Žvilgsnis iš karuselės

Ši rusų ir amerikiečių rašytojo, nobelisto Josifo Brodskio (1940–1996) esė („Взгляд с карусели“) buvo parašyta rusų kalba ir išspausdinta 1990 m. 8-ajame žurnalo „Kurjer UNESCO“ („Курьер ЮНЕСКО“) numeryje. Angliška teksto versija (greičiausiai išversta paties autoriaus) pasirodė kiek anksčiau („UNESCO Courier“, 1990, Nr. 43 (birželis).
Turėdami privilegiją retrospektyviai skaityti šiuos intriguojančius futurologinius Brodskio bandymus galime (į)vertinti vieno didžiausių XX a. poetų orakulo gebėjimus.

Vertėjas

 

1

Pokalbiai apie orus, kartą pažymėjo lenkų humoristas Stanisławas Jerzy Lecas, pasidaro įdomūs tik pasirodžius pirmiems pasaulio pabaigos požymiams. Tas pats ir su ateitimi – žymesnių chronologinių įvykių išvakarėse, nes chronologija – eschatologijos kūdikis.
Savo ruožtu ir kūdikis, ir gimdytojas – Homo sapiens negebėjimo suvokti laiko fenomeno vaisius. Natūrali šio negebėjimo pasekmė yra siekis prisijaukinti minėtą fenomeną, priderinti jį prie jam, Homo sapiens, suteikto racionalaus aparato (matyt, šį fenomeną ir pagimdžiusio) galimybių. Iš čia visi tie mūsų kilometrai per valandą, kalendoriai, mėnesiai, metai, dekados, amžiai ir tūkstantmečiai; iš čia ir linijinė laiko koncepcija ir laiko skaidymas į praeitį, dabartį bei ateitį.
Tokio skaidymo, o ypač ateities paradoksas tas, kad jį užtikrinanti dienos ir nakties kaita bei metų laikų eiliškumas yra planetos sukimosi tiek apie savo ašį, tiek apie šviesulį, taigi pagal apibrėžimą nepertraukiamai besikartojančio vyksmo, rezultatas. Šio pasaulio gyventoją iš dalies galima palyginti su jaunu karuselės raiteliu, įsitikinusiu, kad nuo savo arkliuko nušoka ne toje vietoje, kur ant jo užsiropštė, bet visiškai kitoje. Skirtumas tik toks, kad mūsų karuselė niekada nesustoja, kad ji nuolatos juda.
Vis dėlto su judėjimu, – net ir vykstančiu ratu, – šio pasaulio gyventojas įprato tapatinti permainas: vietos, floros, faunos, aplinkybių, psichologinės būsenos. Tai paaiškinama žmogiškojo mastelio kuklumu, mat žmogus keliauja ne tarp žvaigždžių, o nuo vienos laiptinės prie kitos. Jų pavidalų, lygiai kaip ir namo gyventojų ar pakeliui sutinkamųjų išvaizdos, įvairovė kalta dėl pažangos pojūčio, dėl judėjimo kaip naujumo šaltinio įsivaizdavimo.
Ateitis iš esmės yra naujumo idėja, o chronologija – tarsi kokios ilgos gatvės, vedančios to naujumo linkui, laiptinių numeravimas. Šios gatvės – prospekto? aveniu? – perspektyva išnyksta gramatinėje ūkanoje, nes daugumoje – bent jau indoeuropiečių – kalbų būsimojo laiko ir veiksmažodinio jo atitikmens santykiai visada šiek tiek įtempti.
Iš dalies tai atspindi prieštarą tarp žmogaus grynai biologinio savo ribotumo suvokimo ir spekuliatyvinio jo potencialo sąlygiškos begalybės. Kitaip tariant, žmogaus mąstymui būdingas polinkis į neapibrėžtumą, geriau žinomas kaip utopizmas (besireiškiantis tiek atminties, tiek vaizduotės veikloje), ir ateities idėja – viena iš galimybių šį polinkį išreikšti ar patenkinti. Ateitis, švelniai tariant, yra asmeninė žmogaus utopija. Kai bandymai ją įgyvendinti susiduria su tam tikrais gramatiniais sunkumais, į pagalbą ateina chronologija.
Kaip bet koks perėjimas nuo įprastos prie skaičių kalbos, chronologija šiek tiek supaprastina reikalą. Ateitis įgauna matematinės begalybės pobūdį, ir skaičiai gali tik augti, biologiškai ribotą kūną suderindami su fiziškai nepasiekiama, bet protu suvokiama perspektyva. Kaskart, kai skaičius (data) suapvalėja, – ar tai būtų dešimtmečio, šimtmečio ar tūkstantmečio pabaiga, – visuomenę ištinka jai pačiai nesuvokiama įkvėpimo būsena, ir, trumparegė iš prigimties, ji atsiduoda toliaregystės ir fantazijų apie pasaulio pertvarką orgijoms. Reiškinys šis vadinamas milenarizmu.

