VIDAS DUSEVIČIUS

Laiku nepastebėtas šernas

Sondra Simana. Iškamšų kontora. Apsakymai. Klaipėda: Kitas takas, 2018. 174 p.

Sondra Simana. Iškamšų kontora. Apsakymai. Klaipėda: Kitas takas, 2018. 174 p.

Sondra Simana žvalgo Klaipėdos kultūrą, parašė antrąją knygą ir vadovauja slaptai bendrijai UKS4. Dvi istorijos. Pirmojoje pasakojama apie iškamšų skulptorės Vincės asmeninį gyvenimą, kuris susilieja su nauju iššūkiu – gauti klonavimo laboratoriją, kad būtų padaugintas autochtoninis genas ir miestelis išvengtų išnykimo. „Paskambino iš Europos iškamšų centrinės būstinės ir pranešė, kad iš Kinijos atkeliavo genetinė klonavimo laboratorija, tačiau jos pageidauja kelios šalys, todėl bus surengtas konkursas laboratorijai laimėti. Pasiimti siuntinio privalo atvykti trijų lyčių atstovai: vyras, moteris ir androginas, kuris įrodytų miestelio visuomenės teikiamą galimybę transcendentuoti lytiniu būdu. Kitaip bus pažeista europinė lygių teisių direktyva“ (p. 63).
Klaipėdiečiams skirta metafora, įkūnijanti Klaipėdos siekį tapti „Europos kultūros sostine 2022“? Ne tik. Atrodytų, kad iškamšos „yra pomirtinis gyvenimas iš žmogiškosios malonės“ (p. 16). Tačiau „jis daugiausiai žino apie miestelyje nutinkančius korupcijos atvejus, kai gyvieji tampa iškamšomis“ (p. 47); „apsileidęs, subliūškęs, pusiau žmogus, pusiau iškamša“ (p. 53). Galiausiai – „vis tik pusė iš jų yra iškamšos“ (p. 88). Rašyta Ezopo kalba, žinantys supras. Nežinantiems irgi įdomu. Ir apie gyvūnus. Nors gausu iškamšų, kartu keistai skamba „iškamšų skulptorė“. Pasigedau taksidermijos. Tiesa, yra aprašymų, vis dėlto šis amatas ar menas klestėti ėmė jau senovės Egipte. Viena kita įdomesnė ar subtilesnė detalė tik papuoštų „Iškamšų kontorą“. Skaitant aiškėja, kad ne iškamšalai ir taksidermija čia svarbiausi.
Du apsakymai, nors kaip knygos pavadinimas ir pasirinkta „Iškamšų kontora“. Nejučia ėmiau skaityti kaip viena kitą papildančias istorijas, kaip vientisą kūrinį. Ir miestas tas pats. Žavūs Klaipėdos aprašymai, netikėtos perspektyvos. „Stambiais akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės aplipusios šiukšlių inkštirais“ (p. 11); „šiandien kaip tik ta diena, kai vasaris bando pasiteisinti dėl savo vardo – miestas atsiduoda žuvų prakaitu, kruizinių laivų alkiu ir piktdžiugiškos šilumos dvelksmu“ (p. 138). Apie šimtą puslapių pirmos ir panašiai antros istorijos. Epistolinio žanro variacijos. „Iškamšų kontoroje“ Vincė susirašinėja su meistru ir jų laiškai išskirti mažesniu šriftu. „Plunksnų priauginime“ – vien tik laiškai. Literatūrinis susirašinėjimas su rašytoja Nijole Kliukaite. Šioje korespondencijoje netiesiogiai dalyvauja ir Erichas Frommas. Mat laiškai pradedami Frommo „Pabėgimo iš laisvės“ citatomis. Skaitytojui tenka ieškoti sąryšių ir sąsajų tarp laiškų ir pateikiamų citatų.
