RAMUNĖ ZUBRICH

Žiemos paukščiai

 

Kelionė iš Šiaulių neprailgo, tik buvo šįkart be mamos. Mieste – vartojimo beprotybė. Visi užplūdę turgų ir visus, net ir pačius niekingiausius, prekybos taškus – reikia karpių, šakočių, saldumynų, dovanų, niekių, pakavimo popieriaus ir visokiausio kito bieso. Ūžia pardavimai, vaikai klykia, juokiasi, žmonės stumdosi eilėse, autobusuose, turbūt vienas į kitą stukteli ir namuose, visada prijungti prie kontakto, užhipnotizuoti, vaikštantys numirėliai, bet išsičiustiję, prisikvėpinę nublūdėliai. Kol skuba pertekliaus labirintuose, nieko negalintys matyti anapus materijos, tai ir neieško išėjimo į išėjimą, vis tiek namo grįžę bus kitų gyvenimuose, jokio savo, net ir valgant ar tuštinantis.

Tad dviese pabėgo ieškoti šventumo šaknų. Važiuoti reikėjo netoli, vieškeliais, ir štai du mamos vaikai stovi vienas greta kito sušalusio ariamo lauko lopinėlyje. Gudesiai –
ypatingiau taip ir nepaminėtas vietovardis, užmirštas pakraštys, gyvenvietės likučiai, nutolę šešiolika kilometrų nuo Daugėlaičių. Čia belikusios kelios gyvenamos sodybos, nors 1923-iaisiais buvo kiek gyviau, kai demografinė raida siekė piką – suskaičiuota netoli šimto žmonių. Dabar šeimininkauja vos du trys gyventojai, ir tie svetimšaliai. Tas trečias tarp dviejų gal netgi nelabai doras žmogus, toks dabita, pavietės ministras pirmininkas, kuris nenori liudijimo, kad čia kažkada būta kur kas gausesnės senųjų gudesiukų bendruomenės. Idėjai atgabenti atminimo akmenį prie didelio žalio ąžuolo jis prieštaravo, nes tas šūdinas luitas jo mašinoms trukdysiąs apsisukti palaukėje, gadinsiąs nuotaiką lyg kelkraščio kapas, po velnių, tai jo žemė, nes nusipirko. Jo manymu, ir taip gana kapų dvoko tuose Tyruliuose, tyruose nelaiminguose, tas visas laukas – gryna gūdi tykuma. Polekėlėje viena bažnytėlė ir kapinės – žiū, jau pusė miesto, o dar viena sielų poilsiavietė yra pavažiavus link Radviliškio, šitiek būtų ariamos teritorijos! Geriau jau skardinis prekybcentris per pusę lauko nei ta atminimo išmata ant kelkraščio.

Paukščiai stebi svečius, kas tiedu?

Abu, brolis ir sesuo, žiūri po kojomis į baltą sniegą – akmuo prie kelio būtų labai gerai atminimui, labai gerai mamai, nes niekas nenori užmaršties, o klajoklėms vėlėms atgaila taip nebeskaudėtų. Gudesiukų stipriai tikėta, kad įkapės praverčia dūšelei pereinant į aną pasaulį ir padeda išvengti grįžimo prie jai kadaise brangių daiktų. Čia buvo, yra ir bus gudesiukų žemė, ne valstybės ir tuo labiau ne pavietės premjero. Juk pirko jis tik kelis metrus paviršiaus, įsigijo tik epidermį, tiek, kiek išversti gali ūkio mašina.

Šaltis traškina pakelės medžių, likusių abiem už nugaros, šakas, kol kas jokio vėjo. Važiuosi gerokai kairiau, išvysi sunykusias sodybas, pasakoja sesuo pati sau, o jei būsi atidesnis, jei tave išmokė klausyti, dėl ko sielvartauja medžiai, pirštu parodysi, kur kadaise tų sodybų būta.

Kadaise šitoje lygumoje stovėjo senelio troba. Kai abu išvažiuos, ant jos iškils dar storesnė sniego pluta, susispaus smulkios bangelės, ant jų vėjas vėl pustys purų sniegą. Naktį bus girdėti blizgių smiltelių šokis, bet jį girdės tik užklydę Tyrulių striukauodegiai.

Čia stovėjusioje sodyboje augo tokios dvi dukros, o dar viena buvo tik pakeliui, tųjų svečių atvirame lauko lopinėlyje mama, tik va jai teko gimti Sibire, toliau pasakoja sesuo.

Nebėra žaliųjų sergėtojų, kurie žymėtų, kad kadaise čia gyventa geros ir doros šeimos. Tik gerokai toliau matosi po tamsų šešėlį, du ar trys plačiašakiai, ant kurių sūpuojasi varnos. Anava ten gyveno Narbutai, kitame gale – Grišiai.