 

3

Chronologija jau pagal apibrėžimą ne-semantiška, o chronologinis įvykis iš tikrųjų yra ne- arba anti-įvykis. Ateitis, t. y. nauja kokybė, į asmens ar tautos tikrovę įsiveržia ne pagal tvarkaraštį ir, kaip matyti, pirmenybę teikia nelyginiams skaičiams (pavyzdžiui, 1939 m.). Dažniausiai ji rengiasi mokslinio atradimo, demografinio sprogimo, technologinių naujovių, karo ar leksinio nususimo drabužiais. Mažiausiai ateitis taikosi įlįsti į visuomeninių permainų uniformą – jau vien todėl, kad šių garderobas itin skurdus: kalbėti galima tik apie skirtingus autokratijos ar demokratijos atspalvius.
Labiausiai paplitęs tualetas, su kuriuo ateitis peržengia slenkstį, yra pagreitėjimas – susisiekimo priemonių, taip pat ir muzikos ritmų – ir naujų ginklų sistemos atsiradimas. Pastarasis suponuoja naikinimo objektų gausėjimą, o pirmasis, kaip įprasta, byloja apie radimąsi pasaulėjautos, atitinkančios gaiduko arba, tiksliau, mygtuko paspaudimą. Galima, tarkim, ne be pagrindo tvirtinti, kad ateitis į mūsų amžių iš tikrųjų įžengė su pirmaisiais bugivugio garsais, galutinai išnaikinusiais individualios melodijos ar motyvo sampratą, o tai panašu į asmeninės tragedijos sąvokos likimą branduolinės katastrofos akivaizdoje. Kita vertus, televizijos kanalų nuotolinio valdymo pultelio atsiradimą dera laikyti XXI amžiaus įsiveržimu į mūsų laiką: maištaujančių minių mirgėjimas ekrane pramaišiui su apelsinų sultimis ir naujomis automobilių markėmis pranašauja mūsų psichinį kraštovaizdį. Dėmesio objektų kaitos dažnis rengia sąmonę demografiniam chronologinės perspektyvos, vadinamos ateitimi, turiniui.
Tiksliau: pati chronologinė perspektyva braunasi į šiuolaikinę sąmonę. Pagimdyta mūsų pačių mąstymo, ateitis iš visų jėgų stengiasi ateiti kuo anksčiau, idant vaizduotės potencialą pritaikytų prie dabarties realijų, idant begalybę sutaikytų su baigtinumu, utopiją – su jos kūrėju. Įprasta, kad ateities brovimasis į dabartį jei ne trikdo, tai sukelia šiokių tokių nepatogumų. Galima teigti, kad beveik viskas, ką suvokiame kaip akibrokštą ar nemalonumą, yra ateities balsas. Nes ji stengiasi prasiskinti kelią į dabartį. Galų gale visos kulkos lekia iš ateities, nes bet kuri mirtis yra ateities antpuolis prieš dabartį. Dar galima pridurti, kad bet kokia išdavystė, kurios auka tampame arba kurią patys darome, irgi yra ateities balsas dabartyje – ne tik todėl, kad išdavystė visada vykdoma būtent ateities labui ir niekada praeities ar dabarties, bet todėl, kad dėl išdavystės egzistencija įgyja naujos kokybės. O tai, kaip žinome, yra ateities sinonimas.
Matyt, kalbėti apie ateitį psichologiniu lygmeniu nepakenčiama, filosofiniu – nepakeliama arba neįmanoma. Jei ateitis apskritai ką nors reiškia, tai visų pirma mūsų joje nebuvimą. Pirma, ką aptinkame į ją žvilgtelėję, tai savo nebūtį. Apmąstymai apie nebūtį, jei nenuteikia religiškai, bloškia žmogų atgal į jo tikrovę: iš skaičių kalbos – į semantiką, iš chronologinės perspektyvos – prie laiptinės namo, kuriame apsistojęs. Su šio namo gyventojais šnekėtis apie ateitį geriausiu atveju galima tik grynai politine kalba ir žvelgiant ne per daug toli į priekį. Toliau – keli žodžiai apie ateinantį dešimtmetį, keli žodžiai žmogaus, šiame name dar gyvenančio: įnamio monologas.

