Vampyro šeima

Neišleistas nežinomojo užrašų fragmentas

Pabaiga. Pradžia Nr. 21

Ryte man pranešė, kad Dunojuje, kuris kirto kelią už ketvirčio mylios nuo kaimo, prasidėjo ledonešis, kaip čia visados būna rudens pabaigoje ir ankstyvą pavasarį. Perkėla kelioms dienoms buvo uždaryta, ir nė galvot negalėjau apie išvykimą. Beje, jeigu ir būčiau galėjęs važiuoti, mane būtų sulaikęs smalsumas, o prie jo būtų prisidėjęs dar galingesnis jausmas. Kuo daugiau mačiau Zdenką, tuo labiau mane ji viliojo. Aš, maloningosios ponios, ne iš tų, kurie tiki netikėta ir nenugalima aistra, kurios pavyzdžius mums vaizduoja romanai, bet manau, kad būna atvejų, kai meilė įsiplieskia greičiau, nei įprasta. Savotiškas Zdenkos žavesys, tas keistas panašumas į hercogienę de Gramon, nuo kurios pabėgau iš Paryžiaus ir kurią vėl sutikau čia su tokiais spalvingais apdarais, kalbančią svetima ir harmoninga kalba, ta nuostabi raukšlelė kaktoje, dėl kurios Prancūzijoje trisdešimt kartų buvau pasiruošęs rizikuoti gyvybe, visa tai kartu su mano padėties neįprastumu ir paslaptingumu visko, kas aplink dėjosi, paveikė turbūt mano širdyje bręstantį jausmą, kuris kitomis aplinkybėmis būtų pasireiškęs galbūt tik blankiai ir prabėgomis.
Dieną išgirdau, kaip Zdenka kalbėjosi su jaunesniuoju broliu.
– Ką tu apie visa tai manai, – klausinėjo ji, – nejaugi ir tu įtari tėvą?
– Įtarti nesiryžtu, – atsakė Piotras, – be to, ir vaikas sako, kad nieko blogo jam nepadarė. O kad jo nėra – tai juk žinai, visados išeidavo, nieko nepaaiškinęs.
– Žinau, – pasakė Zdenka, – o jeigu taip, reikia jį išgelbėti: tu juk pažįsti Georgijų…
– Taip, taip, iš tikrųjų. Kalbėti su juo nėra ko, bet mes paslėpsime kuolą, o kito jis neras: kalnuose iš mūsų pusės nė vieno uosio nėra!
– Gerai, paslėpsim kuolą, tik vaikams – nė žodžio, o tai pradės jie prie Georgijaus plepėti.
– Ne, jiems nė žodžio, – pasakė Piotras, ir jie išsiskyrė.
Atėjo naktis, o apie senį Gorčią nieko nebuvo girdėti. Aš, kaip ir išvakarėse, gulėjau lovoje, o mėnulis ryškiai apšvietė mano kambarį. Kada nuo miego mano mintys ėmė blaustis, staiga pajutau, kad senis artėja. Atsimerkiau ir pamačiau prie lango prisiplojusį jo negyvėlišką veidą.
Dabar norėjau atsikelti, bet tai pasirodė neįmanoma. Visas mano kūnas buvo tarsi paralyžiuotas. Atidžiai mane nužvelgęs, senis pasišalino, ir girdėjau, kaip apėjo namą ir pasibeldė į to kambario, kuriame miegojo Georgijus ir jo žmona, langą. Vaikas lovoje pasivartė ir per miegus sudejavo. Kelias minutes buvo tylu, paskiau vėl išgirdau beldimą į langą. Vaikas vėl sudejavo ir pabudo.
– Ar tai tu, seneli? – paklausė jis.
– Aš, – atsiliepė duslus balsas, – atnešiau tau jataganiuką.
– Kad negaliu išeiti, tėvas uždraudė!
– Tai ir nereikia, atidaryk langą ir pabučiuok mane!
Vaikas atsikėlė, ir buvo girdėti, kaip atsidaro langas. Tada, sukaupęs visas jėgas, pašokau iš lovos ir ėmiau belsti į sieną. Už akimirkos Georgijus jau buvo ant kojų. Jis nusikeikė, žmona garsiai suriko, ir štai jau visa šeima susirinko aplink gulintį be sąmonės vaiką. Gorčia dingo, kaip ir vakar. Bendromis pastangomis atgaivinome vaiką, bet jis buvo labai silpnas ir sunkiai kvėpavo. Vargšelis, jis nežinojo, kodėl buvo nualpęs. Jo motina ir Zdenka aiškino, kad vaikas išsigando, užkluptas su seneliu. Aš tylėjau. Bet berniukas nusiramino, ir visi, išskyrus Georgijų, vėl atsigulė.
Visai prieš išauštant, išgirdau, kaip Georgijus žadina žmoną, ir jie ėmė šnibždėtis. Pas juos atėjo ir Zdenka, ir išgirdau, kaip ji ir marti verkia.
Berniukas gulėjo negyvas.
Nepasakosiu detaliai apie šeimos sielvartą. Niekas tačiau nekaltino dėl to senio Gorčios. Kaip ten bebūtų, atvirai apie tai nekalbėjo.
