Poezijos vertimai

             

Elke Erb (g. 1938) – Berlyne gyvenanti vokiečių rašytoja, redaktorė, kritikė, vertėja, labiausiai žinoma kaip konkrečiosios poezijos atstovė. Neretai jos paradoksalūs ir koncentruoti eilėraščiai, kuriuose ypač svarbi sintaksė, atrodo kaip tekstai-mįslės ar rebusai, žaidžiantys su skaitymo įpročiais ir percepcija (pvz., viena teksto eilutė gali paneigti kitą, dar kita – vėl sugrąžinti pirmosios prasmę ar nežymiai ją perkeisti ir t. t.). Šie tekstai versti iš knygos „Kaštonų alėja“ (Kastanienallee, 1988). Knygą įsigijau nedideliame Berlyno knygyne „Hopscotch Reading Room“, nors jo savininkas kurį laiką nenorėjo parduoti – minėjo, kad netrukus čia bus organizuojami autorės kūrybos skaitymai, o ši knyga – vertybė ir retenybė, 1988-aisiais autorė pelniusi Peterio Huchelio premiją.

 

Vertėjas

 

 

VAKARINIS PASIVAIKŠČIOJIMAS

 

įkvėpti gryno oro

 

Kairėn, atgal dešinėn, dviem metrais aukščiau

betoninė tvora, sandėlis, vielynai,

išlinkę stulpai, spygliuota viela kakle. 

Čia niekas nesandėliuojama, nors turėtų

ar turėjo… pūvantis laukas, balandūnė,

tol, kol vaikščiosi.

 

Dešinėn, atgal kairėn,

rožynai, gyvatvorė, tanki; kartkartėm alyva,

šeivamedis, lizdai kas keli metrai,

kelias pakankamai platus keliauti automobiliu

iš X-pirmo į X-antrą

arba pakaitomis.

 

1981 m. gruodis

 

 

 

VAIKŲ KAMBARYS*

 

Langas mano kambaryje buvo taip aukštai, kad galėjai įžiūrėti tik dangų. Maniau, kad pasaulio pabaiga čia pat. Kol vieną dieną mūsų tarnaitė pasakė: jei tai nesiliaus, sužinos motina! Todėl viską, ko man nebereikia, išmečiau pro langą. Maniau, kadangi pasaulis baigiasi, tai nieko nebesuerzins. Kaimynai skundėsi.

 

Giselai B., 1981 m. liepa

 

 

 

JI TURI RUDAS AKIS

 

Ji yra rudakė.

Rudas akis turi ji.

Rudakė yra ji. Kada

              sakinys nusako tai, ką nusako?

 

Rudakė yra ji, ne mėlynakė.

Jos akys yra rudos, ne žalios.

Kiek laiko užtrunka, kol sakinys

kaip šis,

              kad jos

              akys

              rudos

              yra, nusako tai, ką jis nusako?

 

Jos akys yra rudos, ne mėlynos, pilkos, žalios.

Ji turi rudas akis ir žvelgia į savo sūnų.

 

Rudakė

              ji ir vėl žiūri keturias valandas –

              į kelias Valerijaus Briusovo eilutes,

ne mėlyn- ar

              pilk-, ar

              žal-ia-akė!

 

Akių spalva: ruda.

 

Ji turi rudas akis, ji žiūri aplink.

Ji turi rudas akis, ji žiūri tolyn.

Ji turi rudas akis, ji žiūri į veidrodį.

Ji turi rudas savo motinos akis! Jos sūnus turi žalias.

Ji turi rudas akis, nudažykite jas mėlyn-, pilk-, žaliaakiškai!

Rusvos akys!

 

Galiausiai jos akys rudos!

 

Kol sakinys nenusako to, ką nusako,

neišvengiamai                    ant jo kaupiasi atliekos,

                                           užkrečia jį bakterijom, virusais,

nenusako nieko                  užima jį: šunys!

 

„Nebeprisimenu, ar jos akys rudos, bet jos plaukai yra rožiniai.

Mano akys taip pat rudos, ką tai turėtų sakyti?“ 

 

Rudakė ji yra (ir vidutinio dydžio), nuolat.

 

 

Brigittei Struzyk, naktinių rusiškos poezijos skaitymų ankstyvą 1981-ųjų pavasarį atminimui. 

 

 

 

 

Tema prasideda

Tema apie draugystę –

 

GELIANTIS IZOLDOS ŽVILGSNIS**

 

 

Anai yra 20, Izoldai yra 40

Izolda minus 20 yra Ana

Izolda minus Ana yra dvidešimt

Izolda plius Ana yra Izolda

Ana plius x yra y

 

Izolda neatšaukiamai yra Izolda

Izolda minus 20 yra Izoldoje plius 20

Neatšaukiamai atėjusi

Izolda minus 20 yra atpažįstama Izoldoje plius 20

Izolda minus 20 atsispindi iš Izoldos plius 20

 

Ir niekas su ja nežaidžia

Tai yra esmė

Tai yra rūškanas, blausus

Nekalto ėriuko žvilgsnis, nekintantis

Aukos regėjimo taškas

 

Tai yra žvilgsnis iš už nugaros,

Kuris gelia

 

Drovus, skausmingas,

Nepažįstamas, piktokas

Žvilgsnis pro apledėjusį stiklą, stiklinį ledą

Sustingęs, įbaugintas

žvilgsnis, kuris gelia

 

Tema, beveik pasiekus tikslą:

Eik pas Aną! Venk Izoldos!

 

Ana Izolda bendrė bendrė

Ana Izoldos motinystė, draugystė

Izolda Anos tėvynė, dalis

 

 

 

REKAPITULIACIJA, arba

SKAIČIUOJU IKI 3

 

 

1.

 

Septynios dukterys tarp karų:

ar nereikia tau sulopyti kojinių,

klausdavo mano tėvas

kaskart, kai lošdavom kortomis

ar skaitydavom.

 

 

2.

 

Ilgą laiką taip stovi

prie sienos pianinas,

kankinimo priemonė –

NIEKAD NEMIRŠTA jo kakta,

niekad nepasisotina jo dantys, 

kuriems niekas nepadeda

suapvalėti.

 

 

3.

 

Mano geriausi seni filmai buvo:

duona atsiranda ant stalo savaime.

Dešra atsiranda ant stalo savaime.

Tada ateina mėsininkas

ir viską supjausto.

 

1981 m. liepa

 

Vertė Saulius Vasiliauskas