Dešimtmetis, likęs iki trečiojo tūkstantmečio po Kristaus gimimo pradžios, neišvengiamai pagimdys epideminio pobūdžio milenarinę pasaulėjautą, grėsmingą visų pirma dėl masinių informavimo priemonių, kurios neišvengiamai atsidurs jos žinioje. Greičiausiai ji įgis ekologinio radikalizmo pavidalą su stipria įprastos eschatologijos priemaiša. Pabaigos, – šimtmečio, tūkstantmečio, įprastos pasaulio tvarkos, – jausena, lydima dažnėjančių ekologinių katastrofų, gali įsikūnyti žudikiškomis ir savižudiškomis formomis. Savosios egzistencijos baigtinumo siaubą geriausiai užgožia klyksmas dėl visuotinės pražūties.
Čia dera pridurti apie milžinišką populiacinį proveržį, dėl kurio reikšmingas nuošimtis nūdien sąlyginės gerovės laikotarpiu gyvenančių žmonių atsidurs stumiamųjų iš šio pasaulio padėtyje. Neišvengiamas bendro vardiklio poreikis, bent kiek aiškesnės ar įtikinamesnės ideologijos nebuvimas ir – svarbiausia – antiindividualistinis perpildyto pasaulio patosas po ekologijos vėliavomis tikrai gali sutelkti pačias įvairiausias ir nevienodo masto nepasitenkinimo būviu formas. Šimtmečio, o juo labiau tūkstantmečio pabaigą visąlaik lydi pasaulio pertvarkos idėja. Kuo ta idėja neaiškesnė, tuo patrauklesnė. Vienintelė paguoda, kad naujasis Thomas Müntzeris turėtų kalbėti viena – veikiausiai europietiška – kalba, o tai podraug su fizine geografija kiek sulaikys nuo tautinės arba net tarptautinės psichozės virsmo globaline.
Be siekio pertvarkyti pasaulį, milenarinio mąstymo katastrofizmas taip pat gali išsilieti religinio ir (ar) etninio pobūdžio kariniais konfliktais. Iki dutūkstantųjų metų vadinamoji baltoji rasė sudarys tik 11 (vienuolika) procentų Žemės rutulio gyventojų. Visai tikėtinas atrodo radikaliojo musulmonų pasaulio sparno susidūrimas su krikščioniškosios kultūros likučiais; raginimų rengti pasaulinę musulmonų revoliuciją pasigirsta jau šiandien, palydimų sprogdinimais ir šaunamųjų bei cheminių ginklų panaudojimu. Religiniai ir etniniai karai neišvengiami jau vien dėl to, kad kuo sudėtingesnis realaus pasaulio paveikslas, tuo stipresnis skatulys jį supaprastinti.