Georgijus tylėjo, bet jo veido išraiška, visados šiek tiek niūri, dabar buvo dar ir baisi. Senis nesirodė dvi dienas. Trečią naktį (po vaiko laidotuvių) išgirdau žingsnius aplink namą ir seniokišką balsą, šaukiantį mažėlį. Man taip pat akimirką pasirodė, kad senis Gorčia prisispaudė veidu prie lango, bet negalėjau suprasti, ar buvo taip iš tikrųjų, ar tik įsivaizdavau, nes tą naktį mėnulis slėpėsi už debesų. Vis dėlto jaučiau pareigą pasakyti apie tai Georgijui. Jis išklausinėjo berniuką, ir tas atsakė, kad tikrai girdėjo, kaip senelis jį šaukė, ir matė, kaip anas pro langelį žiūrėjo. Georgijus griežtai paliepė sūnui pažadinti jį, jei senis vėl pasirodys.
Visos šios aplinkybės netrukdė man jausti Zdenkai švelnių jausmų, kurie vis stiprėjo.
Dieną pavyko pasikalbėti su ja vienudu. Kai atėjo naktis, man, pagalvojus apie greitą išvykimą, suspaudė širdį. Zdenkos kambarys buvo atskirtas nuo manojo priemene, kurios viena pusė vedė į gatvę, kita – į kiemą.
Mano šeimininkai jau buvo atsigulę miegoti, ir man atėjo mintis paklaidžioti aplink, kad šiek tiek prasiblaškyčiau. Išeidamas iš priemenės, pamačiau, kad Zdenkos kambario durys praviros.
Nejučia sustojau. Suknelės šlamesys, toks man pažįstamas, privertė širdį plakti dažniau. Paskiau išgirdau pusbalsiu dainuojamus žodžius. Tai buvo serbų karaliaus atsisveikinimas su savo mylimąja, prieš išvykstant į karą:
„Jaunoji tu mano tuopele, – kalbėjo senasis karalius, – aš į karą iškeliauju, o tu pamirši mane.
Liekni ir lankstūs medžiai, kur auga uolos papėdėje, bet dar lieknesnis ir lankstesnis jaunas liemuo tavo!
Raudonos šermukšnio, kurį vėjas linguoja, uogos, bet raudonesnės už šermukšnio uogas lūpos tavo!
O aš gi – lyg ąžuolas senas belapis, ir už Dunojaus putą barzda mano baltesnė!
Ir tu, širdele mano, užmirši mane, ir numirsiu iš ilgesio, nes priešas neišdrįs nužudyti senojo karaliaus!“
Ir ištarė jam gražuolė: „Prisiekiu – neužmiršiu tavęs ir būsiu tau ištikima. O jei priesaiką sulaužysiu, ateik pas mane iš kapo ir iščiulpk kraują mano širdies.“
Ir pasakė senasis karalius: „Tebūnie taip!“
Ir išjojo į karą. Ir greitai gražuolė pamiršo jį!..“
Čia Zdenka nutilo, tarsi bijotų užbaigti dainą. Nebeturėjau jėgų susilaikyti. Šitas balsas, toks švelnus, toks nuoširdus, buvo pačios hercogienės de Gramon balsas… Negalvodamas stumtelėjau duris ir įėjau. Zdenka buvo ką tik nusivilkusi kažką panašaus į kazakiną, kokį tose vietose vilki moterys. Dabar ant jos tebuvo auksu ir raudonu šilku apsiūti marškinaičiai ir per liemenį suveržtas paprastas languotas sijonas. Jos nuostabios šviesios kasos buvo išpintos ir tokia, pusiau apsirengusi, ji buvo dar gražesnė nei visados. Nesupykusi dėl mano staigaus įsiveržimo, ji vis dėlto, atrodo, buvo susidrovėjusi ir šiek tiek išraudo.
– Oi, – pasakė ji man, – kodėl tu atėjai, juk jeigu mus pamatys – ką apie mane pagalvos?
– Zdenka, širdele mano, – atsakiau, – nebijok: tik žiogelis žolėse ir vabalėlis skrisdamas galėtų išgirsti tą, ką tau pasakysiu.
– Ne, mielasis, išeik greičiau, išeik! Užklups mus brolis – tada jau aš pražuvus.
– Ne, Zdenka, išeisiu tik tada, kai pažadėsi visados mane mylėti, kaip kad gražuolė karaliui pažadėjo toje dainoje. Aš tuoj išvažiuosiu, Zdenka, ir kas žino, kada mes vėl pasimatysime? Zdenka, tu brangesnė man už mano sielą, už mano išganymą… Ir gyvenimas mano, ir kraujas – tau priklauso. Nejaugi tu už visa tai nepadovanosi man vienos valandėlės?
– Daug kas gali nutikti per vieną valandėlę, – susimąsčiusi atsakė Zdenka, bet neatitraukė nuo manęs savo rankos. – Nepažįsti tu mano brolio, – pridūrė ji ir sudrebėjo, – jaučiu, jis ateis.
– Nusiramink, mano Zdenka, – atsakiau aš, – brolis tavo pavargo nuo bemiegių naktų, jį užliūliavo vėjas. Miegas jo kietas, naktis ilga, o aš prašau tavęs – pabūk su manim valandėlę! O paskiau – sudie… galbūt visam laikui!
– Ne, ne, tik ne visam laikui! – karštai sušuko Zdenka ir tuoj pat atšoko nuo manęs, lyg savo balso būtų išsigandusi.
– Oi, Zdenka, – sušukau aš, – matau tik tave vieną, girdžiu tik tave vieną, aš jau pats sau ne ponas, kažkokios aukštesnės jėgos pavergtas – atleisk man, Zdenka!
