AGNĖ CESIULĖ

Perdegimas: pareiškimai kūno kalba

(„Nuepiko“ premjera)

 

Prieš šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ (Marius Pinigis, Marius Paplauskas, Andrius Stakelė) premjerą „Perdegimas“ Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė stoviniuoja Kauno šiuolaikinio šokio grandai, kiti Kauno meno pasaulyje matomi veidai, teatro aktoriai, šokėjai, vėliau matau, kaip į žiūrovų vietas atsisėda ir kitose srityse visuomenei pažįstami miestą garsinantys asmenys. Regis, šis įvykis Kaune lauktas, juolab kad iš anonsų ir to, ką apie šį spektaklį kalba patys atlikėjai, atrodo, jog pamatysime visai kitą nuotaiką nei begalę kartų įvairiausiomis progomis ir įvairiausiose vietose nuo apleisto turgaus iki Meksikos rodytame ir niekad neatsibostančiame jų šokio spektaklyje „(G)round Zero“. Nors forma – kuo arčiau žiūrovo – išlieka. Pirkdama bilietą supratau, kad pasirodymą stebinti publika sėdės scenoje. Vis dėlto laukiančiųjų tiek daug, kad kyla klausimas, kur visi sutilps. Ar kada nors buvo ant šio teatro didžiosios scenos vienu metu tiek žmonių? Šypteliu mintyse, ar grindys atlaikys. Nes būtent „Perdegimas“ kalba apie neatlaikytą krūvį.

Sisteminiame ligų sąraše TLK-10 įrašyta: Z73.0 – „Perdegimo“ sindromas. Emocinis išsekimas. Scenos menuose, ir apskritai menuose, vaizduojamos ligos ar įvairūs sutrikimai pritraukia žmones tarsi magija, gal tai būdas priartėti prie anapusybės, o gal lūkestis, kad atpažinus panašius požymius fikcijoje ir artimųjų (ar savo) elgesyje kažkaip pavyks tai paaiškinti ir priimti. Tačiau apie perdegimą dažnai tebekalbame kaip apie kokį nuotykį – pajutę, kad nuo „visko per daug“ išsekome, išsisėmėme, pervargome ir perdegėme, diagnozavę šį sindromą patys sau, ir toliau sėkmingai ignoruojame, gal net pasididžiuojame – štai koks aš veiklus / kokia veikli. Nes ką apie mus pamanys draugai, kolegos, vadovai, giminės, jei atvirai pripažinsime, kad nebepajėgiame? Nes kaip atsisakyti šių visų nuostabių galimybių, kurias siūlo gyvenimas. Svarsčiau apie tai ne tik pamačiusi anonsą, vis sau tyliai pasvarstau, kodėl taip nutinka, kas verčia fiziškai ir emociškai įsitraukti iki tokios būsenos ir ar pavyksta prieš šią būseną save pristabdyti. Ar įsivėlus dar įmanoma pristabdyti, ar tik tada, kai jau pargriūvama? Dabar, kol laukiu, stebiu puošnius svečius ir pasitempusį teatro personalą, pasitraukiu į pasyvią komforto zoną ir nukreipiu mintis, slapta sekdama, kaip žmonės bendrauja kūno kalba. Antai vaikinas visu kūnu artėja prie draugės, o ši koketiškai išrausta. Sentimentali romantiška akimirka, visai nesusijusi su tuo, ko čia atėjome, tačiau, man regis, per nuolatinį bėgimą bandant pasivyti signalinį skambutį, per nepertraukiamą vienu metu srūvančią įvairiausių minčių ir emocijų gausą visos šios akimirkos tampa nepastebimos, turiu omenyje tuos atvejus, kai jos vyksta su mumis pačiais.

„Skambučio nebus, – išgirstu, kaip teatro salės darbuotojas tyliai sako kitam, o po kelių minučių iškilmingai kreipiasi į publiką: – Brangūs žiūrovai, visi kviečiami į salę, bet štai čia, pro šoną!“

Inicijuojami į antraplanius pasirodymo dalyvius, pereiname kruopščiai sutvarkytu teatro koridoriumi, kuriuo vaikšto aktoriai, režisieriai, scenografai, dramaturgai, ir į didžiąją sceną patenkame iš kitos pusės. Jos gilumoje stovi dideliu kvadratu dviem eilėmis glaustai sustatytos šviežiu popieriumi kvepiančios kietos kartoninės kėdutės žiūrovams. Atrodo nepatogios, mažos, lyg pagamintos vaikams, be atlošų. Ar fizinis nepatogumas taip pat yra spektaklio dalis?

Įėjusi į tamsią vyksmo erdvę matau, kaip scenos viduryje dailiu kostiumu pasidabinęs veikėjas neva gaivina kito nuogą guminį kūną. Purto, kelia, ridena, mėto, užmeta ant savęs, paskui pats save meta ant jo, prigula šalia, vėl keliasi ir kelia, be rezultato. Atrodo, kad spektaklis čia vyksta nuo vakar ar nuo dar seniau, bet mes, žiūrovai, tik dabar čia atėjom. Virš scenos kyla dūmai, groja kosmoso vienišumo muzika – tai primena „Perdegimo“ teaserį, kuriame atlikėjas ridenasi per karjerą į griovį. Pirmąsyk jį peržiūrėjusi, iškart atkreipiau dėmesį į filosofišką žodžių ir vaizdinių žaismą – karjera ir smėlio karjeras.