 

5

Šiems konfliktams lemta būti kruviniems, tačiau laikino pobūdžio. Vis dėlto tikruoju Trečiojo pasaulinio karo atitikmeniu laikytina ekonominio karo perspektyva, ir pagrindine jo arena, ko gero, taps vakarinė Eurazijos dalis ir, galimas daiktas, JAV. Tarptautinių antimonopolinių įstatymų nebuvimas, ypač bankų veiklos srityje, užtikrina visiškai neribojamą konkurenciją, kur visos priemonės tinka, o pergalės prasmė – dominuojanti padėtis. Šio karo mūšiai bus supranacionaliniai, tačiau triumfas – visada nacionalinis, t. y. nugalėtojo gyvenamojoje vietoje.
Greičiausiai kalbame apie Vokietiją ir galbūt Japoniją. Vokietijos suvienijimas, jei jis įvyks, – laikantis to paties sudėtingo dalyko supaprastinimo principo, – Europos vidury sukurs lygių sau neturintį finansinį ir pramoninį siaubūną. Finansinė galybė paprastai įsikūnija įvairiopos ekspansijos – ekonominės, politinės, kultūrinės – pavidalais. Kitaip nei pirmtakai, naujasis reichas greičiausiai įgyvendins grynai hedonistinį Drang nach Süd, kur jau dabar 90 proc. Iskijos salos italų sklandžiai šneka vokiškai. Nupirkti paprasčiau nei nužudyti. Nacionalinė skola kaip okupacijos forma patikimiau už karines įgulas – tai pagaliau įsisąmonino net Vodano palikuonys.
Vienintelė Eurazijos gyventojų apsaugos nuo tokios ekspansijos forma galėtų būti finansinių ir politinių aljansų ar blokų sudarymas, nes nė viena šalis nepajėgs pavieniui varžytis su vokišku milžinu. Protinga tokius blokus kurti kultūriniu ar istoriniu pagrindu. Prasminga būtų, tarkim, finansinė ir politinė Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos sąjunga arba aljansas šalių buvusių ESPT [Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos] narių. Lygiai taip pat įmanomos atrodo panašios Skandinavijos valstybių arba Didžiosios Britanijos ir Beniliukso šalių sąjungos. Kalbant apie Suvienytosios Europos projektą, jis atrodo ne kaip alternatyva minėtoms sąjungoms, o visiškai priešingai: tai autobanas Vokietijai, – suvienytai ar ne, – judančiai savo suvokto ar neįsisąmoninto, tiesiog finansinės jos galios augimo padiktuoto tikslo link.

 