Ir kaip beprotis prispaudžiau ją prie širdies.
– Oi ne, ne draugas tu man, – ištarė ji, išsiveržusi iš mano glėbio, ir įsispraudė į toliausią kampą.
Nežinau, ką jai atsakiau, nes ir pats savo drąsos išsigandau – ne todėl, kad kartais panašiose situacijose ta drąsa man padėdavo laimėti, o todėl, kad net ir aistros įkarštyje Zdenkos tyrumas tebekėlė man didžiausią pagarbą.
Iš pradžių, tiesa, įterpiau keletą galantiškų frazių, kurios nepapiktindavo praėjusio amžiaus gražuolių, bet, tuoj pat susigėdęs, atsisakiau jų, matydamas, kad mergaitė dėl savo paprastumo nesugeba suvokti tos prasmės, kurią jūs, maloningosios ponios, sprendžiant iš jūsų šypsenų, atspėjote iš pusės žodžio.
Taip stovėjau priešais ją ir nežinojau, ką pasakyti, ir staiga pastebėjau, kad mergaitė sudrebėjo ir su siaubu žiūri į langą. Pažiūrėjau į tą pačią pusę ir aiškiai pamačiau Gorčios veidą, kuris nejudėdamas mus sekė.
Tuo pat akimirksniu pajutau, kaip kažkieno sunki ranka nusileido ant mano peties. Atsisukau. Tai buvo Georgijus.
– Tu ką čia veiki? – paklausė jis manęs.
Tokio griežto klausimo suglumintas, tik parodžiau ranka į jo tėvą, šis tebežiūrėjo į mus pro langą ir pasislėpė, vos Georgijus jį pamatė.
– Išgirdau senio žingsnius, – pasakiau, – ir atėjau perspėti tavo sesers.
Georgijus pažiūrėjo į mane taip, lyg būtų norėjęs perskaityti slapčiausias mano mintis. Paskiau paėmė už rankos, nuvedė į mano kambarį ir, nepasakęs nė žodžio, išėjo.
Kitą dieną šeima sėdėjo prie namo durų už stalo, apkrauto visokiais pieniškais valgiais.
– Kur vaikas? – paklausė Georgijus.
– Kieme, – atsakė motina, – žaidžia savo mėgstamą žaidimą, lyg su turkais kariautų.
Nesuspėjo ji ištarti visų žodžių, kaip priešais mus, didžiausiai mūsų nuostabai, pasirodė aukšta Gorčios figūra; išėjęs iš miško, jis lėtai prisiartino prie mūsų ir sėdo prie stalo, kaip tai jau buvo mano atvykimo dieną.
– Sveikas atvykęs, tėveli, – vos girdimai išlemeno marti.
– Sveikas atvykęs, – tyliai pakartojo Zdenka ir Piotras.
– Tėvai, – tvirtu balsu, bet su besikeičiančia veido išraiška ištarė Georgijus, – laukiam tavęs, kad pasimelstum.
Senis, suraukęs antakius, nusisuko.
– Maldą, ir tuojau pat! – pakartojo Georgijus. – Persižegnok, o tai šventu Georgijum prisiekiu…
Zdenka ir marti palinko prie senio, maldaudamos pasimelsti.
– Ne, ne, ne, – pasakė senis, – neturi teisės jis man įsakinėti, o jeigu pamėgins dar sykį, prakeiksiu!
Georgijus pašoko ir nubėgo į trobą. Tuojau pat ir sugrįžo – jo žvilgsnyje žėrėjo įniršis.
– Kur kuolas? – sušuko jis. – Kur paslėpėt kuolą?
Zdenka ir Piotras susižvalgė.
– Negyvėli! – kreipėsi tada Georgijus į senį. – Ką tu padarei su mano vyresniuoju? Grąžink man sūnų, negyvėli!
Ir kol kalbėjo, vis labiau blyško, o jo akys vis labiau žėrėjo.
Senis piktai žiūrėjo į jį ir nejudėjo.
– Kuolas! Kur kuolas? – sušuko Georgijus. – Kas jį paslėpė, tas ir atsakys už visą skausmą, kuris mūsų laukia!
Tą akimirką išgirdome linksmą skambų mažesniojo vaiko juoką, ir jis tuoj pat pasirodė, apsižergęs didžiulį kuolą, kurį tempė paskui save, silpnu vaikišku balseliu rėkdamas karo šūksnį, su kuriuo serbai puola priešus. Georgijaus akys plykstelėjo. Jis išplėšė kuolą vaikui iš rankų ir puolė tėvą. Tas kraupiai sustaugė ir nubėgo miško link tokiu greitumu, koks jo amžiuje atrodė antgamtiškas.
Georgijus vijosi jį per lauką, ir mes greitai pametėme juos iš akių.
