GUILLEVIC. Eilės

Eugène’as Guillevicas (1907–1997) savo kūrinius pasirašinėjo vien tik pavarde. Komentatoriai dažnai pabrėžia, kad Guillevico eilės yra lyg jo gimtojo Karnako akmenys – nenugludinti, neišdailinti, tačiau autentiški. Už kūrybą 1976 m. buvo apdovanotas Prancūzų akademijos Didžiąja premija, 1984 m. – Nacionaline poezijos premija, 1988 m. – Goncourt’ų premija.
Regis, visas profesinis poeto gyvenimas buvo susijęs su skaičiais. Baigęs matematiką, Guillevicas dirbo ekonomikos srityje. Tarp daugelio kitų poeto knygų „Euklidijos“ („Euclidiennes“) veikiausiai ir pasirodė kaip to gyvenimo liudijimas ir atgarsis, įkvėpęs geometrinėms figūroms gyvybę.
Publikacija parengta iš netrukus „Aidų“ leidyklos išleisimos knygos „Euklidijos“.

Paralelės

I

Einame – didelė yra erdvė –
Arti viena kitos,
Norime kalbėti.

Tačiau ką viena pasakoja,
Kita tai jau žino,

Nes nuo pradžios,
Ištrintos, užmirštos,
Nuotykis bendras.

Susitinkame sapne,
Mylime, papildom viena kitą.

Neiname toliau,
Tik į kitą ir save.

Bukasis kampas

I

Kas pagalvotų
Tavyje ieškot buveinės,
Tavyje ieškot prieglobsčio?

Dėl atvirumo
Viskam, kas norės,

Dėl noro
Priglausti, kas tik praeina,

Tavyje nėra nieko,
Tik kvietimas tiems, kas norės,

O už kvietimo –
Tik tavo šauksmas į save patį.

Sinusoidė

Kopiant sunku,
Leidžiantis baugu

Ir viršūnės teduoda
Kaip ir įdubos

Vien tik mintį sustoti,
Poilsio suvokimą.

Apskritimas

II
Jeanui Lescure’ui

Tu – gelmė
Savam paviršiuje.

Gelmė, esanti
Vieninteliam lygyje
Paviršiaus,

Ir netuštėji,
Kad ir kokio tūrio būtum.

Tobulai užpildytas
Sava gelme,

Statišku judėjimu,
Maitinančiu tave.

Tavyje kiekvienas taškas –
Gelmė kitiems taškams,
Tave apjuosiantiems.

Nuobodulys
Nugalėtas.

Nupjautinis kūgis

Be to, tu panašus
Į daugelį iš mūsų,

Kurie neįstengė
Suformuoti viršūnės.

Kūgis

Kaip mes dvejojam
Pažvelgt, ar mūsų gyvenimas

Bėgant laikui
Atitinka ar ne tavo formą.

Tačiau kuria linkme?
Ar amžiams plėstis?
Ar amžiams užsisklęsti?

Tu keli mums nerimą,
Tu esi graužatis.

Taškas

Tesu dviejų linijų galbūt
Susitikimo vaisius.

Aš nieko neturiu.

Sakoma – pradėt nuo taško,
Juo užbaigti.

Aš nieko apie tai nenutuokiu.

Tačiau kas
Ištrins mane?

Pjautinė

Aš bent jau susitinku
Su tuo, kas labiausiai uždara,
Labiausiai pilna, labiausiai susikaupę.

Aš tuoj paliesiu, įeisiu
Į visatą, kurios man reikia.

Aš būsiu čia, gyvendamas
Jos tobulumą, jos išbaigtumą,
Tą būdą sau pakakti,
Būti sau viskuo.

Pagaliau aš įėjau.
Tačiau dabar jis viso labo
Tik sutrikęs kūnas,

Iš kur man lieka tik išeiti.

Vertė Eduardas Klimenka