6

Šių pasvaičiojimų išsipildymas mažai tikėtinas. Jei jiems ir lemta tapti kūnu, tai ne vėliau kaip iki 1995 metų, nes iki to laiko Vokietija, net ir nesuvienyta, vertinant pagal dabartines prognozes, pasieks tokio ekonominio pranašumo savo europinių partnerių atžvilgiu, kad minėta ekspansija bus ne tiek neišvengiama, kiek negrįžtama.
Panašios įvykių plėtotės galima laukti ir Rytuose – iš Tekančios Saulės šalies. Tačiau pasipriešinimas jos galios augimui blokų pavidalu dar mažiau tikėtinas nei Europoje – juo labiau kad šiuo laiko tarpsniu Japonijos ekonominė ekspansija savo ruožtu nukreipta ne į tradicinius Pietus, o į Rytus ir Vakarus. Galima net numanyti finansinės ir politinės Berlyno–Tokijo ašies iškilimą. Nūdien Tekančios Saulės šalies laikysena vis labiau primena kitą salų imperiją, kurioje dar prieš penkiasdešimt metų niekada nenusileisdavo saulė.
Apskritai iki 1995 metų pasaulyje – su aljansais ar be, – ko gero, susidarys maždaug tokia pati situacija kaip 1905-aisiais. Esmė ta, kad geografija – bent jau europietiška – suteikia istorijai gana ribotą variantų skaičių. Be to, šis skaičius, šiurkščiai tariant, yra atvirkščiai proporcingas gyventojų prieaugiui. Visiškai tikėtina, kad Rytų Europos šalys (Austrijos-Vengrijos imperijos teritorinis atitikmuo), išsivadavusios iš komunistų viešpatavimo, atsidurs tarp šalių skolininkių. Žinoma, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Portugalija išsaugos teritorinį ir administracinį savo vientisumą; tačiau politiniam jų gyvenimui gresia nemaža provokiška finlandizacija. Maždaug tas pats ir Šiaurės Europoje, skirtumas tik toks, kad dėl etninių priežasčių tai bus mažiau pastebima. Mažiausiai permainų, tikėtina, įvyks Didžiojoje Britanijoje ir Balkanuose, vienodai įklimpusiuose į savo etninius konfliktus ir prieštaravimus. Kažko panašaus lauktina ir Jungtinėse Valstijose, o tai podraug su ekonominėmis problemomis gali priversti jas grįžti prie santykinio izoliacionizmo politikos.

 

7

1995 metai primins 1905-uosius ir Rusijoje, kaip 1990-ieji juos primena jau šiandien. Šaliai tai bus naujų konstitucinių normų kūrimo ir kovos už teritorinio perimetro išsaugojimą laikotarpis. Visiškai nesvarbu, kas stovės valstybės priešakyje. Greičiausiai tai bus tas pats žmogus kaip ir šiandien, jei tik neišprotės ar kaip kitaip nepersitemps. Šitokia baigtis labiau tikėtina nei tai, kad jis taps kovos dėl valdžios auka, nes sunku įsivaizduoti, kad kam nors šautų į galvą kovoti dėl valdžios šalies, kurioje kitą dešimtmetį viešpataus suirutė ir prieštaravimai. Tam tikru mastu suirutė ir prieštaravimai yra valdžios, bandančios juos išspręsti ir įveikti, stabilumo garantas. Problemų, su kuriomis susiduria sovietinės valstybės galva, apimtis siaubinga, nes ji tiesiogiai proporcinga jų susidarymo septyniasdešimties metų laikotarpiui. Šiandien tos problemos jau tiesiog organiškos. Dėl to bet koks bandymas jas spręsti radikaliu būdu bus tautologinis, t. y. parblokš šalį į šias problemas pagimdžiusį septyniasdešimtmetį. Joms spręsti būtina kokybiškai nauja metodika, ir šiai metodikai kurti bus skirti artimiausi metai.
Visiškai įmanoma, kad per dešimtmečius atsiradusioms problemoms spręsti savo ruožtu reikia dešimtmečių. Nesinorėtų taip galvoti, bet taip yra, ir, kad ir kokios bus demokratinės reformos, Rusija tebevegetuos ištikta užsitęsusios krizės, kurią pateisinti galima tik šios organiškumu. Paradoksalu, bet tai, kas nūdien vyksta SSRS, žavi egzistencinės tiesos pojūčiu, nes niekas nežino, kaip gyventi. Bet kuri politinė sistema, įskaitant demokratinę, bėga nuo šios tiesos, ir dabartinės SSRS vadovybės garbei galima pasakyti, kad ji nesistengia – arba paprasčiausiai nesugeba – sau ir savo pavaldiniams paprastinti prieš juos visu sudėtingumu atsivėrusio egzistencinio paveikslo.
Bet kokiu atveju Rusijos vaidmuo tarptautiniuose santykiuose, o ypač Europos šalių gyvenime, iki 1995 metų proporcingai atitiks jos vaidmenį 1905-aisiais. Kad ir koks asmuo apžvelgiamoje ateityje paimtų į rankas valdžią SSRS, jis veikiau paveldės problemas nei jų sprendimo būdus; o tai, kad gyventojai nemėgsta dabartinio valdytojo, pastarąjį charakterizuoja tik teigiamai. Iš esmės ši nemeilė – tai ligonio nemeilė gydytojui, liudijanti bent jau dorovinį šalies pasveikimą. Bemaž trijų šimtų milijonų šalies meile mėgautis gali tik demagogas.

