Neleiskite šviesai numirti

SIGITAS GEDA

2007 metai

Gruodžio 12, trečiadienis

Iš Kosto Smorigino dainų

Cigaretė naktį vaikšto, įsižiebus vandeny,
Ir nė velnio jai neaišku, kam tu žemėj gyveni…

(Tiesa, ne „įsižiebus“, o „atsispindi“… Kas žodžių autorius? Nežinau. Gal A. M., gal Vl. Š. Žmonėms juk tas pats.)

Iš G. A.

Ir ko gi tau širdie nerimti

Ir kaip sargybinis liūdnai
Įsižiūriu į naktį mirtį

Variantas

Kodėl širdie dabar nerimsti

Ir kaip sargybinis liūdnai
Žvelgiu į tamsą ir į mirtį

Idėjų pasaulyje

Dabartiniai – naujausi DNR tyrimai rodytų, kad Homo sapiens „pramotė“ Ieva gyvenusi prieš 20 000 metų… Esam išėję lyg ir iš vieno centro… Afrikoje.
Tiek to, sutikime, bet baugu pradėjus galvoti, kad mūsų, lietuvių, istorija tesiekia 1000-metį. Netimero laikus.
Gilgamešo epas, kurį andai verčiau, parašytas (molio lentelėse įrėžtas) maždaug prieš 5000 metų.
Europos, pavyzdžiui, kokių sengraikių, civilizacija siekia laikus prieš Kristų.
Šiaip jau – pokristiniams laikams 2000 metų, taigi 18 000 daugeliui – baltas lapas. Yra žmonių, kuriems laikas suvisam neegzistuoja, t. y. jie net nesusimąsto apie jį.
Jaunimas painioja N. Chruščiovo ir Vytauto Didžiojo laikus… Gal jie savotiškai laimingi? Ar gali būti laimingas žmogus – be atminties ir refleksijos?
Homo erectus – stačiasis žmogus, Homo sapiens – protingasis, vienintelė dabar žemėje gyvenanti žmonių rūšis. Neandertaliečiai, regis, buvo žiauriai išstumti ir išnaikinti.
Kaip ir tūkstančiai tautų ir tautelių…  Kas gi tasai protingasis?

Vėl apie sonetus

Žinoma, Šekspyro (tyčia rašysiu taip, kaip tariame). Nuo XII ėmiau jausti jo paletę – spalvyną. Visad galvojau, kad juose suspausta ir uždaryta kaip inde didelė išmintis, esencija, bet nemaniau, kad toksai kvapų bukietas – puokštė. Turėjau daug metų gyventi, kad prisikasčiau.
Gyvenimo džiaugsmas – ragauti tokį amžius ištvėrusį vyną!

Vaikų skaičiuotės

Nėra tai dėmesio nevertas daiktas. A. Huxley „Saloje“ radau angliškos pažodinį, kurį personažas deklamuoja ekstazės mirksnį, ir prisiminiau savo vaikystės. Viena jų buvo (ir nieko čia nepadarysi):

Vienas – katės pienas,
Du – po padu,
Trys – bastrys,
Keturi – po žydelio kepuri,
Penki – menki,
Šeši – bobos k…į peši…

Dabar anglų:
„Trys – trys – tai varžovai, – deklamavo jis vėjui. – Du – du – skaistaveidžiai berniukai, žaliais apdarais, oho, vienas – tai vienas ir vienas sau…“
Velniai griebtų, ar tose skaičiuotėse nebūta ir džiazinio principo – kada improvizuojama labai siauroj erdvėj.
Arba kova be taisyklių vieliniam narve, aplinkui staugiant miniai?
Improvizacija, skaičiai ir žodžiai, logika ir alogizmas. Spėjimas, būrimas – numerologija, girtas (ar suvaikėjęs) Pitagoras.
Vienas – tai vienas sau. Ir toks bus amžinai.
Dievas? Niekas? Tuštuma?

