plėšia magiškas bilietas: Léonard da Vinci. Į Luvrą, žinoma. Paslaptingasis italų genijus prieš 500 metų mirė Prancūzijoje, Ambuazo pilyje, pasak Vasari, menų globėjo Pranciškaus I glėbyje, tad daugiausia genijaus tapybos kūrinių turintis Luvras šia proga skyrė sau pagrindinį vaidmenį. Ilgai garsinta paroda sutampa su „šventiniu sezonu“.
Leonardo da Vinci. Iš studijinio eskizo „Madonai su kate“.
Apie 1478–1480
Greta mielų viename lape sutilpusių Leonardo da Vinci Mergelės su žaidžiančiu Kūdikiu eskizų yra tokia dailininko pastaba: „1478 metais pradėjau dvi Mergeles Marijas.“ Šie eskizai siejami su ankstyvosiomis jo „Madona Lita“, kūdikį maitinančia angeliško grožio Mergele Marija, ir „Madona Benua“, ši linksmutė kiek putlesnė Mergelė su Kūdikiu ant kelių paduoda jam kryželio pavidalo gėlytę. „Dvi Mergelės Marijos“ galbūt skambėtų kaip akibrokštas, bet Luvre be daugiskaitos neapsieisi, tiek čia jų: Cimabuės, Ghirlandaio, Lippi, Bellini, Botticelli, Donatello, Sansovino, Rembrandto, van Eycko, Riberos Marijos viena per kitą kelia, čiūčiuoja ir rodo mums savo šventą rubuilį Dievo Sūnų. Pasirodo, tuščiai niurzgiau: pakliuvau į Luvro Kalėdas. Juk Kalėdos pirmiausia apie Mariją – ji turėjo ne tik Kūdikį. Ji buvo gavusi pažadą, kuris netilpo ne tik tvartelyje, bet ir visame pasaulyje, bet tą naktį buvo tik jųdviejų su Juozapu laukimas, giminaitės Elzbietos permatymas – ir nerimas, kai kliaunamasi sapnais bei apreiškimais. Kur, jei ne prie jos, tą naktį toj sumaišty, tuose šešėliuose galėjo glaustis Dievo siųstasis naujagimis, apie kurio didybę tvirtai žinojo tik Motinos širdis?
Evangelistas Matas nė nesiima pasakoti Kalėdų istorijos. Žmogiškoj tikrovėj, istoriniame laike Jėzus ir visa, kas jis čia bus, – tą naktį dar ateitis. Ten stovi tik nėščia Marija, tik ji – Dangaus vartai, Sandoros skrynia. Per Kalėdas tokia aiški šių invokacijų prasmė, bet ir jas išmoksime daug vėliau. Ar girdėjo ji angelų chorus? Ar tikrai atėjo piemenys iš laukų su savo avimis? Mes nežinom. Bet džiaugsmu Kūdikiui užgimus galim neabejoti. Gal dėl to taip visuotinai užvaldė širdis vėliau, XIV a., radęsis švelnusis Madonos tipas, džiaugsmingos Motinos, rūpestingai glaudžiančios dažniausia nuogutėlį Kūdikį (dėl erezijų plitimo pabrėžiant jo Tikro Dievo ir Tikro Žmogaus prigimtį). Griežtai kanonizuotos Rytų tradicijos atstovai smerkė tokį vaizdavimą kaip nepagarbiai ir šventiems atvaizdams nederamai išpuoštą ir nusaldintą. Juk bizantiškos Madonos – tarsi iš medžio išdrožti griežti ženklai, kur su kiekvienu rankos mostu, apkabinimu, akių pakreipimu tarsi iš plytų statoma Marijos Dievo Gimdytojos dogma. Bet dauguma Luvro Mergelių Marijų kaip tik tokios – išsitaisiusios atlasais ir ploniausiais šilkais, spindinčiais akinamomis spalvomis, tarp prabangių žiedų, turtinguose interjeruose, apsuptos ir linksminamos dangiškos angelų muzikos. Nors kryžiaus ar vinies pavidalo žiedeliai, Marijos paduodami Kūdikiui, pranašauja jo kančią ant kryžiaus, intymios ir šventiškos „Kūdikio pristatymo“ akimirkos tai netemdo. Tai džiaugsmingoji Motinos su Kūdikiu valanda. Ir gal gerai, jei nors taip kai kas ją pamato.
Da Vinci minimos „dvi Mergelės Marijos“ – irgi iš tos meiliosios srovės, nutapytos ankstyvuoju Florencijos laikotarpiu. Bet su Mergelės jėga buvo lemta apsireikšti kitoms dviem jo Marijoms beveik vienoduose jo paveiksluose „Madona grotoje“. Šie veik 25 metų tarpo skiriami jau Milane sukurti altoriaus paveikslai per šias Kalėdas „valdė“ dvi Europos sostines – Paryžių ir Londoną: vienas (1483–1485) dailininko mirties metinėms skirtoje Luvro parodoje, kitas (1508) – išskirtinėje, moderniom technologijom paremtoje vieno paveikslo parodoje Nacionalinėje galerijoje. Prieš 7 metus abi „Madonos grotoje“ buvo susitikusios išsamiausioje iš kada nors surengtų da Vinci parodų Nacionalinėje galerijoje – dalykas, nepatirtas net paties Leonardo.