8

Užsitęsusi krizė ateinančiame dešimtmetyje politinio ir ekonominio gyvenimo norma, matyt, taps visa kur. Aiškių ir radikalių, įskaitant karinius, vidaus ir tarptautinių problemų sprendimų laikas, vienbalsiškumo ir susiklausymo bet kokiais politiniais ar ekonominiais klausimais laikas – šis laikas baigėsi. Gausėjant gyventojų šiandien kinta net demokratinių procedūrų pobūdis: į politinį vyksmą įtrauktų žmonių masiškumas keičia pačią mažumos, skaičiuojamos dešimtimis, o demokratizacijos atveju – ir šimtais milijonų, sampratą. Dėl šios priežasties jokia revoliucija – net palyginti nedidelėje šalyje – nebus lemiama. Dar reikšmingiau tai, kad jokia ideologija nebus dominuojanti. Negana to, revoliucijos, – jeigu tokių ir bus, – vyks ne vadovaujantis viena ar kita filosofine doktrina, mat nė vienas filosofinis mokymas neturės absoliutaus autoriteto, o veikiau stichiškai ir isteriškai, ir užgrobusieji valdžią nepajėgs jos ilgiau išlaikyti, nepaisant naujausių gyventojų kontrolės priemonių. Tai, kas bus vadinama revoliucija ar revoliuciniais pokyčiais, tebus viso labo minėtos užsitęsusios krizės stadijos.
Pirmiausia tai pasakytina apie Lotynų Amerikos šalis ir Afriką. Per ateinantį dešimtmetį minėtos geografinės kategorijos, o ypač antroji, civilizuotiems Vakarams turėtų prarasti politinę reikšmę. Tam tikra prasme jos taps permainų, vykstančių Rytų Europoje ir žadančių Vakarams pigios, bet kvalifikuotos darbo jėgos, aukomis. Išsivysčiusių pramoninių Vakarų dėmesys – politinis ir finansinis, – „trečiojo pasaulio“ šalių nenaudai, bus sutelktas į Rytų Europą. Visų pirma Afrika, nustojusi būti supervalstybių varžymosi zona, labiau nei dabar bus palikta likimo valiai, t. y. badui, epidemijoms ir galbūt energingesniems ir atviresniems bandymams iš svetur perimtas politinės savivaldos formas pritaikyti savo etninio paveldo imperatyvams. Galimas tokių pertvarkų baisūniškumas, matyt, laikytinas dekolonizacijos pabaigos įrodymu – tuo Vakarai, tikėtina, ir motyvuos dėmesio nukreipimą nuo „trečiojo pasaulio“ šalių į minėtus Eurazijos regionus.
Toks dėmesio centro poslinkis, be abejo, nebus galutinis. Skurdas ir ypač „trečiojo pasaulio“ gyventojų perviršis visada laiduos pigios darbo jėgos šaltinį ir realizavimo rinkos perspektyvą. Tačiau per ateinantį dešimtmetį išvystytos pramonės šalys, plakamos imigracijos bangų ir reikšmingai išaugus savų gyventojų skaičiui, pačios gali tapti įkaitėmis aplinkybių, būdingų buvusiems globotiniams. Tam tikra prasme užsitęsusios, pakaitomis tai plykstelinčios, tai išblėstančios krizės reiškinys yra savotiška atogrąžų karštligės rūšis, kuria Šiaurės pusrutuliui tenka mokėti už savo verslumą Pietuose.