Saulė jau buvo nusileidusi, kai Georgijus sugrįžo namo, išblyškęs kaip mirtis, susitaršiusiais plaukais. Atsisėdo prie ugniakuro, ir jo dantys, atrodo, kaukšėjo. Niekas nedrįso jo klausinėti. Bet atėjo laikas, kai šeima, kaip buvo įprasta, išsiskirstydavo; jis dabar, atrodė, visiškai susivaldė ir, pasivedęs mane į nuošalę, pasakė lyg niekur nieko:
– Brangusis svety, buvau prie upės. Ledai nuslinko, kliūčių kelyje nebeliko, gali dabar važiuoti. Atsisveikinti su mūsiškiais nereikia, – pridūrė jis, žvilgtelėjęs į Zdenką. – Duok Dieve tau visokeriopos laimės (taip jie liepė tau pasakyti), o ir tu, duos Dievas, bloguoju mūsų neminėsi. Rytoj auštant tavo arklys bus jau pakinkytas ir vedlys lauks tavęs. Sudie, gal prisiminsi kada savo šeimininkus, ir jau nepyk, kad gyvenimas čia nebuvo toks ramus, kaip kad turėjo būti.
Rūstūs Georgijaus veido bruožai tą minutę išreiškė beveik draugiškumą. Jis palydėjo mane į kambarį ir paskutinį kartą paspaudė ranką. Paskiau vėl krūptelėjo, ir jo dantys sukaleno lyg nuo šalčio.
Likęs vienas, kaip nesunkiai galite įsivaizduoti, net neketinau gultis. Mane užpuolė mintys. Gyvenime mylėjau ne kartą. Pažįstami buvo ir švelnumo protrūkiai, nuoskaudos ir pavydo priepuoliai, bet dar niekados, net išsiskirdamas su hercogiene de Gramon, nejaučiau tokio sielvarto, koks dabar draskė mano širdį. Dar saulė nepatekėjo, o aš jau apsivilkau kelionės rūbais ir norėjau pamėginti paskutinį kartą pamatyti Zdenką. Bet Georgijus laukė manęs prieangyje. Prapuolė bet kokia galimybė net žvilgtelėti į ją.
Užšokau ant arklio ir pasileidau galvotrūkčiais. Pasižadėjau sau grįždamas iš Jasų užsukti į šitą kaimą, ir ta viltis, tegul ir tolima, po truputį išsklaidė mano susirūpinimą. Jau su malonumu galvojau, kaip sugrįšiu, ir vaizduotė piešė įvairias smulkmenas, bet arklys staigiu judesiu vos neišmetė manęs iš balno. Jis stovėjo lyg įkastas, ištiesė priekines kojas ir nerimastingai prunkštelėjo, tarsi perspėdamas apie besiartinantį pavojų. Atidžiai apsidairiau ir už šimto žingsnių pamačiau vilką, kuris rausė žemę. Kadangi jį išgąsdinau, ėmė bėgti, aš įbedžiau pentinus arkliui į šonus ir priverčiau jį pajudėti. O ten, kur buvo vilkas, dabar pamačiau šviežiai iškastą kapą. Man net pasirodė, kad iš žemės, kurią vilkas išrausė, keletą sieksnių buvo išlindęs kuolas. Šito tačiau primygtinai netvirtinu, nes greitai prašuoliavau pro šalį.
Markizas nutilo ir pasiėmė žiupsnelį tabako.
– Ir tai jau viskas? – paklausė damos.
– Deja, ne! – atsakė ponas dʼJurfė. – Tai, ką beliko jums papasakoti, – mane kankinantis prisiminimas, ir brangiai sumokėčiau, kad jo atsikratyčiau.
Reikalai, dėl kurių atvykau į Jasus, užlaikė mane ten ilgiau, nei tikėjausi. Užbaigiau juos tik po pusmečio. Ir ką gi? Liūdna įsisąmoninti ir visgi negalima nepripažinti tiesos, kad nėra pasaulyje ilgalaikių jausmų. Mano derybų sėkmė, pritarimai, kuriuos gavau iš Versalio kabineto, žodžiu, politika, ta bjauri politika, kuri taip mums pastaruoju metu įgriso, galų gale nuslopino mano prisiminimus apie Zdenką. Be to, moldavų valdovo sutuoktinė, labai graži ir tobulai mūsų kalba kalbanti moteris, nuo pat pirmų mano atvykimo dienų išskyrė mane iš kitų jaunų užsieniečių, kurie viešėjo tuo metu Jasuose, parodydama man ypatingą dėmesį. Mane, išauklėtą vadovaujantis prancūzų galantiškumo taisyklėmis, gyslose tekant galų kraujui, papiktintų jau pati mintis nedėkingumu atsakyti į man parodytą prielankumą. Ir aš kuo pagarbiausiai priėmiau man rodomo dėmesio ženklus, o kad galėčiau kuo geriau ginti Prancūzijos teises ir interesus, visas jų valdovo teises ir interesus ėmiau laikyti savais.
Kada mane atšaukė į Paryžių, pasirinkau tą patį kelią, kuriuo atvykau į Jasus.
Jau nebegalvojau nei apie Zdenką, nei apie jos šeimą ir staiga vieną vakarą, keliaudamas laukais, išgirdau varpą, mušantį aštuonis kartus. Šis garsas man buvo lyg ir pažįstamas, ir vedlys paaiškino, kad skambina netoliese esančiame vienuolyne. Paklausiau, kaip jis vadinasi, ir sužinojau, kad tai – Ąžuolų Dievo Motinos vienuolynas. Paraginau arklį ir netrukus jau beldėmės į vienuolyno vartus. Vienuolis įleido mus ir nuvedė į keliauninkams skirtą kambarį. Jame jau buvo tiek maldininkų, kad man prapuolė noras čia nakvoti, ir aš paklausiau, ar pavyktų rasti prieglobstį kaime.
