Estiški prisiminimai apie mus pačius
Jaan Kaplinski. Ta pati upė. Romanas. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. V.: Homo liber, 2018. 463 p.
Kai gyvenimas pilnas skubėjimo ir nerimo, ramybė ir atsipalaidavimas tampa labai geidžiamomis būsenomis, dažnai ir vertingomis prekėmis. Ramybė man asocijuojasi su skaitymu ir maklinėjimu palei lentynas su šviežio ir pastovėjusio, dulkių įsigėrusio popieriaus kvapu. Dabar mažėja knygomis kvepiančių knygynų, daugėja – kava ir maistu, rečiau į juos užsuku, dažniau klaidžioju po internetines lentynas. Ten negali liesti, uosti, bet gali akimis įvertinti viršelį tarsi kokią nepažįstamojo fotografiją ir nuspręsti, ar verta pasitikėti, ar ne.
Kai jau buvau išnaršiusi beveik visą knygyną – labiau iš smalsumo ir pramogos, – aptikau tą, kuri anksčiau buvo apmaudžiai prasprūdusi. Visiškai paprastu ir talpiu baltos, mėlynos ir juodos spalvų viršeliu, išduodančiu knygos tapatybę: Estija, neskubrus klasikinis pasakojimas, ramybė. Tiesa, pagrindinis romano personažas, bevardis Tartu universiteto filologijos studentas, anaiptol nesijaučia ramiai – jaunystė gena ieškoti to, ko paprastai ieško visi tokio amžiaus žmonės. Tačiau tekstas plaukia ramia srove, kaip lėtas prisiminimų filmas. Spėju, kad šios knygos skaitytojai nebus labai jauni, greičiausiai sovietmečiu ar greitai po jo baigę universitetą ir jiems romanas sukels švelnią melancholiją, primins studijų metus su bibliotekomis, priverstiniu darbu kolūkiuose, meilėmis, vasaromis kaime pas tėvus ar gimines.
Nepaisant visų romane iškylančių nepatogumų ir sovietmečio absurdų, septintojo dešimtmečio studento gyvenimas atrodo pavydėtinai lėtas ir aiškus. „[...] jis buvo visai iš kito pasaulio, kuriame gyvenimas buvo sunkus, bet paprastas. [...] visa buvo kur kas aiškiau ir lengviau nusakoma“ (p. 160), – tokią pasakotojo ir pagrindinio veikėjo nuomonę apie senelį galima lengvai pritaikyti ir pačiam herojui, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos į romane lėtai plaukiančius įvykius. Taip, žmonės tarsi įkalinti savo gyvenimuose: prieškariu turtingas senelis netekęs viso turto glaudžiasi ankštame butelyje su dukromis ir beveik suaugusiu anūku, užsienio universitetus baigusi motina gali džiaugtis nebent jaunystės prisiminimais, tėvas niekad nebegrįš iš lagerio. Gyvenimas vyksta po gaubtu. Pasirinkimų sąrašas labai ribotas, esminis jame apsisprendimas: bendradarbiauti su KGB ar ne, beje, jis aiškiai išnyra tik pačioje romano pabaigoje ir emociškai nenusveria kitų pasakotojo dvejonių, pavyzdžiui, kurią merginą mylėti, kuo tikėti – krikščionių Dievu ar gamta. Intensyviausiai gyvenimas verda pasakotojo, jauno studento, sieloje, išorinis vyksmas tik padeda jį atskleisti. Kaip ir dažnas jaunas žmogus, herojus ieško trijų dalykų: išminties, Dievo ir meilės. Paieškos gana komplikuotos, kartais – naivios ir vaikiškos ar bent jau taip atrodo iš suaugusio skaitytojo perspektyvos.
Visi trys ieškomi objektai vienaip ar kitaip siejasi su svarbiais herojui žmonėmis. Svarbiausias iš jų – Mokytojas Alas, kurio prototipas, kaip teigiama knygos anotacijoje, yra žymus estų poetas, religijos filosofas, poliglotas Ukus Masingas. Matyt, jaunystėje kiekvienam yra tekę sėdėti prie savo dievaičio kojų, gaudant kiekvieną iš jo burnos sklindantį dieviškos išminties žodį, mėginant nuspėti, ar jam patiko tavo klausimas, ar nepalaikė jo per kvailu, ar vis dar esi vertas pasitikėjimo, – ir ne taip svarbu, ar tas mokytojas yra mąstytojas, ar banditų gaujos vadas, vado ir sekėjo santykis veikiausiai panašus. Deja, anksčiau ar vėliau dievaičiai netenka žavesio, netgi nuvilia ir būna nuverčiami nuo sosto, panašiai įvyksta ir romane, kai paaiškėja, kad herojus ir senas jo Mokytojas myli tą pačią jaunutę merginą ir abu dėl jos konkuruoja. Ko gero, tai pati netikėčiausia ilgo romano vieta, juo labiau kad ramus, į herojaus savistabą sutelktas pasakojimas nežadėjo jokių aštrių siužeto vingių ir sukrėtimų. Ne visuomet patinka, kai ramiai plaukiant ir dairantis į miškais apaugusius krantus valtis staiga apvirsta atsitrenkusi į didžiulį akmenį, ir tu murkteli į šaltą vandenį.