Susirinkę žiūrovai stebi, kaip vis kelia, tampo, tąso, desperatiškai bando atgaivinti, per linoleumą velka kūną, velka marškinius ir juodą biuro kostiumą ant kūno, vėl velka juodu kostiumu apvilktą kūną per juodą sceną. Stokis. Nes reikalai laukia, laukia milijonas galimybių. Visgi anas atrodo be gyvasties, o keliančiojo nuovargį išduoda ant kaktos išsprogusios kraujagyslės. Reikalai nebelaukia, jie vyko, vyksta ir vyks, galima beveik fiziškai justi, kaip jie čia pat salėje užgula visų pečius ir galvas.

Scenos kampe guli paliegęs, pakelta švarko apykakle prisidengęs galvą trečiasis atlikėjas ir, pritardamas muzikai, garsiai šnabžda į mikrofoną. Why you are so, sako, why.

Scena iš spektaklio „Perdegimas“. D. Matvejevo nuotr.

Tik tada pastebiu, kad bedvasis kūnas vis dėlto kvėpuoja, pamažu ima kilnotis jo pilvas ir akys vos prasimerkia. Keliantysis pasitraukia, o jis, likęs vienas, bando stotis, tačiau kol kas tik raitosi, kaip pagaliuku baksteltas kirminas, kaip sužeistas žaltys. Žiūrėdama į jo genialiai plastišką kūną per akimirką nusprendžiu – patarsiu šokti besimokančiam vaikui mokytis iš jo judėti. O jau eidama namo, sekdama paskui nepažįstamą trijulę, iki Laisvės alėjos galo (gal ir toliau, nebegirdžiu, nes nutolsta) įnirtingai diskutuojančią apie spektaklį, suprasiu, kad privalau atvesti vaikus pamatyti visą šį reginį.

Visi trys šokėjai įsitraukia į šitą nebegalėjimą. Veiksmas prasideda nuo nuovargio ir, atrodo, visą laiką tęsiasi. Iš tikrųjų, tas nuovargis tiesiog yra, jis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Nė vienam neleidžiama nukristi, atsitraukti, išeiti. Vienas kitą laiko, traukia, stumia priekin ar tiesiog stumia, vis dažniau egoistiškai, nei rūpestingai. Tokie trys inertiški, tarpusavyje susijusios vankos-vstankos. Sunku suprasti, ar tai bendradarbiavimas, ar reikalavimas laikytis numatytų normų. Scenos pirmą planą perėmusio šokėjo prakaito lašai nuo veido krenta tiesiai ant grindų, tačiau jis tęsia savo pasirodymą. Nuo nuovargio jis retkarčiais užstringa, trūkčioja, prasprūsta, vėl sutrūkčioja keista poza. Atpažįstu locking šokio stiliaus, kilusio iš natūralaus užmiršimo, ką toliau daryti, motyvus, tačiau šįsyk tai labiau primena pakrikusią kiborgišką sistemą ar momentą, kai glotniai kalbantis žmogus ima mikčioti. Iš esmės visų trijų kūnų kalba tokia tikra, kad scenoje susimaišo tai, kas natūralu ir kas išdirbta. Prakaitas tikras, veido raudonis tikras, odos įdrėskimai ir nubrozdinimai tikri. O nuovargis?

Dėl nepatogios kėdutės užtirpsta koja. Neturiu galimybės pakeisti pozą, nes iš šonų mano klubus prispaudę kiti. Pasidžiaugiu, kad šalia manęs sėdi smulkūs žmonės. Metaforiškai mąstant, maži užima mažiau vietos, tai ir jų spaudimas mažesnis – ši susireikšminimo psichologija atpažįstama ir gyvenime. Manau, kad ir čia kiekvieno žiūrovo patiriamas fizinis spaudimas iš šalies – irgi apgalvotas veiksmas.