– Prieglobstį tai surasite, – giliai atsidusęs atsakė atsiskyrėlis, – tuščių namų ten kiek nori – tai vis dėl prakeiktojo Gorčios!
– Kaip suprasti? – paklausiau aš. – Ar senis Gorčia tebegyvas?
– Aišku, kad ne, jis tai tikrai palaidotas, o širdyje – kuolas! Bet Georgijaus sūnui kraują iščiulpė. Berniukas naktį sugrįžo, verkė prie durų, jam, matai, šalta ir namo norisi. Kvailei motinai, nors pati jį palaidojo, neužteko drąsos vaiką į kapines išvaryti – ėmė ir įsileido jį. Tada jis puolė ją ir iščiulpė visą kraują. Kai ją irgi palaidojo, ji sugrįžo ir iščiulpė mažojo berniuko kraują, paskiau – vyro, o paskiau dieverio. Visiems tas pats galas.
– O Zdenka? – paklausiau aš.
– Oi, ji iš sielvarto išprotėjo, vargšelė, – jau geriau ir nekalbėti.
Šiame atsakyme slypėjo kažkoks neaiškumas, bet dar kartą paklausti nesiryžau.
– Vurdalakai – kaip kokia cholera, – toliau kalbėjo atsiskyrėlis ir persižegnojo, – kiek jau šeimų kaime nukentėjo, kiek jų iki paskutinio žmogaus išmirė, ir jūs paklausykite manęs ir nakvokite vienuolyne, o tai net jeigu vurdalakai kaime jūsų ir nesuės, baimės jums įvarys tiek, kad pražilsite pirmiau, nei aš rytinei maldai varpais paskambinsiu. Esu, – tęsė jis, – viso labo vargšas vienuolis, bet dosnūs keliauninkai duoda tiek, kad ir aš galiu jais pasirūpinti. Turiu puikaus sūrio, razinos tokios, kad vien pažiūrėjus į jas seilės teka, dar keli buteliai tokajaus – ne blogesnio, nei pats švenčiausiasis patriarchas teikiasi gerti.
Mano akyse tą minutę atsiskyrėlis tarsi smuklininku pavirto. Kaip man pasirodė, jis tyčia pripasakojo visokių nebūtų dalykų, kad suteiktų man progą padaryti kažką dausoms naudingo ir savo dosnumu prilygti tiems keliauninkams, kurie šventam vyrui duoda tiek, kad ir jis gali jais pasirūpinti.
O ir pats žodis „baimė“ veikė mane taip, kaip trimito garsai karo žirgą. Pats savęs gėdinčiausi, jeigu neišvykčiau tuoj pat. Vedlys mano, visas drebėdamas, prašė leidimo pasilikti čia – tą aš noriai padariau.
Prireikė pusvalandžio, kad pasiekčiau kaimą. Jis, kaip paaiškėjo, buvo be žmonių. Nė vienam lange nešvietė žiburys, niekur nesigirdėjo dainos. Tyloje prajojau pro visus tuos namus, kurių dauguma buvo man pažįstami, ir sustojau priešais Georgijaus namą. Gal jaudinančių prisiminimų, gal jaunatviškos drąsos paveiktas, nusprendžiau čia pernakvoti.
Nušokau nuo arklio ir pasibeldžiau į vartus. Niekas neatsišaukė. Pastūmiau vartus, jie cypdami atsivėrė, ir aš įėjau į kiemą.
Neiškinkytą arklį pririšau po stogine, kur buvo nakčiai pakankamai avižų, ir patraukiau namo link.
Nė vienos durys nebuvo uždarytos, o vis dėlto visi kambariai atrodė negyvenami. Tik Zdenkos kambarys buvo toks, lyg vakar jį būtų kas palikęs. Ant lovos gulėjo numesti drabužiai. Ant stalo mėnulio šviesoje blizgėjo keletas mano dovanotų brangių papuošalų, tarp jų pamačiau emaliu padengtą kryželį, kurį pirkau Pešte. Man nenorom suspaudė širdį, nors meilė jau buvo praėjusi. Kaip ten bebūtų, apsigaubiau apsiaustu ir atsiguliau į lovą. Netrukus miegas mane įveikė. Ką sapnavau, smulkiai neprisimenu, bet žinau, kad mačiau Zdenką, žavią, nuoširdžią, mylinčią, kaip kad anksčiau. Žiūrėdamas į ją, priekaištavau sau dėl nejautrumo ir nepastovumo. Kaip galėjau, klausiau savęs, kaip galėjau mesti šį mielą vaiką, kuris mane mylėjo, kaip galėjau ją užmiršti? Netrukus mintys apie ją susiliejo su mintimis apie hercogienę de Gramon, ir šiuose dviejuose pavidaluose mačiau tą pačią moterį. Aš puoliau Zdenkai po kojomis ir maldavau atleidimo. Visą mano esybę, visą mano sielą užvaldė neišreiškiamas liūdesio ir meilės jausmas.
