Prūsų kraujo paveldėtojai

Menant Didžiojo prūsų sukilimo svarbą baltų pasauliui ir 750-ąsias jo metines su istoriku TOMU BARANAUSKU kalbasi Juozas Šorys

– Be pergalių Durbės (1260 m. liepos 13 d.) ir Žalgirio (1410 m. liepos 15 d.) mūšiuose metinių, šiemet rugsėjo 20 d. minime baltų istorinei savimonei ne mažiau svarbią sukaktį – Didžiojo prūsų sukilimo 750-metį.

– Didysis prūsų sukilimas (1260–1274) buvo tarsi Durbės mūšio tęsinys, nes žemaičių ir kuršių pergalė jame ir kitas baltų gentis paskatino nusimesti užkariautojų vokiečių jungą. Prūsai nutarė sukilti dar ir todėl, kad susidarė palanki situacija – ėmė maištauti kai kurie Vokiečių ordino broliai, grėsė skilimas Ordino viduje. Kai kurie šaltiniai rodo, kad net buvo imta remti prūsus, matyt, pastebėtos bręstančios jų nuostatos sukilti. Prieš tai Notangos ir Varmės fogtas Volradas susikvietė prūsų diduomenę į Lentenbergo pilį, uždarė ten juos ir sudegino. Kai kuriems netgi Ordino riteriams toks drastiškas poelgis buvo nepriimtinas. Suprasta, kad taip ne tik nekovojama už krikščionybę – tokie veiksmai yra akivaizdus blogis, todėl šie, matyt, ideologiniai atsimetėliai nebenorėjo kovoti Ordino pusėje. Sukilimo pradžioje kai kurias pilis prūsams, tikėtina, atidavė nuo Ordino atkritę broliai.

– Kodėl vis dėlto sukilimo sukaktis minima rugsėjo 20-ąją, nors tądien nebuvo laimėtas joks mūšis, ji niekuo neišsiskyrė?

– Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ rašo, kad būtent tą dieną, t. y. Šv. Mato dienos išvakarėse, prasidėjo prūsų sukilimas. Matyt, tada įvyko genčių vadų sueiga, kurioje sutarta ginklu pasipriešinti Ordinui. Kronikininkas išvardijo sukilusias gentis ir jų vadus: sembų vadas buvo Glandas (Ordino pasitelkti, jie dalyvavo ir Durbės mūšyje, ypač vokiečiams įtikti stengėsi ten žuvęs kolaborantas sembų didikas Sklodas, nors dauguma jų kovos lauke sukilo kartu su kuršiais, beje, Sklodo sūnus Noliubas vėliau irgi tapo sukilėliu, nors tam prieštaravo giminė), notangų – Herkus Mantas (jis paprastai laikomas vyriausiuoju sukilimo vadu, nors svarbiausias šaltinis „Prūsijos žemės kronika“ pagrindo tokiam teiginiui neduoda, galbūt tai lėmė literatūros įtaka), varmių – Glapas, pagudėnų – Auktumas, bartų – Divanas Klokis (t. y. lokys). Kiekviena gentis turėjo išsirinkusi savo vadą, kai kurie kariniai veiksmai buvo atliekami kartu, bet dažniausiai kovota atskirai, tiesa, išpuolius bandyta koordinuoti.

– Kas žinoma apie tarpgentines organizacines prūsų sukilėlių veikimo formas, ar yra duomenų, kiek veiksni buvo istorikų minima genčių konfederacija, be to, turbūt svarbus sprendimų priėmimo būdas tebebuvo genties vyrų susirinkimas – vaida?

– Iš tikrųjų tai buvo panašu į genčių konfederaciją ir netgi galėtume pasigesti vyriausiojo vado vaidmens, tiesa, galbūt daug ko iš Petro Dusburgiečio kronikos ir nesužinome, galbūt tyčia nerašė arba nežinojo tikrosios padėties. Iš kronikos, žvelgiant jos autoriaus akimis, susidaro toli gražu ne išsamus vaizdas. Lengvai galime jį pasipildyti, bet tada tektų remtis daugelio tuo laikotarpiu sukilusių baltų genčių duomenimis: po žemaičių pergalės Skuodo mūšyje 1259 m. buvo sukilę žiemgaliai, po Durbės mūšio – kuršiai. Išties vyko kur kas platesnis ir ne tik prūsų sukilimas – kovota prieš abi (Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių) Ordino šakas. Jei įžvelgiame, kad vyko didesnio masto beveik visų baltų genčių, išskyrus latgalius, sukilimas, paaiškėja, kad jam vadovavo Lietuva ir pirmajame kovos etape tikrasis vadas buvo Treniota. Tas pats Treniota, kuris po Durbės mūšio kartu su žemaičiais nuvyko pas Mindaugą ir privertė jį nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu bei paskatino prisidėti prie bendros baltų kovos.

