Kaip gydyti nuomarį

 

Atstumas, skiriantis Mažeikius ir Druskininkus, yra 375 kilometrai. Galvodavau apie šį vaikui dar nesuvokiamą skaičių, kaskart bandydama įsivaizduoti atstumą tarp skirtingų laiko zonų, kurias jungdavo nuodingo gyvsidabrio stulpelis. Tada dar nežinojau, kas konkrečiai įvyksta gyvsidabrio garams patekus į organizmą, bet kaskart, kai matuodavausi temperatūrą, mama perspėdavo elgtis atsargiai, tarsi termometre būtų įkalintas piktasis džinas, kuris visa savo esybe gali išsiveržti pro trapiausias stiklo sienas ir pasklisti po kambarius, išsivynioti iki lubų, pasėti grindyse nuodingos augalijos sėklutes, o tada sudygti ir išvešėti nematoma lapija, kuri numarintų visą mūsų šeimą. Prisimenu ir tai, jog gyvsidabrio lašelius galima surinkti tarsi adatas, pabirusias iš adatinės, kuri buvo laikoma mūsų namuose už kito – kur kas storesnio – slankiojančio sekcijos stiklo. Už tos slankiojančios stiklo pertvaros tilpo ir daugybė kitų daiktų, kuriuos visada norėjosi liesti, apžiūrinėti, lyžtelėti ir uosti: krištoliniai rutuliai su amžinomis paverstomis dirbtinių gėlių galvomis, glazūruotos gyvūnų ir moterų statulėlės, iš kurių brangiausios tapdavo tos, kurios žymėjo savo įskilimus gelsvų, sakus primenančių klijų potėpiais. 

Sekcijos kišenėje rasdavau jau pasibaigusių, bet vis dar į buvusius akimirksnius kvapais bloškiančių mamos kvepalų buteliukų, sustojusių tėčio laikrodžių, kurių ciferblatuose užmigusios akimirkos mane vertė vėl ir vėl klausti tėčio, kur jis buvo tą minutę, tą sekundę, kai laikas nustojo plaktis pats į save ir sustingo rodyklėse.

Tada maniau, kad termometras labiausiai primena adatą, ant kurios užlipęs gali numirti: jai nukeliavus į arterijas, pakilus link širdies ir šią persmeigus taip, kaip sugeba tik laikas, nusprendęs įkalinti save po stiklo gaubtu. 

Kartais, matuodamasi temperatūrą, tyčia įmerkdavau termometrą į vos atvėsusią arbatą, tada ištraukdavau, nukratydavau iki 37,5 ir kviesdavau mamą, žinodama, kad ji patvirtins, jog sergu, todėl rytoj neteks spręsti, kokį skaičių reikia įrašyti vietoj X ar Y, kad lygtis įgytų prasmę.

Tais rytais tėtis nuveždavo mane pas Mažeikių močiutę Liudą. Tuo metu ji dar turėjo ilgus iki juosmens plaukus, juos sukdavo į nepaklusnų, retsykiais išsileidžiantį kuodą, o šio sruogas vis iš naujo persmeigdavo juodais smeigtukais. Liuda nemokėjo pinti kasų, todėl niekada nešukuodavo man plaukų, sakydama, jog užaugino tris sūnus, kuriems nereikėjo nei segtukų, nei gumyčių. 

Dėl šios priežasties Mažeikių močiutė niekada negalėjo prilygti Druskininkų močiutei Anastazijai, kuri pynė mano ilgas kasas, kvepindavo savo kvepalais ir vaišindavo validolio tabletėmis. Kartais pati jų nukniaukdavau iš jos piniginės. Ten visada gulėjo ir smulkių karoliukų krištolinis rožinis.

Leisdama dienas pas Mažeikių močiutę, ilgėdavausi Anastazijos ir svajodavau apie vasarą – tuos miškus, kurių medžiuose sustingdavo moterys, laukiančios vyrų, grįžtančių iš karo. Jų sakuotos, medumi ir čiobreliais kvepiančios medinės, nevaisingos ertmės man primindavo suakmenėjusiomis, gintarais virtusiomis ašaromis klotas gimdas. Ypač viena pušis, prie kurios nueinu kaskart atvykusi į Druskininkus. Rodau ją savo mylimiausiems žmonėms pasakodama apie save: prakeikusią nuolatiniu ilgesiu to, ko niekada nesu patyrusi, apie ką esu tik girdėjusi, tik skaičiusi. 

