Iš memuarų
Autoriaus nuotrauka
Taigi, kaip liūdnojo vaizdo riteris turėjau pateisinti savo vardą ir atlikti vieną tam tikrą nuotykį. Turėjau parašyti skelbimą. Skelbimą, kad „gyvenimas liūdina“. Skelbimas, žinoma, turi būti ant skelbimų lentos, kitaip jis ne skelbimas. Šią frazę ištarė mano širdies dama, taip nusakiusi priežastį, ko verkia kūdikis, kuriam atlieku tetos pareigas.
Taigi vieną vasaros naktį su parankiniu Šanca iškeliavau įvykdyti šio būtino padaryti dalyko. Norėjau naudoti spalvingus dažus: ružavus ir geltonus, ryškius, kad stilistiškai atitiktų visus skelbimo reikalavimus ir atkreiptų dėmesį. Pilka, melsva, rusva spalvos čia nei turinio, nei formos požiūriu tikusios nebūtų. Dieną prieš tai išsipjausčiau trafaretą. Vakare supratau, kad neturiu ružavos spalvos, mano turimame atsarginiame kanistre išties buvo pilka, apsimetinėjanti ružava, taip, gyvenimas liūdina, darbas netobulas. Datos atšaukti jau negalėjau, kelio nebuvo atgal, nes trafaretas būtų sudegęs.
Buvau nusižiūrėjęs horizontalią betoninę skelbimų lentą-konstrukciją prie Antakalnio poliklinikos, ant jos niekada nekabėdavo jokie skelbimai. Ji, man praeinant ar pravažiuojant, visąlaik manęs prašė: Dont Kojotai, Dont Kojotai, paskelbk ką nors ant manęs, aš liūdžiu, kad neįvykdau savo paskirties gyvenime. Negalėjau neišklausyti jos šauksmo.
Iš pradžių pro ją prajojome šiaip sau, kad priprastume ir įsilietume į miestą, pasėdėjome tarp daugiabučių esančioje krepšinio aikštelėje ir pagirdėme savo žirgus Neryje. Su nepaprasta drąsa pakilome, kai atėjo laikas, kai paskutiniai troleibusai jau senokai suglaudė savo ūsus parke. Konstrukcija naktį skendi šešėlyje, nors priešakyje nuo pastato sklinda šviesa ir atmerktos pastato akys nenuleidžia vokų. Norėdamas ryškumo užpurškiau per daug dažų ir jie nuvarvėjo, bet tai norimas efektas, tinkantis turiniui ir emocijai. Šanca kitoje betono lentos pusėje užpiešė „smailą“. Grįžome į kiemą, kur palikome žirgus, truputį paošėme pasivertę medžiais skaičiuodami nemiegančių žmonių langus ir aš į savo dvarą, Šanca į trobesį.
Kitą dieną užrašas atrodė iš tiesų liūdnas. Nebuvau iki galo patenkintas savo darbo rezultatu ir buvau pasiruošęs, kada vėl degs, atlikti tam tikrus spalvinius pataisymus. Užtat lenta buvo lengviau atsipūtus. Keista ar nekeista, šis žygdarbis sulaukė gana nemažai dėmesio socialinėse medijose, palyginti su kitais, mano kuklia nuomone, įspūdingesniais, gerbtinesniais ir žavesniais. Nuotraukomis pasidalino ir keli žinomesni rašytojai. Prie skelbimo, atsirėmęs į lentą, ant vaikštynės vis sėdėdavo senyvas vyras, užsidėjęs kepurę su snapeliu (gal jis ten sėdėdavo ir anksčiau, bet vėliau jau irgi nebesimatė), ir rūkydavo, skaitydavo laikraštį, – būsiu pataikęs į tokį kontekstą pats to nežinodamas, – vykdavo mažas turgus, žmonės išsiskleisdavo prekystalius, buvo galima nusipirkti spalvotų triusikų.
Matyt, į šią vietą atkreipė dėmesį ir poliklinikos administracija ir nusprendė užgydyti įsiveisusią bakteriją ir aplink susidariusį pūlinį. Po poros trejeto savaičių, kai prieš tai šimtą metų čia nieko nebuvo, ant viršaus pritaisė per visą lentos plotą raudonos ir baltos spalvų kartoną su logotipu, pavadinimu bei šūkiu „Su jumis sveikam gyvenimui!“ Bet po sveiku gyvenimu vis tiek slypi tas ryškus užrašas „Gyvenimas liūdina“, jis ten yra, už, nors jo ir negali matyti. Kas liko matomas, tai „smailas“ kitoje lentos pusėje.