Netikėtai mane pusiau pažadino kažkoks harmoningas garsas, panašus į vėjelio siūbuojamų javų šnarėjimą. Aš tarsi girdėjau melodingą varpų skambėjimą, ir paukščių čiulbėjimas susiliejo su krioklio šniokštimu ir lapų šnarėjimu. Paskiau visi šitie neaiškūs garsai pavirto moteriško rūbo šlamėjimu, ir šia spėlione aš patikėjau. Atsimerkęs pamačiau prie savo guolio Zdenką. Mėnulis švietė taip ryškiai, kad dabar galėjau iki menkiausių smulkmenų visame gražume įžiūrėti kitados brangius man buvusius bruožus, o ką jie man reiškė – pirmą kartą leido pajusti mano sapnas. Zdenka, pasirodo, ir pagražėjo, ir subrendo. Ji buvo pusiau apsirengusi, lygiai taip kaip praeitą kartą, kai mačiau ją vieną, – paprastais auksu ir šilku siuvinėtais marškinaičiais ir suveržtu per liemenį sijonu.
– Zdenka! – pasakiau keldamasis iš lovos. – Zdenka, ar čia tu?
– Taip, čia aš, – atsakė ji tyliu ir liūdnu balsu, – čia aš, tavo Zdenka, kurią pamiršai. Oi, kodėl tu anksčiau nesugrįžai? Dabar jau viskam galas, tau reikia kuo greičiau išvykti; dar minutė – ir tu pražūsi! Sudie, mielasis, sudie visiems laikams!
– Zdenka, – pasakiau, – tu daug sielvarto, man sakė, patyrei. Ateik, pasikalbėkim – tau lengviau pasidarys!
– Oi, mielasis, – ištarė ji, – ne viskuo, ką apie mus sako, reikia tikėti, bet tik keliauk, keliauk kuo greičiau, o jeigu pasiliksi – pražūsi.
– Kokia gi nelaimė man gresia, Zdenka? Ir nejaugi negaliu nė valandėlės, vienos tik valandėlės pabūti, kad su tavim pasikalbėčiau?
Zdenka krūptelėjo ir kažkaip keistai persimainė.
– Taip, – ištarė ji, – valandėlė, viena tiktai valandėlė – juk taip? – kaip anuomet, kai dainavau dainą apie seną karalių, o tu atėjai į šitą kambarį? Ar tu apie tai? Gerai jau, tegul, pabūk su manim valandėlę! Ne, ne, – atsipeikėjo ji staiga, – išeik, išeik! Išeik greičiau, girdi, bėk!.. Bėk, kol dar nevėlu!
Jos bruožuose atsispindėjo kažkokia laukinė energija.
Negalėjau paaiškinti sau priežasties, kuri vertė ją taip kalbėti, bet Zdenka buvo tokia graži, kad nusprendžiau, nepaklausydamas jos, pasilikti. Ji gi, nusileidusi pagaliau mano prašymams, atsisėdo šalia, prakalbo apie praeitį ir išraudusi prisipažino, kad pamilo mane iš karto, kai tik pamatė. O aš tuo metu vis labiau pastebėjau milžinišką jos permainą. Buvęs santūrumas pavirto keistu bendravimo laisvumu. Jos žvilgsnyje, kažkada tokiame droviame, atsirado įžūlumo. Ir iš to, kaip ji su manim elgėsi, apstulbęs supratau, kad joje mažai beliko to kuklumo, kuriuo kitados skyrėsi nuo visų.
„Nejaugi Zdenka, – galvojau, – nebuvo ta tyra ir nekalta mergaitė, kokia atrodė prieš dvejus metus? Nejaugi ji tik apsimetinėjo, bijodama brolio? Nejaugi taip šiurkščiai buvau apgautas dorovingos išorės? Bet tada kodėl gi ji įkalbinėjo mane išvykti? Ar tai, ko gero, kažkoks subtilus koketavimas? O aš maniau, kad pažįstu ją. Bet vis tiek! Jeigu Zdenka ir ne Diana, kokią ją įsivaizdavau, galiu prilyginti ją kitai dievaitei, ne mažiau žaviai, ir, dievaži, Adonio vaidmeniui atiduosiu pirmenybę nei Aktajono!“
Jeigu ši klasikinė frazė, kurią pasakiau pats sau, pasirodys jums, maloningosios ponios, senamadiška, tai atkreipkite dėmesį, kad pasakoju jums apie tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt devintųjų metų įvykius. Tuomet visi domėjosi mitologija, ir aš nepretendavau pralenkti savo laikmetį. Viskas nuo tada pasikeitė, o visai neseniai revoliucija, panaikinusi pagonybės prisiminimus, kaip ir krikščionybę, jų vietoje išaukštino Proto dievybę. Ši dievybė, maloningosios ponios, manęs niekuomet neglobojo, jei atsidurdavau panašioje į jūsų draugijoje, o tais laikais, apie kuriuos pasakoju, mažiau nei bet kada buvau linkęs jai aukoti. Visiškai pasidaviau jausmui, kuris traukė mane prie Zdenkos, o ji flirtavo su manimi, ir aš atsakiau jai visiškai tuo pačiu.
Jau kurį laiką mudu buvome svaiginančiai arti vienas kito, papuošęs Zdenką pramogos dėlei visomis jos brangenybėmis, ruošiausi užkabinti jai ant kaklo emaliuotą kryželį, kurį radau ant stalo. Zdenka krūptelėjo ir atsitraukė.
– Mielasis, užtenka vaikiškai elgtis, – pasakė ji, – palik ramybėje šiuos barškaliukus, geriau pakalbėkim apie tave, apie tavo reikalus!
Jos sumišimas sukėlė man visokių minčių. Įdėmiau į ją įsižiūrėjęs, pastebėjau, kad ant jos kaklo nebuvo, kaip anksčiau, visų tų šventųjų paveikslėlių, smilkalų maišelių, kurių daugybę serbai nešioja nuo gimimo iki pat mirties.