Druskininkų močiutė dažnai verkdavo. Jos ašaromis sulaistyti kambariai priminė stiklinių karolių vėrinį. Karas, ištrėmęs senelį į Sibirą. Jos pasakojimas, kaip kartą senelis pasidalijo su draugais rasta į sniegą įminta silke, iki šiol tviska sietyne, sudėtame iš dirbtinio permatomo krištolo sodus primenančių sustingusių žiedynų. Palaukdavau, kol Anastazija užmigs, pasistatydavau po sietynu kėdę, lipdavau ant jos ir siekdavau raškyti tų kabančių krištolo sodų, o išgirdus, kaip močiutė savo lovoje per miegus apsiverčia, mane nutvilkydavo nekantrus azartas laiku grįžti į lovą su palubėje nuskintu uždraustu vaisiumi. Kiekviena tokia nakties kelionė po mano pagalve paslėpdavo vieną dirbtinio krištolo vaisių. Vasaros pabaigoje skaičiuodavau, kiek tokių stikliukų iš Druskininkų parsivešiu į Mažeikius, ir, apsimesdama niekuo dėta, tik gūžčiojau pečiais, Anastazijai stebintis, kad kažkas tarsi šakočio spyglius raško sietyno krištolą.

Mažeikių močiutės lempos taip pat turėjo savo istorijas. Viena jų būdavo įžiebiama prieš pietų miegą. Įkalinti storo, neperšaunamu vadinto stiklo gaubte, įšilę pakildavo blizgučiai ir imdavo nardyti želės konsistencijos vandenyne. Blizgučiai kildavo ir leisdavosi, susijungdavo ir vėl išsiskirdavo, primindami žvaigždynus, apie kuriuos, kaip ir apie begalę kitų dalykų, sužinodavau iš storos, veidrodinėmis dulkėmis dengtos senelio knygos pavadinimu „1000 gamtos stebuklų“. Lempos forma buvo cilindrinė, visai kaip ir žalsvos, jau tada išblukusios, plastiko dėžutės rausvu dangteliu, kurioje Mažeikių močiutė laikė sagas. Po pietų miego išbėrusi jas ant lakuoto kavos staliuko, Liuda eidavo virti kavos, kepti blynų. Uosdavau riebaluose tirpstantį cukrų, mieles, vanilę ir dėliodavau sagas: pagal dydžius, spalvas ir formas. Skirtingose krūvelėse išsirinkdavau savo favorites ir susidėdavau į smulkesnes krūveles, tada iš naujo peržiūrėdavau ir vėl atrinkdavau. 

Favoričių favorites, septynias sagas, sugniaužusi kumštyje nešdavau iki prieškambaryje kabančio savo palto ir, subėrusi į vidinę kišenę, grįždavau į kambarį, kuriame senelis jau laukdavo pirmųjų vakarinės programos laidų. 

Mes valgydavom blynus, tepdavom juos riebia namine grietine užgerdami granatų spalvos juodąja arbata su miško uogų aromatu, kuris grąžindavo man Druskininkų karštį miškuose, kur su Anastazija rinkdavom mėlynes ir žemuoges – tą tikrąjį uogų skonį, kurio išsiilgdavau per visą nuobodžią žiemą Mažeikiuose, vertusią mane klastoti temperatūrą ir rizikuoti gyvsidabrio garais užnuodyti namus, kuriuos pasiekdavau jau temstant. Tada skuosdavau tiesiai prie sekcijos, pastumdavau matinį stiklą, į kartoninę saldainių dėžutę šalia Druskininkų močiutės sietyno vaisių suberdavau septynias sagas ir keliaudavau miegoti. 

Vienos dienos simuliuoti ligą paprastai pakakdavo, tad jau kitą rytą laukdavau pirmos pamokos. Gali būti, jog po dienos su Liuda jausdavausi išsprendusi lygtį, kurioje X reikšmę įgydavo Mažeikių, o Y – Druskininkų močiutė.

Praėjus bent dvidešimčiai metų, išsibarsčius dėžutės turiniui galiu prisipažinti. Liuda granatų spalva buvo nudažiusi permatomo arbatos puodelio stiklą, o Anastazija, be abejonės, atstovavo smaragdinio akmenuko žėresiui, į kurį inkrustuota dyglios samanos, mėlynių akys, tūkstančiai miško mirksnių ir ašarų dėl to senelio epizodo su silke, kuria pasidalijęs su kitais taip ir liko alkanas. 

Iš kur ji žinojo, kad senelis tikrai nevalgė? Ar tai buvo autentiška istorija? Ar jie apskritai kalbėjosi? 

