Ieškojimo žavesys
Kūryba turbūt yra vienas mįslingiausių fenomenų. Ne veltui eilėraščio (pa)rašymas neretai gretinamas su gimimu, nors toks palyginimas jau kiek pabodęs, tačiau kaip kitaip kalbėti, kokį taiklesnį žodį rasti, jei net filosofas Ludwigas Wittgensteinas yra ištaręs: „Sąrėmiai gimstant naujoms sąvokoms“ (Kultūra ir vertė, iš vokiečių k. vertė S. Pučiliauskaitė, K.: Kitos knygos, 2013, p. 136). Skamba kiek komiškai, bet kartu tai atspindi nelengvą kūrybinį procesą, sunkumus dirbant su tam tikromis kalbinėmis išraiškomis.
Kęstučio Navako sudarytoje antologijoje „Lyrika plius: papasakok man eilėraštį…“, kurioje poetai ir poetės (iš viso šioje knygoje – 66) komentuodami vieną savo pasirinktą eilėraštį parodo gan skirtingą santykį su kūrybiškumu, neišvengiamai pateikdami ir skirtingas poezijos sampratas. Antologijoje galima rasti išsamias eilėraščių analizes ar istorijas, kaip atsirado konkretus tekstas; buvo keliami probleminiai klausimai ir pateiktos gilios įžvalgos, susijusios su ars poetica.
Griežtai klasifikuoti komentarų nesinori jau vien dėl to, kad kone kiekvienas yra įdomus ir unikalus, tačiau K. Navakas taikliai nurodo komentarų „rūšis“: „kiek perfrazuoto Johanno Wolfgango Goethe’s posakio: „Rašyti apie poeziją – tas pats, kaip šokti apie architektūrą“, mūsų atveju ši pastanga itin pavyko. Kai kurie komentarai skaitomi kaip pagaulus detektyvas, kiti iš tiesų bando paaiškinti ne patį eilėraštį, bet jo atsiradimo aplinkybes, treti, nors ir „šoka apie architektūrą“, tai daro labai stilingai“ (p. 11).
Knygoje yra dvi pratarmės – sudarytojo („Kas ten?“, p. 10–11) ir Giedros Radvilavičiūtės („Išsitiesti visu ūgiu“, p. 12–13), teigiančios, kad „šioje Kęstučio Navako sudarytoje knygoje perskaičiusius eilėraštį ir poeto paaiškinimą, kaip tas kūrinys atsirado, kai kuriuos skaitytojus ištiks šioks toks nustebimas. Gal net šokas“ (p. 12). Ko gero, šokiruoti gali tik tuos, kurie neatsikratę tam tikrų stereotipų kūrybiškumo atžvilgiu. Tačiau tikrai galima pritarti, kad distancija tarp realybės ir poezijos šioje antologijoje „yra išblaivinanti ir analitinė. Įrodanti, kad jungčių tarp nesujungiamų dalykų, daiktų, reiškinių ir detalių negalima išmokti kūrybinio rašymo „pionierių“ stovyklose“ (p. 13).
Skaitant šią antologiją, aišku, išryškėja autorių siekis paaiškinti, kas jiems yra poezija ir ką išvis reiškia parašyti ir sukonstruoti eilėraštį. Pvz., Antanas A. Jonynas sako, kad jam eilėraštis nėra patirto įspūdžio ar įvykio padarinys, o tekstas savaime ir yra įvykis: „eilėraščiai neatsiranda iš įspūdžių, iš nutikimų, iš įvykių. jie patys – įvykiai, ištinkantys autorių. [...] pats eilėraščio rašymo procesas – kaip nesuplanuota, impulso sužadinta kelionė, vedanti nežinia kur“ (p. 51). Taigi grindžiama paties eilėraščio kaip savarankiškos „būtybės“ vertė. Poeto komentaras kvestionuoja teksto ir tikrovės santykį. Kitaip tariant, ar patiriama tikrovė iš tiesų verta teksto? Gal pats tekstas savaime vertingas be jokių nuorodų, esančių anapus jo? Tarsi užbėgdamas už akių tokiems klausimams A. A. Jonynas pripažįsta, kad „žvelgdamas į tai, kas liko užrašyta iš tos kelionės, tarp nematytų vaizdų gali atpažinti tolimų prisiminimų blyksnius, užmirštus praeitų dienų paveikslus, inkrustuotus nepažįstamam interjere“. Tad, ko gero, rašymo procesas susijęs su patirtimi ar jos pėdsakais, liekančiais atmintyje.