Daug iečių sulaužyta aiškinantis ir argumentuojant, kodėl 1483 m. Milano Didžiajai Šv. Pranciškaus bažnyčiai Nekaltojo Prasidėjimo brolijos užsakytas pirmasis „Madonos grotoje“ paveikslas, matyt, niekada nebuvo įkeltas į Giacomo Del Maino sukurtą auksuotą medinį altorių. Minima netesėtas paveikslo nutapymo terminas, netesėti ir finansiniai užsakovų įsipareigojimai, svarstoma, ar nebuvęs paveikslas atmestas dėl to, kad dailininkas nesilaikė nusakyto siužeto. Tikra viena: daugiau nei po 10 metų šis paveikslas išniro kaip Ludovico il Moro dovana dukterėčiai Biancai Sforzai tuoktuvių su imperatoriumi Maksimilianu proga. Šis pirmasis variantas dabar yra Luvre. Visgi brolija savo paveikslo laukė ir sulaukė tik 1508 m., po 25 metų. Deja, koplyčia su altoriumi sunaikinta 1576 m., o 1806 m. Napoleonas nugriovė ir pačią bažnyčią, pasidarydamas vietos kareivinėms. Antrasis variantas dabar yra Londono nacionalinėje galerijoje, o bandymas atkurti, kaip atrodė altorius ir paveikslas jame, yra viena įdomiausių Londono parodos dalių. Vėlyvasis paveikslas šiek tiek skiriasi nuo ankstyvojo, bet neseniai baigus restauruoti prasisklaidė įtarimai, neva jis didžia dalimi ne da Vinci, bet padėjėjų teptuko. Išvaduotas iš juoduojančių lakų luobo, jis pripažįstamas kaip da Vinci kūrinys, sąmoningai dailininko labiau pritaikytas skulptūrinių formų altoriui.
Ši paveikslų dvynių istorija intriguoja, o patys paveikslai atima amą. Sakyti, kad tai vieni garsiausių pasaulio dailės kūrinių, – tai sumenkinti susitikimo su jais stebuklą. Nežemiško švytėjimo ir grožio Marijos su dviem šventaisiais kūdikiais ir angelu figūros tamsioje grotoje su balzganuojančiais pro uolų dantis vandenimis ir ūkais nusėda atminties tinklainėje visiems laikams taip pat ryškiai, kaip sykį pamačius šį pasaulį joje lieka šviesa ir tamsa. Kitaip nei eskiziniuose piešiniuose, kai dailininkas ieškojo geriausios figūrų kompozicijos, šv. Jonas ir Jėzus čia nebežaidžia. Kūdikiai irgi įtraukti į plastišką ir iškilmingą choreografiją, kerinčią tobulu rankų ir kojų struktūros natūralizmu ir sykiu dar gotikos stiliaus grakštumu. Marija klūpi (kaip Nuolankumo Madona), apsiaustu apgaubusi (kaip Gailestingoji Madona) šalia priklaupusį ir Jėzų garbinantį šv. Joną. Kitą ranką lyg apsaugodama laiko virš Jėzaus galvos. Kūdikėlis Jėzus sėdi priešais Mariją su angelu (įvardijamu ir Gabrieliumi, ir Urieliu) ir pakelta rankyte laimina šv. Joną. Pirmajame paveiksle (Luvre) angelas išraiškingai pirštu rodo į šv. Joną (angelo gestas primena paties šv. Jono, kai šis rodo į Kristų Matthiaso Grünewaldo Izenheimo altoriuje), nors tarsi atsisukęs į žiūrovus žvelgia vidun tuo nenusakomu „žinančiu žvilgsniu“. Tamsi grota, geologiškai tiksliai pavaizduotos slūgsančios slidžios uolos bei keisto tvenkinėlio pakraštys apaugę tikroviškais ir sykiu simboliniais subtiliai nutapytais augalais. Tyrėjai darniu choru paaiškina, kaip genialusis dailininkas šviesokaita ir sfumato technika „panardina“ savo figūras į tikrą erdvę, kaip virtuoziškas anatomijos žinovas tobuloje renesansinėje perspektyvoje perteikia natūralius jų kūnų judesius. Jo figūras juntam kvėpuojant ir mąstant, jos pasitinka mūsų žvilgsnį ir į jį atsako iš aiškiai juntamos, nors visai nesuvokiama kaip, savo sielos gelmių.