 

9

Jei tai, kas pasakyta, bent perpus teisinga, kitas dešimtmetis bus naujojo egalitarizmo dešimtmetis. Tradicinės nacionalinio, etninio, kultūrinio savitumo sampratos užleis vietą pojūčiui bendro vardiklio, kuriuo taps krizinė daugumos nacionalinių ekonomikų būklė. Pirmiausia šis naujas egalitarizmas reikšis grynai kultūrine erozija. Jau šiandien daugelio išsivysčiusių šalių švietimo sistema patiria reikšmingų ekumeninių pokyčių, jau šiandien garsiai propaguojamas metafizinis reliatyvizmas ir religinių doktrinų lygiavertiškumas, sulyginantis, pavyzdžiui, islamo ir krikščionybės teises, t. y. nepakantą ir pakantumą. Jau šiandien mene egzistuoja sąvoka „tarptautinis stilius“ – beje, daugiausia vaizduojamajame.
Teisingesnės visuomenės radimasis ateinančiame dešimtmetyje atrodo mažai tikėtinas. Norėtųsi viltis, kad ji nebus labiau neteisinga už mums jau pažįstamą. Vienintelis santykinio visuomenės teisingumo laidas yra jos narių moralė; tačiau sunku įsivaizduoti ekonominę būtinybę kaip dorinio ugdymo šaltinį. Geriausiu atveju ateities visuomenė bus savanaudiška ir abejinga visuomenė, nustojusi bet kokių moralinių autoritetų. Vienintelė tokios visuomenės viltis yra būtent jos egoizmo ir abejingumo demografinis mastas, priversiantis tvarkytis ne ideologiniu, o technologiniu pagrindu ir prispirsiantis žmogų labiau pasikliauti kompiuteriu nei į save panašiu. Bent šitokiu būdu kurį laiką bus galima išvengti kraujo praliejimo, nes niekam nekils mintis pulti su peiliu mašiną, šiai supainiojus demokratiją su demografija.

 

10

Todėl geriau palikti ateitį ramybėje, geriau pasistengti pagal galimybes kuo nuovokiau pasirūpinti dabartimi ir skirti daugiau dėmesio artimiesiems ir tolimesniesiems erdvėje, o ne laike. Tie, kas užims mūsų vietą, kas gyvens mūsų miestuose, mūsų butuose, miegos mūsų miegamuosiuose ir t. t., ir pan., nedėkos ir nekeiks mūsų už jiems palikto pasaulio būklę, – kaip ir mes nei dėkojame, nei keikiame savo pirmtakus, persiėmę kasdienėmis problemomis ir sentimentais.
Kas mums atrodo ateitis, tiems, kuriems lemta gyventi žemėje po mūsų, bus dabartis. Todėl geriau statyti namus ir ligonines tiems, kas benamiai ir besveikačiai šiandien, ir geriau statyti juos tvirtus ir ne per daug atgrasius. Geriau stengtis būti teisingiems dabar, nei tikėtis teisingumo ir sveiko proto pergalės vėliau. Tai, kas mūsų sukurta šiandien, mūsų įpėdiniams virs fauna ir flora, natūralia aplinka, taip kaip ir dabartiniams dvidešimtmečiams trisdešimtmečiams tokia aplinka jau yra tapę Le Corbusier ir liuftvafės bendrų pastangų vaisiai. Jau vien dėl to sunku reikšmingus pranašumus ir privalumus sieti su ateitimi. Ne mažiau sunku pavydėti savo įpėdiniams ir įsileisti į fantazijas apie ateities visuomenę. Visiškai įmanoma, kad būtent mūsų padėtis pranašesnė, nes kurdami gėrį, – beje, kaip ir blogį, – mes dar žinojome – kam.

1990

 

Vertė Andrius Patiomkinas