Šitame lopelyje retai apsilankydavo su mama. Ji užtikrintai peržengdavo kelkraščio brūzgynus, nejausdama krūmų rėžtukų, ir, pamiršusi, jog jai pikta, vėl žingsniuodavo šilu sekdama paskui babą ir drauge rinkdama žemuoges. Netrukus vėl pasidaro pikta, kad negali likti čia, išsitiesti ant žolės, sukryžiuoti rankų ant krūtinės ir laukti, kol ateis kažką raminančio pasakyti jos senoji gimdytoja, paskui įkiš į burną tris saldžias uogas. Jei prie kelio stūksotų tas grubus šaltas luitas, priliestų ranka, nusiraminusi nusišypsotų – to gyvenimo iš tiesų būta, nesapnavo, kad buvo vaikas, kad buvo gudesiukė.

Paskui darėsi sunkiau ir sunkiau – mama norėdavo vis ilgiau lūkuriuoti, išgirdusi daržinėje besidarbuojantį senelį, ne, ne Sibire, o čia ji gimė.

Kai grįždavo žiemomis, artėdami vieškeliu, išvysdavo, kad toje pačioje sodybos vietoje, kur mama dievagojasi prigulsianti, būriuojasi pulkelis strazdų, vienas vienutėlis, jei spėdavo išgirsti, tilindžiuoja svirbelis, purpsi pilkosios ir didžiosios zylės. Pulkas išsibaidydavo.

Ir dabar paukščiai išsibaidė.

Sodyboje viskas buvo paprasta, sako mama, – rytas, diena, vakaras. Jokių simuliakrų, jokių gyvenimų anapus ekranų, jokios kovos dėl prabangos, jokių ašarojimų dėl stingdančio nuobodulio visko pertekusiame šimtų laiko juostų koliaže. Vaizdas lauke, vaizdas tvarte, vaizdas namuose ir mokykloje, vaizdas bažnyčioje, turguje ir kitur. Čia gyvenimo tėkmė buvo paprastai paskaičiuota – esi viename gamtos laike. Ryte gimei, augai, dirbai, pasenai, vakare – numirei. Kol buvai gyvas, jei davė dievai, padauginai save ir palikai.

Abu norėjo pasidovanoti sau stebuklą. Gal kokia dalelė to ano gyvenimo dar liko ir atskris, bet visos pamestos sagos ir rakandai jau iškapstyti, nebent tik mylimiausias senolės paukštys genys pagiedos.

Senelį prispaudė traktorius, o dar galėjo ilgai gyventi. Absurdiška mirtis, užduso, neturėjo vienas sau dirbti. Senelis buvo pastebėjęs žvyrę. Tikras stebuklas buvo ją pamatyti, kita vertus, negerai, kad sodybą lanko išnykęs paukštis. Daržinėje jis laisvino priekabą, ir šią atkabinus netikėtai prislėgė gigantiškos padangos sunkis. Darbštus, geras, mielas, švelnus ir nebegyvas. Sesuo mano, kad brolis visas – į senelį, tik tiek, kad dar nenuplikęs.

Taigi jie stovi šitame lauke, kažko norėtų paklausti, bet po kojomis sniegas nutirpo ir vaidenasi žalia žolė. Neikim į senas dienas. Jau girdi balsus. Anksti pakilę, pusryčiauja, semia vandenį pas šulinį, pila į viedrus. Eina milžti karvutės, eina šerti kiaulių. Girdi senųjų žingsnius per gonkas, girdi žolę, sniegą. Negerai, laiko juostos liejasi. O gal būčių juostos…

Abu mano, kad galėtų čia pasilikti, nebijotų. Galėtų ištverti šalčius misdami kaip paukščiai pušų spygliais, pelkėje iškapstytais augalų lapeliais, pamiškės dirvoje rastais želmenėliais ar spanguolėmis. Ir būtų čia, iki kol sušals mirtinai, iki kol staiga susidurs kaktomuša su seneliu ir šis kažkuriam paduos viedrą besijuokdamas – ko stovi kaip pašiktas, eik karvės girdyti. Atviptų abiem lūpa, reikia kažką sakyti, bet jau už tvarto, įkąstas papirosas nurūko kartu su juo ir verčiau paskubėti, kad paskui troboje rastų jo išeiginę skrybėlę ir čiupinėtų negalėdami patikėti, kokia puošni, kvepia vilna, šiaudais, pelenais.

Mama nieko jiems nepasakojo apie senelį – žiūrėkit į nuotraukas, viskas jose pasakyta: senelis prie motociklo, senelis sodyboje, senelis apsikabinęs bičiulį, plikę pridengęs labai jau mandra skrybėle…

Labai reikia akmens. Šaltis spaudžia, abu nori išsitiesti ir sukryžiuoti rankas ant krūtinės, taip traukia gilyn, ruošiasi guolį šaltai nakčiai kapstydami sniegą.

Suskamba mobilusis, šventinė fantazija apie senolių namus baigta. Mama. Sapnavau žvyrę, grįžkit į šventes, vaikai, mes jau paukščiai be savo žemės, palesinkit šituos ir gana.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.