Bet kokiu pasakojimu grįstas mįslingasis Jėzaus ir Jono susitikimas vaikystėje, lydimas Marijos ir angelo? Paveikslo ikonografija kebli ne tik šių dienų menotyrininkams, veikiausiai siužetas stebino ir amžininkus milaniečius, didžioji jų dauguma nebuvo girdėję apie Jėzaus gimimą oloje. Koplyčios altoriaus paveikslas turėjo būti skirtas Marijos Nekaltajam Prasidėjimui ir užsakytas praėjus vos dešimtmečiui, kai popiežius Sikstas IV dekretu įvedė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę (lig tol kitokiu pavidalu minėtą tik Rytų Bažnyčioje). Viduramžiais daug debatų sukėlusi ir pranciškonų teologų remta idėja, kad Jėzaus Motina negalėjo būti paliesta gimtosios nuodėmės ir buvo Dievo veikimu nuo jos apsaugota, tolesniais amžiais vis labiau įsitvirtino Bažnyčios mokyme, kol XIX a. buvo patvirtinta Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma.
Pagal sutartį dailininkas jau sukurtam medinių skulptūrų altoriui turėjo nutapyti centrinį paveikslą. XV a. šios temos naujumas ir faktas, kad kanoniniuose Biblijos tekstuose nėra tiesioginio šią dogmą paremiančio pasakojimo, suteikė jam laisvę kurti savo kompoziciją. Keistojo da Vinci paveikslo ikonografinis aiškinimas, galimi šaltiniai ir deriniai – klaidus kaip grotos įtrūkimų ir atsikišimų piešinys. Kad viskas būtų dar painiau, modernios technologijos parodė po restauruoto Londono paveikslo pigmentų sluoksniu glūdint gerokai kitokio piešinio kompozicijos paieškas. Tik šie atradimai vis tiek nepadeda suvokti esamo paveikslo kompozicijos, toks netikėtas da Vinci pasirinkimas šv. Joną priglausti prie Marijos, o Jėzų su angelu pasodinti priešais juos.
Tarp da Vinci kompozicijos šaltinių tyrėjai nurodo iš Apophthegmata Patrum atėjusius pasakojimus, vėliau sugulusius į Pseudobonaventūro „Meditacijas apie Kristaus gyvenimą“. Juos dailininkas sujungęs su scena iš anonimo parašyto „Šv. Jono Krikštytojo gyvenimo“. Šventoji Šeima grįždama iš Egipto sustoja poilsio uolų apsuptoje dykumoje, ten ir susitinka abu kūdikiai, ir Jėzus pranašauja būsimą Jono krikštą, savo kančią ir mirtį. Po šio pasakojimo Jonas pagarbinąs Jėzų, kaip ir vaizduojama paveiksle. Mergelė Marija tad globia Joną iš meilės kaip Sūnaus pranašą ir kaip tą kūdikį, kuris dar įsčiose paskatino Marijos giminaitę Elzbietą ištarti žodžius, bylojančius apie Mariją kaip Nekaltai Pradėtąją: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42)
Kaip kitas galimas šaltinis minima apokrifinė Jokūbo protoevangelija, kitaip negu kanoninės, Jėzaus gimimą vaizduojanti oloje. „Akmens sienos“ minimos ir Giesmių giesmėje, ten pat ir psalmėse randami ir kiti simboliai. Tačiau kaip lėmusį vietos ir atmosferos pasirinkimą daugelis tyrėjų mini ir dailininko aprašytą potyrį vaikštinėjant po Toskanos ar Lombardijos apylinkes: čia jis rado didžiulę tamsią olą (caverna), ją pritūpęs apžiūrinėjo su baime ir sykiu troškimu pamatyti, „ar viduje nesama kokio nors nuostabaus dalyko“.
Baimė ir nuostaba – tai tikrai patirs žiūrovai. Pamirškime kartais banalokus linksmučių madonų šviesius kambarius, auksuotas nišas, minkštus kilimus ir audinius. Marijos, Jėzaus ir šv. Jono figūros įkūnija atperkamąją krikščionybės žinią tik per šią tobulai, su šventu įkvėpimu da Vinci pažintą ir nutapytą atšiaurią gamtą. Tamsi drėgna ola dunkso tarsi laikų pradžioje, o tolimasis planas, pro olos plyšį regimi vandenys ir ūkuose tirpstančios uolos primena Hieronymo Boscho „Žemiškųjų linksmybių sodo“ išorinę sąvarą su atmosferiniu „Pasaulio sukūrimu iki trečiosios dienos“. Viena idėjų apie Mergelę Mariją Nekaltai Pradėtąją – kad jos siela sukurta laikų pradžioje ir taip apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Bet „Madona grotoje“ aprėpia plačiau nei vien Nekaltąjį Prasidėjimą. Atperkamajam antrojo Adomo ir antrosios Ievos pašaukimui irgi tinka šis pirmykščio grožio, bet ne toks jaukus kaip Edeno sodas peizažas. O tvenkinėlis, pirmajame paveikslo plane skiriantis žiūrovą nuo dieviškųjų figūrų (sakralią erdvę „už laiko ar prieš laiką“ nuo pasaulio laike), galbūt čia blizga ne vien kaip būsimo Jėzaus krikšto Jono ranka užuomina. Tamsus jo vanduo ir nujaučiama grėsli gelmė – tarsi atsivėrusi anga į Šeolą, kur nužengiant šio veik pavojingai prie krašto sėdinčio Kūdikio laukia liūdnos mirusiųjų sielos.