Kas dar sieja šiuos apsakymus? Kritika to, kuo mes „išsikemšame“ ar „užsikemšame“, kas mus verčia „iškamšomis“. „Per „Panoramą“ pranešė, kad ispanai pjauna arklius ir iš jų kemša dešras, nes jiems per brangu išlaikyti gražuolius ristūnus, patys arklienos nevalgo, dešras parduoda Europos Sąjungai, tikriausiai mums, lietuviams, kurie valgome viską, kas pigu“ (p. 155). Arba: „Žmogus yra tiltas tarp beždžionės ir antžmogio“, – sakė Nyčė. Beždžionė atrado įrankį, atsistojo ant dviejų kojų ir pradėjo dirbti žemę. Antžmogis stebėjo pasaulį ir mąstė, kol pagaliau suprato, kad viskas yra kitimas, nieko stabilaus, ir nustojo mąstęs. Esu tiltas, kuriuo bėgioja beždžionė su kauptuku ir susitinka antžmogį, sumontuotą iš biotechnologinių atliekų. Mano kūnas nuolat kinta iš beždžionės į biorobotą. Beždžionė tiki mitais, žolėmis ir protėviais. Biorobotas gyvena manyje taip, tarsi ateityje jo lauktų tūkstančiai nemąstymo metų, o susidėvėjęs organas, jam panorėjus, ataugtų nuo pasikasymo“ (p. 130).
Ir dar – moterys. Moteris, kuri „tokia kaip ir daugelis mūsų miestelio moterų. Viena auginu sūnų, svajoju apie kūnišką meilę nekūniškoje erdvėje, kiekvieną rytą einu į darbą ir niekada nesergu, nes darbas mano aistra“ (p. 68). Į akis krinta „darbo pasaulis“, kaip dirba ir ką dirba. „Plunksnų priauginime“ – „daugiau“ moters. Detalesni pjūviai ir preparavimai. Šis apsakymas tarsi papildo ar labiau atskleidžia „Iškamšų kontoros“ moterį. Tarsi Vincė iš vieno perbėgo į kitą. Ir jai pačiai prireikia „persikamšyti“, „atkamšyti“, „susikamšyti“. Galimybės būti „kita“ moterimi. Paradoksalu, tačiau ir „Plunksnų priauginime“ aptinkame porą iškamšų. Mes „dvi praeities iškamšos iš skirtingų sektų“ (p. 156). Istorija apie moterį, kuri persikūnija į kitą, jai svetimą, bet vis tiek joje egzistuojančią moterį šešėlyje. Juk perukas – iškamša. „Nuslinko plaukai, priaugo perukas“ (p. 165). Ką reiškia užsidėti peruką? Perukas keičia žmogų. Ji „vis dar siekė suartėti su mano jaunystės neišsipildžiusia meile ir švelniai glamonėjo Darijų žvilgsniu, atsitiktiniais judesiais, o aš stojiškai ironizavau, šaipiausi, kritikavau valdžią, išsigimusią demokratiją su homoseksualų paradais, feminizmą ir maskulinizmą, viską suplakdama į nykstančios kultūros saulėlydį“ (p. 151).
Remigijaus Treigio telefonu darytos fotografijos, knyga – beveik albumas. Daug baltų erdvių popieriuje dera su tamsiomis nuotraukomis. Ir paišyti yra kur, ir šiaip gražu. Sakiniai raitosi, pasitaiko vienas kitas ir šimto šešiasdešimties žodžių (p. 125). Prielankumą kelia bambonkės, siūleliai, mamos šukos ir kad atsiskaitoma litais.
Sunku nepritarti Plungės rajono ir Rietavo krašto laikraštyje „Plungė“ pasirodžiusiam dienoraščio fragmentui: „Aš toliau skaitau atsivežtą Sondros Simanos knygą „Iškamšų kontora“. Na, reikėtų tik gamta džiaugtis, bet mėgstu bokštelyje paskaitinėti. Tekstuose autorė parodo neabejotiną išprusimo lygį. Juose daug dviprasmybių, įdomių prasimanymų. Knyga neleidžia sustoti skaičius.“ Ir toliau: „Jau spausiu gaiduką, o šernas vėl galvą palenkęs plykt į priekį ir nurūksta per pasėlius. Susikeikiu… Praleidau puikų momentą. Vis per tą knygą. Dėl skaitymo gerokai vėliau tepamačiau šerną. Reikės autorei parašyti, kad per jos knygą nesumedžiojau šerno… Tačiau knyga iš tikro gera.“

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.