Kol muistausi, šokėjai atsineša scenos apšvietimo stovus į patį centrą, atsuka juos į save ir šiek tiek į socialinės aplinkos veidą imituojančią publiką ir, it uolūs kostiumuoti vadybininkai, ima dirbti (šokti). Juda gražiai, ritmingai, nuotaika kyla ir tikrai smagu, pastebiu kai kurių žiūrovų galvas kinkuojančias kartu su šokėjų kūnais. Jie tokie kieti, tokie seksualūs! Nes būti kietam yra labai seksualu. Visi esam patyrę tą jausmą, kai esi number one. Tai štai dabar yra tai. Šokdami jie išsineria iš kostiumų, šoka apsinuoginę, jų energingi kūnai blizga nuo prakaito, jie atviri ir drąsūs. Jiems nusirengiant akimirką sudvejoju, iki kur iškelta kartelė, kur yra riba, ties kuria sustojama, už kurios egzistuojančios galimybės nebeįgyvendinamos. Seksualumas, šaunumas, dominavimas ir pasitenkinimas savimi trykšta, trykšta iki begalybės, iki ryžtas virsta į atgrasų taškymąsi, iki šviesos, lyg perspėjamos sirenos, ima blykčioti ir gesti. Kinta muzika, taigi, pakinta ir nuotaika. Jie virsta darbininkais su kerziniais batais ir juodomis pirštinėmis. Juodadarbiais. Ne išore, o vidumi. Visi trys eina ratu aplink sceną, taip, kaip, atrodo, eiti neįmanoma. Patys savo ėjimą apsisunkindami – kaip nors ypatingiau ir sunkiau – stato pėdas ant šono, ropoja, šliaužia, lipa ant savo rankų pirštų, bando pasvirti iki griuvimo ribos, išbando tą ribą, visu kūnu trenkiasi į grindis, skubiai keliasi, kartoja.

Galiausiai ima tarpusavyje konkuruoti, beveik tiesiogine prasme lipti vieni kitiems per galvas. Grubiai griauna kitą ir tuojau pat verčia atsikelti. Griūk, kilk, griūk, kilk, griūk, nedrįsk gulėti, kilk, nes kaip kitaip galėsiu tave darsyk nugalėti. Nes ką tada veikti be konkurencijos? Tačiau, kol didžiausia kova kyla tarp dviejų veikėjų, akivaizdžiai nugalint fiziškai didesniam, trečias kamputyje apsivelka kostiumą, aunasi kerzinius batus, taisosi kontrastingai baltų marškinių ir juodų pirštinių riešus, taip, kaip kas rytą dar tamsoje rengiamės ruošdamiesi į darbą, fone traškant ir šnypščiant tylai.

Aš, žiūrovė ir viso to dalyvė, pajuntu, kaip man įskausta galvą, kaip smilkiniuose ima spengti, kaip smulkūs raumenys akies voke ima nepastebimai, bet labai aiškiai juntamai trūkčioti. Panašiai kaip pradžioje trūkčiojo užstrigusio kiborgo nesuvaldomi kūno pareiškimai.

Nugalėtojas, prisėdęs ant savo aukos kūno, apsivelka kostiumą ir eina… į niekur. Atsigula ten, kur gulėjo pradžioje, ir garsiai alsuoja į mikrofoną, tik ne lėtyn, kaip būtų bandant atsipūsti ir atgauti kvapą, o greityn, vis greityn, kol atrodo nebesaugu sveikatai. Išties, galutinis nugalėtojas beveik iškart po triumfo akimirkos tampa niekam neįdomus. Neįdomus ir pralaimėjusysis. Įdomus tas, kuris eina dirbti. Tai juk jis yra greityn alsuojantis herojus. Pabaigos išties nėra, tik grįžimas į pasikartojantį tašką, spektaklis iš tikrųjų vyksta jau daug ratų, labai seniai, tik ne scenoje, o gyvenime.

Herojus šoka rampos šviesoje, pereidamas nuo užgęstančios lempos prie įsišviečiančios, lyg asmeninės karjeros keliu, tiktai ne aukštyn, o įstrižai. Kita vertus, visi laiptai yra įstriži. Jis kartoja visą ciklą iš naujo: įsibėgėjantis, kietas, seksualus, apsisunkinantis sau gyvenimą, pavargstantis, degantis, smilkstantis, gęstantis, užgesęs. Ir vis tiek atrodo, kad hipnotizuojančios spiralės nesibaigiantis vingis tęsis, kad štai tuojau jis eis gaivinti scenos kampo tamsoje tįsančio kūno.

Galbūt dar akimirką visi to laukia, bet iš kampų atsargiai pakilę atlikėjai leidžia suprasti, kad viskas, ir žiūrovai tuojau ima stotis nuo savo nepatogių kėdučių, plojimams negailėdami delnų. „Nešk gėles, nešk dabar“, – kažkas šalia sako merginai su rožių puokštėmis. Atlikėjai iš visų pusių apdovanojami gėlėmis, jie vis lenkiasi dėkodami už ovacijas. Tačiau akivaizdu, kad jie verti kur kas daugiau, kad jie verti nuoseklaus pripažinimo, kurio nusipelnė tiek metų dirbdami šiam miestui, altruistiškai pradėję nuo apskrito nulio – round zero. Tai prieš juos reikėtų nusilenkti.

Nusispyręs batus ant scenos linoleumo žengiantis Kauno dramos teatro vadovas pristabdo aplodismentus ir taria padėkos žodį, reikšmingai pridurdamas, kad suprato, jog meno alternatyvoms Kaune labai trūksta erdvių. Nežinau, ar „Nuepiko“ yra alternatyva, manau, jie yra lygiavertė dalis. O apie erdvių trūkumą kalbama bent penkerius metus, bent penkerius metus garsiai. Gal dabar kas nors pasikeis. Gal pagaliau jau pasikeitė. Gal, kad atkreiptum dėmesį, kad įrodytum, jog esi vertas, reikia perdegimo?

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.