Meilės paieškos gali pasirodyti kiek komiškos, ypač jaunesniems skaitytojams. Pirmą kursą baigiančiam studentui labai svarbu turėti merginą: „Suprato, kad nesuvyriškės, nesuaugs, kol nepažins moters, kaip sakoma Biblijoje“ (p. 45). Mintys apie seksą dažnai dūzgia studento galvoje, meilė jam yra kūniška, kylanti iš instinktų. Pirmoji mergina, kurią lyg ir įsimyli, nuvilia, nes nesuteikia kūniškos meilės, ir galiausiai herojus ją palieka. Antroji, vasarą sutikta draugo sesuo Estera, švelniai atstumia vos tik atvėrus širdį, tai jam visiškai netikėta, o galiausiai paaiškėja, kad konkurentas – tas pats dievinamasis Mokytojas Alas, beje, gyvenantis su jaunesne žmona. Iš meilės kančių ir vyriškos iniciacijos ilgesio išvaduoja jauna latvė, dosniai apdovanodama tuo, apie ką svajoja vienišas vaikinas. Tai lyg draugo, netyčia įdavusio jį KGB dėl draudžiamos poezijos knygos, atsiprašymo dovana: pasikviečia į vakarėlį, kuriame viena mergina per daug. Tiesa, meilė ir jos teikėja moteris tėra priemonė, kuri pagaliau leistų jaunam vyrui gyventi ramiai ir užsiimti intelektualine veikla: „[...] jis tik geidė jų, tas geidimas buvo kartu ir noras atsikratyti aistros, patirti ramybę ir grįžti prie įdomesnių dalykų“ (p. 250).
Komplikuočiausios yra Dievo paieškos. Jaunuolis blaškosi tarp netikėjimo, panteizmo ir krikščionybės, čia meldžiasi gamtai, čia vienatiniam Dievui, netgi svarsto galimybę stoti į kunigų seminariją – tam daugiausia įtakos turi bendraamžio Reino šeima, jo tėtis pastorius. Santykis su Dievu egzaltuotas, jausmingas, besikeičiantis, o didieji dvasiniai nušvitimai (taip pat ir didžiausi nuopuoliai, suicidinės pagundos) įvyksta prie upės, vanduo dovanoja ir ekstazės patirtį, būtent plaukdamas upe pasroviui vaikinas patiria kūno ir dvasios vienį, šį svarbų išgyvenimą jis vėliau įvardija „Tas“, kaip dichotomiją „Anam“ – geiduliams, seksui. Upė metaforiškai sujungia tai, kas racionaliuose svarstymuose yra skirtingų polių, joje išnyksta kankinantis nerimas, joje „gera ir ramu“ (p. 230). Ramybė romane ne kartą įvardijama kaip siekiamybė. „Ir ramybės, ramybės, kuri Biblijoje yra esminis žodis. Ramybė“ (p. 386), – sustojęs prie upės meldžiasi Dievui. Ramybė pirmiausia siejama su emocine pusiausvyra, nesiblaškymu, susitelkimu į mėgstamą akademinę, intelektualinę jauno filologo veiklą. Iškalbinga detalė: vaikinas per vasaros atostogas negali susikaupti ir skaityti iš Mokytojo pasiskolinto Radhakrišnano, nes išorinis pasaulis ir vidiniai geiduliai erzina, atitraukia, trikdo. Pasaulis kupinas įvairios kebeknės, pradedant ankštais namais, santykiais su merginomis ir Mokytoju, baigiant pokalbiais su KGB pareigūnais, kurie visai netikėtai pasiūlo išeitį – kalbų studijas Leningrade, ir tai tampa išsivadavimu, galimybe „išsiplėšti už to uždaro rato“ (p. 438). Taip paradoksaliai valstybės ir jaunuolio šeimos engėjai tampa jo išvaduotojais.
Pasakojimas turi dvi savarankiškas linijas: tekančio vyksmo, susijusio su išoriniais įvykiais, jaunuolio paieškomis, ir veikėjų lūpomis dėstomų intelektualinių svarstymų kalbotyros, religijos, Estijos istorijos klausimais. Tekstas tarsi upė: tekantis vanduo virš nuskalautų dugno akmenų.
Romanas nesudėtingas, puikiai parašytas, tik vietomis primena studijų laikų dienoraščius (ir tai šiek tiek nuvilia). Nors istorinis pasakojimo laikas tarsi apibrėžia potencialią skaitytojų grupę, problematika kur kas platesnė ir universalesnė negu vieno ar kelių dešimtmečių aktualijos – saviieška, ramybės ir harmonijos ilgesys yra nesenstančios temos. O visa tai jau radusiems įdomu prisiminti anuomet kankinusį, o iš laiko perspektyvos žiūrint kiek komišką procesą.
