GRAŽINA CIEŠKAITĖ

Eilės

 

 

praeitis pas Dievą dabartis ateitis

magiškas trikampis jo centre dvasiaregė akis

 

 

kalba kaip menas formos turinio esaties

alsuoja gimdo gyvena sistema anapus minties

 

 

tuštumoje nėra vertikalės horizontalės mirties

sukasi skrieja dalelės kosminis šokis būties

 

 

dievaveidė būtis tarp rožynų spygliuotų gėlių

žodžio sodas ir mūza nueinanti saulės keliu

 

 

tuščiažodis poetas mąstytojas tuščiamintis

Dievas galėtų sakralinę erdvę jiems atgaivinti

 

 

dvasia girdima iš vidaus nuo jos būna šviesu

nematoma saulė žalia už juodų debesų

 

 

beminčiai išminčiai verčiantys tiesą kalbos žaidimu

tai per juos pasaulį matyti kaip juodąją skylę imu

 

 

nykios nematomos mintys labirinto viduriuose

Dievo daiktus apdergusi bekraujė dvasia

 

 

šventąjį raštą Dievas vienatvėj skaitytų

žudo ir gimdo žudo ir gimdo kur tai matyta

 

 

poezijos deivė Gelminė po nušvitimo medžiu

į žvaigždes įėjimas kūnui tapus žodžiu

 

 

buvau absurdo kūdikis Dieve tu tai žinojai

nepalikai mano sielos tamsoje amžinojoje

 

 

avinėlis valgantis avinėlį kur čia dvasia

į Budos amžiną mėlį skrendu mintyse

 

 

beminčiai išminčiai šventraščių lapus atrajojo

aukso veršį ganydami per pragarą smelkės į rojų

 

 

Prometėjas ir Kristus dvi dievybės viena

iš uolos ištryškusi minties versmė amžina

 

 

judėjimas anapus minties

žodį kaip daiktą atspindinti tuštuma esaties

 

 

telpantis į nušvitimo medžio mentalinę rievę

Buda tylintis psichokosmoso dieve

 

 

žodis tapo kūnu kūnas žodžiu

susiliejo ugninė gyvatė su pažinimo medžiu

 

 

teosofija dvasią pavertus gamta

filosofinė žodžio gelmė su mintim sujungta

 

 

smegenys kaip žarnynas yra tokių padarų

žemę jie teršė raudonuoju maru

 

 

beminčiai išminčiai skriejantys ydingu ratu

apie juodąją saulę su demonais savo kartu

 

išvadavęs nuo kryžiaus žvelgiantis ten kur dvasia

sujungta begalybėje su Budos saule šviesia

 

 

į dangų įžengus kur dvasios vieta

kai kosmosas žvanga tarsi šėtono puota

 

 

lemta kad šviestum ten kur nėra nebūties

pranašo veidas virš miesto antgamtėje saulė minties

 

 

psichokosminė joga minties arba valia mąstyti

tarp daikto ir žodžio judėki minties dalelyte

 

 

gražiai tyloje Mačernio žodis švyti

Radauskas dūzgia kaip auksinė bitė

 

 

mintį kaip pulsą būties meilės vienatvėje girdžiu

širdį pražydusią auštant su nušvitimo medžiu

 

 

negali protas sukurti to kas pranoksta jį patį

iliuzija savo uodegą ryjanti pažinimo gyvatė

 

 

būki kūne dvasingas ir sveikas

kūrybingo nežemina laikas

 

 

užkietino širdis melu pridengta bejėgystė

aklieji pagarbino žvėrį per savo menkystę

 

 

metafizinė joga minties arba valia mąstyti

dvasiagelmę žmonijos pilnatvę matyti

 

 

per kontempliaciją Buda atkursi mane

psichokosmą kaip sąmonės tiesą mintimi ugnine

 

 

du žvaigždėti keliai Budos ir Kristaus

vienas nirvanos gelmėn kitas į kryžkelę

 

 

velniškai gudrus dieviškai išmintingas

du pasaulio veidai po kaukėm sustingę

 

 

kaip Venera sutvertoji iš jūros putos

būtis iš kalbos iškyla antgamtei gamtos

 

 

mano angelas sargas verkia sode pažinimo

išgyvendamas žodžių kaip daiktų sudužimą

 

 

teosofija kūnui tapus meilės medžiu

metafizinį ritmą minties lyg choralą girdžiu

 