Kiek galvoju apie Druskininkų senelius, tiek prisimenu didelį, įlinkusiu kraštu puodą, kurį kartą senelis užkliudė patamsyje ir virtuvėje išsiliejo garuojantis vanduo, kaip gyvsidabris prasiskverbė į grindų plyšius ir juose sudygo, suleido šaknis, kurios raizgėsi virtuvėje, suvešėjo nesuvokiamais, neįžengiamais brūzgynais. Net tomis akimirkomis, kai senelių rietenos liaudavosi, o virtuvė primindavo ekraną, kuriame vienas po kito nustodavo plaukti titrai su nepažįstamais rusiškais keiksmažodžiais, jausdavau retėjantį orą, jis smelkdavosi į kiekvieną kvadratinį metrą erdvės, kurioje vyniodavosi nematomos, tik juntamos džiunglės iš nuodingų augalų – jų lapų, gyvybingo pykčio chlorofilo, kuris užpildydavo to augalo syvus, raumenis, rankas. Kildavo virtuvės sienomis, žaliais apsilaupiusiais dažų sluoksniais, kurių nespėdavome perdažyti taip dažnai, kaip jos būdavo vėl negrabiai nučiupinėjamos senelio, grįžusio po naktinės pamainos. Vadinome jį dziedu. Miestelio žmonės kalbėjo, kad jis buvo geriausias šoferis: net girtas neviršydavo greičio, tačiau vos įsukęs į kiemą ir išjungęs mašinos variklį, tarsi saldaus nuomario apimtas, atsidarydavo mašinos dureles (atrodė, net būdama kambaryje girdėdavau tą įspėjantį jų spragtelėjimą), o tada kniūpsčias krisdavo į žoles, palikdamas jose veido raukšlių žemėlapio įspaudą.

Senelis mušė močiutę, tačiau tai buvo paslaptis. 

Po Kantemiro Balagovo filmo „Ilgšė“ stebėjau ne tik pro akis pralekiančius kirilica surašytus vardus ir pavardes. Stebėjau mūsų šiandieną – tą kartoninę barškančią dėžutę su sagomis, dirbtinio krištolo sodo vaisiais, nuraškytais nuo palubės sietyno, ir dviem brangakmeniais. 

Ija filme tampa smaragdu žėrinčia išstypusia tylene, kurios žvilgsnis sustingsta nuomariu primindamas sakų gintarais pušyje apsigyvenusį amžiną ilgesį to, ko nelemta patirti, apie ką esi skaitęs, sapnavęs ir girdėjęs – tik ne gyvenęs. Tai, kas grįžta nuomario bangomis, pasivadinęs potrauminio šoko sindromu, disociacija – būsena, kuri išplėšia tave iš „čia ir dabar“ ir nutrenkia ten, kur jau esi buvęs, nors nežinai.

Filmas nuo pat pradžių prikausto skilusios asmenybės moters portretu, panardindamas į neapibrėžtą būseną, kuri psichologiniu požiūriu tarsi turėtų veikti kaip apsauginis skydas, tas tėčio laikrodžio ciferblatas, po kuriuo sustingsta buvusio laiko rodyklės. Ija, išgyvenusi Antrojo pasaulinio karo siaubus, dirba ligoninėje ir į ją kasdien atsiveda draugės Mašos sūnų, ikimokyklinio amžiaus berniuką. 

Ligoninėje jį linksmina sužalotų vyrų kompanija – lodami prašo vaiką įvardyti, ką jie imituoja. Berniukas šypsosi, stebi, tačiau neatpažįsta. Vienas pacientas klausia kitų: kaip vaikas gali identifikuoti šunis, kurių nėra matęs, – juk karo metais visi buvo suvalgyti. 

Senelio silkė, įminta sniege, vėl šmėsteli. Nejaugi tikrai Anastazijai senelis pasakojo šią istoriją? Nejaugi toje virtuvėje, kurioje raizgėsi nuodingi nematomi garai, mano seneliai kada nors iš tiesų kalbėjosi?

Berniuką – gražuolės Mašos granatų spalvos plaukais sūnų – Ija augina tol, kol apimta disociacijos / nuomario uždusina prispaudusi savo makabriškai ilgu ir lieknu kūnu. Mašai, nevaisingai po kelių abortų, grįžus ir sužinojus, kad berniukas mirė, belieka įkalbėti Iją pastoti nuo karo ligoninės gydytojo ir taip „atsiskaityti“. Maša spinduliuoja granatišku raudoniu ne vien savo plaukų gijose, bet ir iš nosies vis plūstelinčiu krauju, kuris vienos scenos metu moterims pradėjus kumščiuotis ištepa smaragdinio nuomario brangakmenio – Ijos skruostus.

Filme, regis, nuolat susikerta dvi tarpusavyje besigrumiančios realybės: granatinė kraujo ir smaragdinė, stinganti žalumos, primenančios miškingiausias gelmes, prisirpusios uogos ir vandeningos ašaros, tviskančios permatomo dirbtinio krištolo sietynuose.