Ta proga

Didieji teologai, kurie neatmezgamai buvo surišę Dievą su Tyla.
Mano reikalas mažas: pasakyti ką nors apie Jį žiūrint ir gyvenant.
Per reiškinius, jais, su jais.
Kodėl apie Jį nieko negalima pasakyti, kalbant apie žolę, asfaltą ir troleibusą?
Man regis, labai daug įmanu pasakyti.
Kas nori tylėt, tegu tyli. Tyla esti įvairių oktavų, kalbėjimas – irgi tylos forma.
Kodėl tylėjimas siejamas su dieviškumu? Šėtonas irgi nekalba – tiesiogiai…

Prieš 40 metų

Savo paties eilutės, kurių aš nemoku šifruoti: „Suskaldysiu akmenį / Ir karūnuosiuos / Raudono akmens karūna…“
Kuriam velniui man to reikėjo?
Sanskr. karuna – švelnumas, beje, atjauta, gailestingumas.
Žmogaus egzistencija kaip didelis demoniškas pokštas. Velnias plyšta iš juoko, – kas lieka žmogui?
Gailestis.

Ruduo prie Giluičio

Yra toks ežeras – prie Simno. Vieną rudenį (regis!) kasiau ten bulves. Jos buvo pasodintos baisioj makalynėj – durpėse, tarpuos – daug pupų… Svainio darbas. Bulves išversdavom kastuvu. Jos buvo baltos – didelės ir nuogos, vietomis priaugusios durpinių žolių, visokio brudo… Kaip nežemiškų būtybių galvos. Neįtikėtina ekspresija!
Išverčiau, aiktelėjau ir – ūmai suėmė isteriškas juokas. Tarsi nujausčiau savo galą – prieštvaniniam moterų pasauly. Su neaprėpiamo masto milžinėmis…
Kaip galiu jas įveikti? Šitam durpyne?
O balsas: „Nepasiduok, Sigitai!“
O kitas: „Vis vien tau galas!“
P. S. Gyvulių seksas yra liūdnas ir melancholiškas, abejingas, fatališkas, amžinas. Vis vien nelaimėsi. Nieko.

Kas kamuoja žmogų

P. baigia altorių Telšių katedrai. Lietuvos krikštas, žemaičių krikštas… Labai daug figūrų, medžių, žuvų, paukščių, vandens. Krikštas privalo būti visuotinis…
Dabar Trakuose jau daromos išliejos. Paskui reikės viską sumontuoti. Kai mačiau dirbtuvėj, atrodė lyg ir baigta. Tuo tarpu jis – taiso ir taiso.
– Guliu, žiūriu, matau: viena žuvis ne taip vandeny… Paukščio sparnas ne taip…
Šiandien – dar geriau:
– Pamačiau, kad vanduo negyvas. Brenda žmonės kaip per kokią tešlą! O turi būt gyvas…
Sakau:
– Na va! Pasakose tikrai gyvas.

Gruodžio 13, ketvirtadienis

Grožis ir tiesa

Šekspyras pripažįsta tik jų dermę. Mano draugužis, paleidęs lakią frazę apie tai, kad grožis privalo turėti nuodo, nepatiktų ponui Šekspyrui.
Tiesa, mūsų laikais sunku įsivaizduoti kūrybą, kuri tokia „taisyklinga“. Betgi: senelis Šekspyras, sukaustęs save daugybe taisyklių, atskleidė universalias tiesas apie žmogų – jo prigimtį, klastą ir išdavystę.
Jis sumodeliavo daugybę situacijų, parodė, kuo baigiasi tikra meilė, kova, valdžios troškimas, maištas.
Ar mums liko… buitis ir nuošalės?
Rašau tas eilutes, kai fūros, prikrautos vištienos ir kalakutienos, grąžinamos į Lenkiją iš Lietuvos pasienio. Paukščių gripas… Keliaukite, vištelės! Gerų jums šventų Kalėdų.