 

Kristus lotoso poza sėdintis tarp žvaigždžių

Buda sapnuojantis kryžių po nušvitimo medžiu

 

 

tamsiagelmė nematoma upė tekanti į marias

karmos malūną sukanti mintis netvarias

 

 

slėpsiu veidą į pelenus ir juose

susilies su nematomybe dvasia

 

 

mirusieji mirusius laidojo kraujo lietus

dangų ir žemę sujungia kaltus nekaltus

 

 

psichokosminė saulė minties arba būvis mąstyti

žydragelmį dvasios ovalą kaip aurą matyti

 

teosofinė dvasios vienatvė mintis kaip gamta

filosofinį sąmonės akmenį pavertusi kraujo puta

 

 

mentalinė meilės sužmoginta visata

minčių orbitomis judanti dvasios gamta

 

 

tarė Dievas didysis niekas esu

ir nuo šito buvimo visatai šviesu

 

 

išėjimas iš rojaus per antitikrovę

kur žvaigždynai sudužę nuogo dievo drabužiai

 

 

ten kur mintis įvyksta

ir telieka skaidri būties jūra

žydragelmė dangaus piramidė

kosminės saulės šviesa

 

 

kas neturi kalbos tas ir būties neturi

nebylus pranašo sapnas permanentinės durys

į begalybę kurioje pro žvaigždes pamatai

kaip savo gelmę atveria Dievo daiktai

 

 

meilės rašalas kraujas šventojo pasakyta

Dievas prakeikęs šėtoną kad žmogus pamatytų

savo grubų pavidalą už daiktų paskutinių

žvelgiant į dangų tarsi gyvybės tėvynę

 

 

Buda šaltini žydras ir žalias

esi išmintis gyvenimas kelias

antgamtėje lotosai tavo boluoja

po nušvitimo medžiu tobuluoju

 

 

belaikis kosmosas iš tuštumos išsivystė

Buda stebėjo kaip plečiasi jo karalystė

žmogui tarp dievo ir demono klysti

kančios labirinte paklysti

 

 

nepadaro akluosius laisvus tiesa

palikta tarp iliuzijų grotų

į kumštį sutilpus teisybė visa

sudrumsta sudievinto proto

 

 

mirties medis pažinimo augalas rojuje

prakeikta neviltis nuodėmės paranoja

du išvaryti į dykumą tuštumą vaiskią

kad pradėtų žmoniją per vaisių

 

 

hipotetinę tiesą dvasios amžinatvę žinai

dulkė esi ja liksi kartos amžinai

nieko nemylintis protas nuogas karalius

sąmonės žaismas svarstyklės esmių irealios

 

 

sustabdėte Žanos širdį

juodieji kur jūsų dvasia

Dievą krauju nugirdėte

po saule dviveide tamsia

 

 

žydragelmė būties piramidė

amžinasis samsaros ratas

išspinduliavus žiedyną

gamta kaip laiko kvadratas

 

 

iš kosmoso išėjimo nėra

o jei yra tai kur

persmelks kaip elektra

tikėjimas išmintį kurs

 

 

šviesratis aureolė minties

du keliai būties nebūties

kosmosferoje dvasios vieta

kur astralinė dirba gamta 

 

 

antierdvę aprėpęs gilus

Budos žodis sutramdęs melus

mintys virtusios į kristalus

psichokosmosas idealus

 

 

jeigu sugriausite dangaus piramidę

neišgelbės nei Dievas nei dosnūs dievai

būsite palaidoti sarkofaguose savo kvailybės

taip tu o siela viena dejavai

 

 

rytus ir vakarus sujungtų dvasios idėja

tačiau Budos dvasia nejudėjo

atsivėrė dieviškas kapas Judėjoje

pažinimo medis gyvate prakalbėjo

 

 

tu esi visata su kuria susilieju

antgamtėje saulę pamato aklieji

žvaigždėti keliai o dievai nugalėti

žiūrėti į Tavo akis ir tylėti

 

 

Dievo kapas atsiveriantis danguje

prie jo susirinks visa žmonija

ir pamatys nekaltieji bedugnės dugne

kūdikis miegantis su karūna auksine

 

 

dvasia psichokosminė prizmė vaiskūs

žodžiai lyg veidrodžiai dvasiagelmiai mene

Dievas yra tarp daiktų sako sąmonės žaismas

ir tai ne mintis o svaigi nežinia

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.