– Zdenka, – paklausiau aš, – kur šventieji paveikslėliai, kuriuos nešiojai ant kaklo?
– Pamečiau, – sudirgusiu balsu atsakė ji ir tuoj pat ėmė kalbėti apie kitką.
Man prabilo kažin kokia bloga nuojauta, ne iš karto ją suvokiau. Jau ruošiausi išeiti, bet Zdenka sulaikė mane.
– Kaip čia dabar, – pasakė ji, – prašei pabūti su tavim valandėlę, o jau nori joti!
– Tu buvai teisi, Zdenka, kad įkalbinėjai mane išvykti; lyg ir girdžiu triukšmą, bijau, kad mūsų neužkluptų!
– Nebijok, mielasis, viskas aplinkui miega, tik žiogelis žolėje ir vabalėlis skrisdamas gali išgirsti, ką tau pasakysiu!
– Ne, Zdenka, ne, reikia man keliauti!
– Palauk, palauk, – pasakė Zdenka, – tu brangesnis man už mano sielą, už mano išganymą, pats sakei man, kad gyvenimas tavo ir kraujas – mano!..
– Bet tavo brolis, Zdenka, brolis – jaučiu, kad jis ateis.
– Nurimk, širdele mano, brolis mano miega, jį užliūliavo vėjas, žaidžiantis medžių lapais. Jo miegas kietas, naktis ilga, o aš tavęs prašau – pabūk valandėlę su manimi!..
Kai sakė šiuos žodžius, Zdenka buvo tokia graži, kad nesąmoningas siaubas, kankinęs mane, jau nusileido norui pasilikti su ja. Visą mano esybę užvaldė jausmas, kurio neįmanoma apibūdinti, – kažkoks baimės ir geismo mišinys. Kuo labiau mano valia silpo, Zdenka darėsi vis švelnesnė, ir aš galų gale ryžausi paklusti, tuo pat metu pasižadėdamas būti atsargus. Tačiau aš, kaip ką tik jums sakiau, visados būdavau tik pusiau apdairus, ir kai Zdenka, pastebėjusi mano atsargumą, pasiūlė nuvyti nakties šaltį keliomis stiklinėmis tauraus vyno, kurį, jos žodžiais, buvo gavusi iš gerojo atsiskyrėlio, sutikau taip noriai, kad ji net nusišypsojo. Vynas paveikė. Nemalonus įspūdis, kurį sukėlė šventųjų paveikslėlių dingimas ir jos nenoras užsikabinti kryželį, visiškai išsisklaidė jau geriant antrą stiklinę. Zdenka su savo atsainiu apdaru, nuostabiais pusiau palaidais plaukais, su mėnulio šviesoje spindinčiomis brangenybėmis pasirodė man nepaprastai graži. Nebesusilaikiau ir stipriai ją apkabinau.
Čia, maloningosios ponios, mane ištiko vienas iš tų paslaptingų apreiškimų, kurių paaiškinti nesugebėsiu, bet kuriais prieš savo valią įtikėjau – dėl gyvenimo patirties, nors anksčiau pripažinti juos nebuvau linkęs.
Zdenką apkabinau rankomis taip stipriai, kad nuo šio judesio kryželis, kurį jums rodžiau ir kurį prieš išvykstant man davė hercogienė de Gramon, įsmigo man į krūtinę. Aštrus skausmas, kurį tą akimirką pajutau, virto man šviesos spinduliu, persmelkusiu viską aplink. Pažiūrėjau į Zdenką, ir pasidarė aišku, kad jos bruožai, vis dar, tiesą sakant, nuostabūs, iškreipti mirtinos kančios, kad akys jos nematančios ir kad jos šypsena – tik agonijos mėšlungis numirėlio veide. Tą pačią akimirką pajutau kambaryje dūlėsių kvapą – kaip iš neužverto rūsio. Baisi tiesa tapo akivaizdi visu savo bjaurumu, ir aš, kad ir per vėlai, prisiminiau vienuolio perspėjimus. Supratau visą savo padėties pavojingumą ir suvokiau, jog viskas priklausys nuo mano drąsos ir savitvardos. Nusisukau nuo Zdenkos, kad ji nepastebėtų siaubo, tikriausiai atsispindinčio mano veide. Čia mano žvilgsnis užkliuvo už lango, ir pamačiau baisųjį Gorčią, kuris rėmėsi į kruviną kuolą ir neatsitraukdamas žiūrėjo į mane hienos akimis. Už kito lango matėsi bekraujis Georgijaus veidas, kuris tą minutę buvo baisiai panašus į tėvo veidą. Abu jie, atrodė, sekė kiekvieną mano judesį, ir neabejojau, jog, pastebėję pirmą mano mėginimą pabėgti, puls mane. Todėl apsimečiau, kad jų nepastebėjau, ir milžiniškomis valios pastangomis prisiverčiau, maloningosios ponios, taip, prisiverčiau lygiai taip pat glamonėti Zdenką, kaip ir iki šio baisaus atsivėrimo. Tuo pat metu su neviltim ir nerimu galvojau, kaip iš čia ištrūkus. Pastebėjau, kad Gorčia ir Georgijus susižvalgo su Zdenka ir kad jiems jau nusibosta laukti. Man pasigirdo už sienos ir moters balsas, ir vaikų verksmas, bet toks siaubingas, kad jį labiau būtų galima palaikyti laukinių kačių kniaukimu.