Apie bendrikus – valkatynus

Visa tarybų Lietuva buvo apsėta bendrabučiais. Visur buvo įmonės, visur – statybos. Liaudis iš plačios tėvynės, iš gimtinės girių. Gauti plotą mieste buvo nemaža svajonė… Dabar viskas pamiršta. Pamiršti ir žmonės, kurie ten liko. Gyva bėda! Nei šilumos, nei vandens, nei šviesos. Vienoje diskusijoje savivaldybės ponios nervai neišlaikė:
– O ką mes turime daryt? Jie ten vaikų… pripisa…
– Ponia, – pataisė meras, – vaikai gimsta iš meilės, bent jau daromi, o ne taip…
Išsvajotoji sistema pripi…o bėdų visam XXI amžiui, pusamžiui tai jau tikrai.
Jeigu žmogus (žmogė) išsiperka ten savo kambariuką, tai turi mokėti ir už bendrą virtuvę, tuliką, dušą. Dar gražiau – savivaldybės kitur parduoda tuos bendrikus su gyvais žmonėmis.

Reportažas iš Raudonosios aikštės, 1964

Kasmet po bolševiką, po Leniną, po slieką,
kasmet mažytė bestija
atšliaužia į Betliejų…
Naujausių pažadų, šviesių vilčių
išlieja!

O Jėzus neateina, o Jėzus neateina!..
Mes mirsim ir subirsim,
supūsim ir susmirsim…
Tokia yra tikėjimo, tokia gyvybės kaina.

Plakatas prie „Iki“

Pašerkite savo piniginę ir ji bus jums ištikima.
(Sutrikusio veido žmogelis žiūri, čiupinėja savo kišenes, tarsi klaustų: „Kuo? Kaip?“)
Mano tėvas buvo karštas liberalas, net tada, kai įkaušęs (A. Huxley).
Ypač jei būdavo įkaušęs!

Jono katė

Iš pradžių tik lydėdavo J. į vonią, paskui įsiropšdavo į kriauklę. Galop pamatė, kad po vonia yra nedidelė vonelė. Išmoko ją išsistumti iš tenai ir, šeimininkui besimaudant, imituoja tą patį.
Žinoma, be vandens, tačiau vis vien maudosi!

Suvokimai

Praėjusios žiemos nelaimės buvo nulemtos iš anksto. Spalio mėnesį sužinojau apie ligą, lapkritį prieš išskrendant į Varšuvą oro uoste pamačiau – namie liko švarkas su dokumentais… Varšuvos viešbutyje palikau visą savo „apsaugą“ – iš Kanados parsivežtus indėnų vėrinius ir pakabučius… Paskui reikalai tik prastėjo, prastėjo.
2004-aisiais taip dėjosi iki Kūčių, gruodžio 22-ąją bus treji metai, kai mirė (…)

Citatos

„Laimei, nesupranta šitų agituojančių kalbų. Net šventojo Pranciškaus. Tik pamanykite, – dėstė jis toliau, – pamokslauti tobuliems strazdams, dagiliams ir krosnilandoms. Tai bent pasipūtimas!“ (A. H., tas pats)
Iš anksto žinojau, kad jis man patiks, seniai, dar neskaitęs žinojau…

Replikos teisėmis

Tie, kurie mano, kad Antanas Strazdas priskirtinas prie „armoškinių“ Lietuvos poetų, nėra jo gerai perskaitę. Strazdui paklūsta ir sapfinė strofa (modifikuota), ir religiniai viduramžių himnai (Tomo Akviniečio sukurti lotynų kalba).
Strazdas buvo pirmas, kuris tai padarė iki jo neištobulinta tarme. Pabandykite! Bepiga iš jo šaipytis universitetų katedrose. Strazdas šimtmečiu anksčiau nei Žemaitė nuėjo su „prastais žmoneliais“ (mažuoju žmogumi), būdamas ir didesnio talento, ir išsilavinimo.
Nūdieniai pranciškonai retas išlipa iš japoniško automobilio ir airiško viskio…

P. S.

Mirties metai, pasmerktis užaštrino visus mano pojūčius. Aš galėjau iš naujo apmąstyti ir gyvenimą, ir mirtį. Žmonės, kurie mane nuteisė siekdami man pakenkti, padarė iš tikro gerą darbelį! Padėkdie, melskimės už savo budelius.

Komentarai / 1

  1. Tomas Dirgėla.

    A.A.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.