Nurodydama atminties daugiasluoksniškumą ir sudėtingumą, Greta Ambrazaitė užsimena apie „prisiminimų prisiminimą“ (p. 216), o Nerijus Cibulskas atmintį susieja su paprastu iš pirmo žvilgsnio uoslės pojūčiu, kuris tampa aliuzija į Marcelio Prousto madeleine: „Teksto eilutės tartum praeities parfumerijos buteliukai – glaudžiai sustatyti toje pačioje lentynoje, laikomi viename ankštame atminties kambaryje. Čia kvapai neišvengiamai susimaišo, nustelbia vienas kitą. Tad ir uoslė ima krėsti išdaigas, apgaudinėti. Jeigu ji taip gražiai apgauna tiek tikrovėje, tiek prisiminimuose, ar negalėčiau tokios apgavystės aprašyti?“ (p. 207) Peršasi išvada, kad rašymo procesas neturi apibrėžtų teritorijų: tekstuose gali sąveikauti keli erdvėlaikiai, todėl jau nebesvarbu, ar kalbame apie tiesą, ar apie apgaulę.
Mąstant apie erdvę ir laiką eilėraštyje, itin įdomus filosofinis Eugenijaus Ališankos komentaras, kuriame cituodamas Blaiseʼo Pascalio ištarmę jis, galima sakyti, įveda skaitytoją į savo „poetinę erdvę“, taip tarsi oponuodamas kitų poetų išryškintiems atminties pėdsakams: „Poetas pradeda nuo tuščio lapo, kuriame slypi begalinės erdvės, persmelktos tylos. [...] Kad poetinė erdvė suskambėtų, įgautų konkretumo, reikia labai nedaug, kartais užtenka kelių daiktų, kartais net poros įvardžių – sakykim, buberiškųjų Aš ir Tu. Tie daiktai ar įvardžiai atneša su savimi kitą svarbų elementą – laiką. Iš tiesų erdvė be laiko neįmanoma, gal tik įsivaizduojama“ (p. 118). Vis dėlto E. Ališankos „poetinėje erdvėje“ neapsieinama be „kultūrinės patirties reliktų“ (p. 119). Be to, jam svarbi kelionė, nes keliaujantis žmogus, anot poeto, yra „pagrindinis gyvos erdvės įvaizdis“ (p. 118).
Kornelijus Platelis, nurodydamas eilėraščio keliaprasmiškumą, svarsto, kad galbūt „autoriui net nedera taip be jokių į žinynus kreipiančių nuorodų nerūpestingai užkasinėti savo eilėraščių kontekstus? Gal tai net galima pavadinti nepagarba skaitytojui?“ (p. 66) Šiuos svarbius klausimus galima apmąstyti ir atsižvelgiant į Rimvydo Stankevičiaus įžvalgą, ar poetai apskritai gali prisiimti autorystę vien tik sau, mat komentuodamas savo eilėraštį „Siela, įstrigusi veidrodyje“ jis pasakoja, kaip netikėtai atrado žodžio ir datos palindromą (p. 124–127). Kitaip tariant, kūrėjas nebūtinai viską sąmoningai numato ir suplanuoja žodžių žaidimus, derinius ir pan.
Komentuodamas savo eilėraštį Gytis Norvilas sako, kad jį padiktavo „gyvenimo mėsa“, t. y. pati kasdienybė. Kalbėdamas apie Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime vykusius poezijos skaitymus, jis susitelkia į tikrovę tokią, kokia ji yra: „Būtent čia turi veikti poezija, o ne aikštėse, menėse, savivaldybių salėse, kontorose, ant pakylų ar aktų salėse, oficialiuose priėmimuose, po visokiais ąžuolais, „literatūrinių“ klėtelių – kitaip sakant, pseudoliteratūrinių fetišų ir protezų – paunksmėje…“ (p. 155) Paradoksalu, bet G. Norvilas įsitikinęs, kad „reikia kuo mažiau kurti“ (p. 157).
„Esu karvė, vardu Poezija“, – taip skamba pirmosios Daivos Čepauskaitės eilėraščio eilutės (p. 147). Poetė pasakoja sukūrusi šį eilėraštį apėmus visuotinei panikai dėl kempinligės, nors abu dalykai neturi tiesioginio ryšio. Panašiai kaip A. A. Jonynas, kuriam eilėraštis yra įvykis, ji teigia, kad parašytas kūrinys tampa įdomesnis už pačią realybę, net jei jį inspiruoti gali patirtas įvykis ar būsena: „Visa tai, iš ko jis gimė, pasidaro neįdomu, intriga persikelia į eilėraščio eilutes, kartais tarp jų, ten pasilieka ir niekada negrįžta į pasaulį, iš kurio kilo“ (p. 148). Gal todėl Donaldui Kajokui atrodo, jog „įsimintiniausią parašymo istoriją dažniausiai turi mažiausiai pavykę tekstai“ (p. 62). Ar tai reiškia, kad ryškūs prisiminimai užgožia įdėmų ir savikritišką žvilgsnį į kuriamą tekstą? Galbūt patirtis tiesiog privalo išnykti, net jei ir gali turėti įtakos kūrybiniam vyksmui.