„Laikas nešdintis, – pagalvojau, – ir kuo greičiau, tuo geriau.“
Pasisukęs į Zdenką, pasakiau garsiai – taip, kad mane išgirstų jos baisi giminė:
– Vaikeli mano, aš labai pavargau, norisi atsigulti ir keletą valandų pamiegoti, bet pirma turiu nueiti pažiūrėti, ar nesuėdė mano žirgas visų avižų. Tu tik neišeik ir palauk manęs.
Paliečiau lūpomis jos šaltas negyvas lūpas. Žirgas mano, visas apsiputojęs, plėšėsi nuo savo pavadžio. Jis nė nepalietė avižų, o nuo žvengimo, kuriuo mane pasitiko, suledėjau: bijojau, kad neišduotų mano ketinimų. Tačiau vampyrai, tikriausiai girdėję mano pokalbį su Zdenka, dar nebuvo sunerimę. Pažiūrėjau, ar atviri vartai, įšokau į balną ir paraginau žirgą pentinais.
Išjodamas pro vartus, suspėjau pastebėti, kad aplink namą susibūrusi gausi minia ir kad dauguma atėjusiųjų prisispaudę prie langų stiklų. Atrodo, mano netikėtas pabėgimas pirmiausia sukėlė jiems susirūpinimą, nes kurį laiką nakties tyloje negirdėjau kitų garsų, išskyrus ritmingą savo žirgo kanopų kaukšėjimą. Aš jau beveik sveikinau save patyrus sėkmę, kurią pasiekti padėjo gudrumas, bet staiga išgirdau už nugaros kažkokį triukšmą – tarsi uragano, įsisiautėjusio kalnuose, riaumojimą. Šaukė, staugė ir lyg ginčijosi tarpusavy tūkstančiai balsų. Paskiau visi jie, tarsi susitarę, nurimo ir buvo girdėti tik ritmingas kojų tapsėjimas, lyg bėgtų pėstininkų būrys.
Variau savo žirgą, negailestingai smeigdamas jam į šonus pentinus. Mano kraujuje liejosi deginanti ugnis, įsitempiau nuo neįtikėtinų pastangų išsaugoti drąsą ir staiga išgirdau už nugaros balsą:
– Palauk, palauk, mielasis! Tu brangesnis man už sielą mano, už išganymą mano! Palauk, palauk! Tavo kraujas – mano kraujas!
Ir iš karto pajutau šaltą kvėpavimą, ir Zdenka užšoko ant žirgo už manęs.
– Širdele mano, mielasis mano! – kalbėjo ji. – Matau tik tave vieną, vieno tavęs tenoriu, aš jau sau ne ponia, aukštesnė jėga mane valdo, atleisk man, mielasis, atleisk!
Ir, apsivijusi rankomis, ji bandė atlošti mane ir įkąsti man į gerklę. Ėmėme baisiai ir ilgai galynėtis. Gyniausi sunkiai, bet pagaliau man pavyko viena ranka sučiupti Zdenką už juosmens, kita – už kasų, ir, pasikėlęs balnakilpėse, nusviedžiau ją žemėn.
Dabar jėgos apleido mane, ir prasidėjo kliedesys. Tūkstančiai beprotiškų ir siaubingų būtybių, iškreiptų pavidalų persekiojo mane. Pradžioje Georgijus ir jo brolis Piotras lėkė kelio pakraščiais ir stengėsi užkirsti man kelią. Jiems tai padaryti nesisekė, ir jau norėjau apsidžiaugti, tik staiga atsisukęs pamačiau senį Gorčią, kuris, remdamasis į savo kuolą, šuoliavo lyg tirolietis, kurie tokiu būdu savo krašte, kalnuose, įveikia bedugnes. Gorčia irgi pasiliko užpakalyje. Tada jo marti, tempdama iš paskos savo vaikus, sviedė jam vieną iš berniukų, ir jis kuolo smaigaliu pagavo. Mojuodamas kuolu tarsi svaidykle, jis iš visų jėgų sviedė vaiką į mane. Aš išvengiau smūgio, bet velniūkštis įsikirto – ne prasčiau nei tikras buldogas – į mano žirgo kaklą, ir aš su vargu jį atplėšiau. Tokiu pat būdu į mane sviedė kitą vaiką, bet jis nukrito tiesiai po žirgo kanopomis ir buvo sutraiškytas. Neatsimenu, kas dar įvyko, bet kai atsipeikėjau, buvo jau gana šviesu, gulėjau ant kelio, o šalimais gaišo mano žirgas.
Štai kaip baigėsi, maloningosios ponios, meilės nuotykis, kuris turėjo visiems laikams atimti man norą taip toliau elgtis. O ar tapau po viso to apdairesnis – apie tai jums galėtų papasakoti kai kurios iš jūsų bobučių amžininkių.
Šiaip ar taip, ir dabar krūpčioju nuo minties, kad jeigu priešai būtų mane įveikę, tai ir aš būčiau pavirtęs vampyru, bet dangus to neleido, ir štai, maloningosios ponios, aš ne tik nė kiek netrokštu jūsų kraujo, bet ir pats, nors jau senis, visada būsiu laimingas pralieti savo kraują už jus.

XIX a. 4 deš. pab. arba 5 deš. pr.

Vertė Gytis Lukšas