Iš bloknoto
Aplinkybės taip klostosi, kad metodiškai „apeiti“, juo labiau „apvažiuoti“ visus Lietuvos teatrus ir įdomesnius renginius darosi neįmanoma. Jau vien šį rudenį kiek mano visko praleista! Net „Sirenų“ festivalis. Tiesa, ir sirenų balsai pastaraisiais metais, regis, buvo kiek prikimę, nebeskambėjo taip vylingai. O teatras – toks reiškinys, kad jo nei pakartoti, nei pavyti ir norėdamas negalėtum. Kai po karo Vilniuje tebuvo du trys teatrai (iš Kauno atsikrausčius Operai), buvo įmanoma viską pamatyti, ir net po kelis kartus. Teatras džiaugėsi, kad lankosi mokiniai, nes publikos trūko. Buvo praktikuojama ir toks dalykas kaip mokiniams dosniai dalijamos kontramarkės, tokie maži popieriukai su teatro antspaudu vietoj bilieto. Dabar situacija visiškai pasikeitė – teatrų priviso daugybė, publikos trūkumu dar negirdėjau ką nors skundžiantis: nesvarbu, kur ir koks spektaklis – žiūrovų pilna. Ir kritikus jau ketinama leisti nemokamai į reikšmingesnius renginius tik tokiu atveju, jeigu pasižada parašyti (kažkokie begėdiški mainai). Taigi žiūrovų nepasotinamumas mane stebina, nes jiems patiekiamas patiekalas anaiptol ne visuomet toks jau puikus. Kad ir Vilniaus mažajame teatre rodytas Šiaulių dramos teatro spektaklis „Tobula pora“, režisuotas Rimo Tumino mokinio Pauliaus Ignatavičiaus, dar nespėjusio plačiai išgarsėti, sulaukė daugybės žiūrovų. Buvo užimtos net visos atlenkiamos kėdutės. Gal publiką patraukė absurdo teatro kūrėjo Eugèneʼo Ionesco vardas, Lietuvoje nestatyta pjesė? Abejoju. O gal tiesiog savo teatrą pagerbti susirinko visi Vilniaus šiauliečiai?
Prieš spektaklį teatro fojė gerta kava ir vynas, tik gaila, kad daugelis sėdėjo nugara į labai įdomią Aleksandros Jacovskytės fotografijų parodą, kurioje seno, dar nerestauruoto, nenudailinto Vilniaus senamiesčio mūrai man atrodė panašūs į didingus Romos griuvėsius. Kaip jai pavyko taip padaryti?! Buvo kelios fotografijos ir iš šių metų festivalinio Pompėjos amfiteatro su Adomo Jacovskio scenovaizdžiu Rimo Tumino režisuotam „Edipui Kolone“ – spektaklis skirtas Eimuntui Nekrošiui atminti – su ta Vladimiro Tatlino bokštą primenančia pasvirusia konstrukcija, šįkart simbolizuojančia mitinio karaliaus tragediją.
Apie Ignatavičiaus spektaklį tenka pasakyti, kad buvo gan nuobodus: absurdiškąją pjesės prigimtį gesino šiurkštūs buitiniai vyro ir žmonos – dviejų senių klipatų – barniai, matome jų bjaurią senatvę – ir tiek… Formaliai situaciją gelbėti bandė į veiksmą įsiterpiantis tikrai „absurdiškas“ veikėjas – Svetimas. Aktoriai kaip aktoriai – sąžiningai vykdė režisieriaus valią. O režisierius, deja, negebėjo to dviejų miesčionių bergždžio gyvenimo absurdą pateikti su distancija, ironija, nerado absurdo dramą atliepiančio kalbėjimo būdo, tonacijos. O būta Lietuvoje ir tobulo Ionesco, kai Kauno dramoje „Pamoką“ su dramos aktoriais Valentinu Masalskiu, Audrone Paškonyte, Robertu Vaidotu pavertė opera ir pastatė Vidmantas Bartulis (1996). Jų spektaklis galėjo važiuoti per pasaulį ir garsinti Lietuvos teatrą, bet buvo postsovietmetis ir visi dar sėdėjo savo vietose.
Taip pat lapkričio pradžioj patekau į ketinančio plėsti veikimo ribas „Trimito“ koncertą Kongresų rūmuose. Iš pat karto man pasirodė keistas ir pernelyg drąsus Birutės Mar, monospektaklių kūrėjos, sumanymas tapti koncerto-reginio režisiere ir bandyti sujungti džiazuojantį orkestrą su Petru Geniušu prie fortepijono ir su cirko artistų pasirodymais. XX amžiaus pirmosios pusės žinomi Georgeʼo Gershwino, Eriko Satie ir Igorio Stravinskio opusai galėjo tapti dosnia dirva sumanymui realizuoti. Vyliausi filosofiško žvilgsnio į cirką, vyliausi, kad koncerte blykstels kažkas pikasiško ar feliniško, bet… cirko intarpai neprilygo orkestro solistų puikioms improvizacijoms, o permainingi muzikos ritmai nederėjo su primityviais cirkininkų veiksmais ir jų ritmais; vyksmui stigo vaizduotės, išmonės, žavesio, spontaniškumo, žaismės. Ir dar daug ko. Pakvipo mėgėjiškumu. Gal iš nevilties dirigentas spaudė fortissimo, ir orkestras taip gožė solistą, kad tarpais jo iš viso nesigirdėjo.
Taip seniai buvau „Lėlės“ teatre, kad net baisu eiti. Jaučiu, kad su naujos kartos atėjimu lyg nutrūko bambagyslė. Supratau, kad naujokų aktorių ambicijos čia jau didesnės už jų galimybes.
Žiūrėjau Jūratės Trimakaitės spektaklį vaikams pagal Wolfo Erlbrucho knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“. Ši jauna režisierė išsirito iš to paties „Lėlės“ jaunųjų būrio, paskui studijavo Šarlevilyje ir liko ten dirbti. Šį kartą su kolegomis prancūzais kūrė spektaklį „Lėlėje“, užimdama mūsiškius vidurinės kartos aktorius. Pilna salė žiūrovų, įdėmiai sekančių veiksmą: aktorius Deivis Sarapinas rodė, kaip sodinti ir užauginti tulpę, vaikiukai šmaikščiai su juo dialogavo; scenoje matėm, kaip Antis draugauja su Berniuku ir jo Mama, kaip Mirtis vis sekioja patiklią Antį, kol pagaliau ją įveikia… Cerise Guyon sukūrė įdomų scenovaizdį, kurio „vaidmenį“ atliko didelė gulinti Mamos lėlė arba tik jos fragmentai (šonas, koja, delnas). Lėlės vis keitė savo apimtis, tarsi matytume jas tai iš arti, tai iš toli, Berniukas iš mažo tapo didelis, o Mama sumažėjo. Mirtis vaikų negąsdino – buvo mažutė ir kukli, lyg pačių vaikų pasigaminta skudurinė pilko veido lėlytė raudonu rūbeliu. Ir jos persekiojamas Ančiukas buvo visai paprastas, kokie plaukioja Vilnelėje. Aktoriai preciziškai valdė lėles, girdėjome skaidrią, kiek rytietišką Thomo Demay muziką, sekėm Felixo Bataillou kintančias šviesas. Kliudė tik migdantis aktorių kalbėjimo būdas; juk lyrinę pasaką sekti, intonuoti galima įvairiai ir labai emocingai. O šiaip – gražus draugystės su prancūzais vaisius!