Beje, kalbant apie minėtąjį karvės įvaizdį, Mindaugas Valiukas pažymi, kad, be fatališkų meilės ir mirties bei poezijos temų, ne taip jau retai atsiranda ir ši figūra: „Man pasirodė gana keista ir gražu, kad kolegoms aktoriams (Valdai Bičkutei, Virginijai Kochanskytei, Jokūbui Bareikiui) ir kolegoms poetams (Sigitui Gedai, Rimantui Kmitai, Donaldui Kajokui ir kt.) karvės tokios svarbios, kad jie netingi apie jas nei rašyti, nei skaityti“ (p. 165). M. Valiukas šį įvaizdį atranda ir savo eilėraštyje, kurio sukūrimo aplinkybės neatsiejamos nuo ėjimo „veršelio žudikų pėdsakais“, iki šiol esančiais atmintyje.
Norisi paminėti ir tokius komentarus, kuriuose ne tik susitelkiama į aplinkybes, kaip buvo parašytas konkretus eilėraštis, bet ir reflektuojamos įvairios būsenos. Tokio pobūdžio komentarai pasirodė bene nuoširdžiausi. Pvz., Alvydo Šlepiko prisiminimai nukelia į paslaptingą ir vėjuotą žiemos naktį, kurioje, skambant Bacho ir Mozarto muzikai, jis parašo eilėraštį „Oras“, nors iš pradžių jį buvo pavadinęs „Mistiniu patyrimu“: „Į galvą šovė banali mintis: o juk ir vėjas, ir Mozartas yra tiktai oras. [...] Vėjo ir Mozarto bendrumą suvokiau tarsi iš esmės: dar iš mokyklinės fizikos žinomas elementarus dalykas pervėrė tarsi koks nepaprastas atradimas“ (p. 123).
Giedrės Kazlauskaitės „Spalvotų pieštukų drožimas“ tampa savotiška egzistencinio nerimo ir pasirinkimų ašimi, kai, atrodytų, paprastas veiksmas asociatyviai sujungiamas su kita laiko ir erdvės plotme – apsilankymu cerkvėje (p. 172–174). Marius Burokas susitelkia į savęs kaip svetimybės suvokimą, patyrus kultūrinį šoką anapus Atlanto. Jo eilėraštis „Skalbykla“ yra „apie nesutapimų siūles, jų grožį, apie vienatvę tarp kitų“ (p. 183). Apie tai, ką reiškia būti svetimu, pasakoja ir Algimantas Mikuta, tik jo patirtį atspindėjo medyje aptiktos pelėdos ir mažesniųjų paukščių nesvetingumas joms. Pelėdos, žinoma, lengvai neišskrido, bet „įsikraustė“ į poeto galvą, o to padarinys – eilėraščių ciklas, suteikęs akstiną knygos „Apuoko valanda“ pavadinimui (p. 37–40). O Lina Buividavičiūtė tvirtina laukusi ir pagaliau sulaukusi tinkamo teksto, kurį parašė „anoniminiam išlipinėtojų ir įlipinėtojų ne ta koja klubui“ (p. 213).
Nežinau, ar reikia sakyti, kad tokia knyga tikrai reikalinga, jau vien dėl to, kad joje esantys komentarai ir istorijos labiau atspindi ieškojimo žavesį, o ne vieno atsakymo į klausimą, kas pagaliau toji poezija yra, radimą. Beje, kai kurie komentarai buvo įspūdingesni net ir už eilėraščius, o kiti skatino vėl grįžti prie eilėraščio, įgyjančio naujus prasminius atspalvius. Kita vertus, būta ir atsainiai parašytų paaiškinimų, primenančių išsisukinėjimus, ar šios knygos „žaidimo“ taisyklių nesilaikymo. Tad sveikintina, jog beveik visi komentarai išties išsamūs ir apgalvoti, nes jei dauguma autorių būtų pažvelgę į šios knygos idėją paviršutiniškai, ji tikrai nebūtų tokia įdomi ir vertinga, kokia yra dabar.