„Noriu žmogaus viduje, noriu vaiko“, – netrukus po lytinio akto su nepažįstamuoju ant galinės automobilio sėdynės Ijai sako Maša. „Pagimdyk man vaiką, jis mane išgydys“, – sako ugningas, bet vaisingumo netekęs granato akmuo Maša smaragdinės spalvos megztuku vilkinčiai Ijai, kuri stebi, kaip jos kambario sienos nusidažo žaliai, kaip ir tokios pat spalvos suknelė, kurią kaimynė siuvėja atneša pasimatuoti Mašai besiplaikstančią medžiagiška melancholija laikams, kurių taip ir neteks patirti. Apsivilkusi suknelę Maša sukasi ir juokiasi tol, kol apsvaigsta, o apsvaigusi netenka savitvardos. 

Karas baigėsi, bet mes vis dar sukamės. Vis dar kaskart sustingstame suvokę, kiek daug karo tūno kiekvienoje sekcijoje su adatinėmis, termometrais, statulėlėmis glazūruotais paviršiais ir sietynuose palubėje.

Kuo daugiau smaragdinės, tuo daugiau granatinės, o kadrai keičiasi papildydami vieni kitus.

Maša vienoje pabaigos scenų žiūri į Iją ir kartoja, bandydama įtikinti: būsimas vaikas turės Ijos akis, Mašos nosį, gims būtinai berniukas, jį abi vesis į kiną ir taip užaugins protingą žmogų. Maša ir vėl prideda: „Jis mus išgydys“, neatsitiktinai filmas „Ilgšė“ vadinamas rusiškuoju Harmony Korine’o „Gummo“, kurio personažai po miestą nusiaubusio tornado taip pat išgyvena potrauminio streso sindromą, tik šis ne stingdo (priešingai nei Iją), o įgalina gyventi bet kaip.

Po filmo su Lina B. sėdim „Čiliake“ ir aptarinėjam ne filmą, o tai, kad esam kaip karžygiai lietuvių liaudies pasakoje po karo praėjus 74 metams. Prijoję kryžkelę su akmenyje iškaltu užrašu: „Į kairę suksi – galvos neteksi, į dešinę suksi – žirgo neteksi, tiesiai josi – daug vargo patirsi.“ Mūsų, kaip visada, netenkina veikla, darbai, vaikai, mylimieji, netenkina net žygiai į renginius, po kurių už stiklų ikėjinėse sekcijose sustatome glazūruotus kontekstų paviršius su granatinėmis ir smaragdinėmis brangakmenių akutėmis. Netenkina objektyvūs įvertinimai ar pasiekimai. Mes staiga nebežinome, kas yra rimta, o kas – pop, bet kelio atgal paprasčiausiai nėra, tik kairė, dešinė ir pirmyn, net jei ir neliko to vargo, kuris prilygtų tremtyje senelio rastai silkei, numalšinusiai draugų alkį.

Grįžusi namo iškratau po Mažeikių močiutės laidotuvių parsivežtą cilindrą su sagutėmis, renkuosi favorites, dėlioju į tvarkingą seką ant lakuoto stalo paviršiaus, kurį tėtis atvežė iš Druskininkų į nuomojamą butą Vašingtono skvere, kuriame gyvenu su butioke, bet nebesikalbu, o tik susirašinėju žinutėmis. Dar šį savaitgalį mūsų žinutės susitiko tame pačiame puslapyje feisbuko grupėje, kur atskirai ieškojome, kas pavežtų mus iki Druskininkų, ir abi nustėrome nuo minties, kad tektų vienoje erdvėje keliauti daugiau negu valandą.

Grįžusi namo, sėdu rašyti šio teksto, nes atrodo, jog ir šiandien norėčiau turėti termometrą, kurį panardinusi į arbatą galėčiau nukratyti iki 37,5 ir bent vieną dieną praleisti iš naujo ieškodama šiandieninių X ir Y reikšmių arba 375 kilometrų atstumo prasmės tarp mūsų – neberandančių išėjimo iš erdvės, iš savo pačių kūnų, kurių arterijomis keliauja įsimintos adatos. Karas? Nuomaris? Potrauminio streso sindromas?

Kasdien mušamės kalbėdami viešai už ekranų, už nestojančio laiko stikliniuose ciferblatuose, tačiau tai vis dar yra paslaptis. 

Tik ar mes apskritai kalbamės?

Galbūt esame nevaisingi, bet labiau už viską norime žmogaus viduje, norime vaiko, kuris mus išgydytų?

Tik kaip gydyti nuomarį?