Valstiečio šeima kūlimo pabaigtuvėse

– Kitaip sakant, Mindaugo vadovaujamo vaidmens Didžiajame prūsų sukilime neįžvelgtumėte?

– Kai 1261 m. vasaros pabaigoje jis prisidėjo prie kovojančiųjų su Ordinu, galėjo būti laikomas formaliu sukilimo vadu. Pirmasis žingsnis buvo 1261 m. rudenį, kai Mindaugas kartu su Treniota žygiavo į Livoniją – į Cėsis. Tai, tiesa, buvo nesėkmingas išpuolis. Eiliuotoji Livonijos kronika rašo, kad jis vėliau keikė Treniotą, kam tas įvėlęs į tokias kovas. Realiai Mindaugo vaidmuo išliko pasyvus, kiekvieną nesėkmę jis traktavo kaip įrodymą, kad Treniotos dėka prievartinis jo politikos keitimas buvo klaida. Vėliau, aišku, Treniota atsigriebė – 1262 m. surengė sėkmingą žygį į Mazoviją, kuri buvo kryžiuočių sąjungininkė, ir Kulmo žemę – pagrindinę Vokiečių ordino bazę Prūsijoje. Tuo metu lenkai Ordinui teikė nemažą paramą kovojant su prūsais. Mazovija tada labai nukentėjo, žuvo jos kunigaikštis Zemovitas, be to, dar buvo įsiveržta ir į Kulmą, nuo kurio ir prasidėjo vokiečių ekspansija į baltų kraštus. Tas žygis labai padėjo prūsams įgyti pasitikėjimo. Vėliau Treniota surengė žygį į Kuršą, jis iš dalies pasisekė, bet paskui Ordinas ten vėl ėmė plėsti įtaką – 1263 m. užėmė Kretingą, Įpiltį. Treniotai vėl ėmė nesisekti.

– O kaip klostėsi padėtis Prūsijoje?

– 1260–1262 m. buvo sukilimo plėtros etapas, prūsai užėmė nemaža kryžiuočių pilių, tiesa, ilgai apsiaustų didžiausių Karaliaučiaus, Klaipėdos, Balgos ir kt. tvirtovių neįstengė paimti. Kryžiuočiai labiausiai gynė pilis palei jūrą, nes per ją ateidavo parama, tai buvo jų gyvybinė jungtis. 1263 m. vokiečiams pavyko iš esmės nukariauti sembus (antrą kartą), taip jie išplėtė gynybinę zoną apie Karaliaučių. Tai traktuotina kaip nesėkmė, nežinome, kaip į tai reagavo Mindaugas, bet žinome Treniotos veiksmus – Lietuvoje prasideda vidaus kovos, Treniotos sutelktų sąmokslininkų pastangomis Mindaugas nužudomas (Treniotai pagalbą suteikė, buvo ja tiesiogiai suinteresuotas Mindaugo svainis Nalšios kunigaikštis Daumantas). Galime daryti prielaidą, kad Mindaugas vėl buvo nepatenkintas kovos su Ordinu rezultatais. Tai neišgelbėjo nei prūsų sukilimo, nei paties Treniotos, nors jis trumpam ir buvo užėmęs valdžią. Maždaug po metų jis Mindaugo šalininkų, jo tarnų, buvo nužudytas. Tada reali Lietuvos parama prūsų sukilimui nutrūko, nes valdžia atiteko Mindaugo sūnui Vaišalgui, kuris buvo stačiatikis, todėl ir visiems krikščionims, netgi užkariautojams kryžiuočiams, buvo palankus, stengėsi su jais sugyventi taikiai. Iš kovos prūsų pusėje Lietuva pasitraukė… Prūsai sukilimo kovose liko vieni.

– Bet bent jau minimali veiksmų koordinacija, baltiškasis solidarumas galgi ir vėliau buvo išlikę, nes netgi prieš sukilimo pabaigą į Kulmą buvo įsiveržę Skomanto vadovaujami sūduviai (jotvingiai)…

– Sukilėlių prūsų vadai, aišku, kovos eigą koordinavo, netgi neturėdami bendro vadovaujančio centro. Įdomu, kad lenkų šaltiniai (Didžiosios Lenkijos kronika) šiuo laikotarpiu neretai painioja prūsus ir lietuvius. Gali, pavyzdžiui, Mindaugą pavadinti prūsų karaliumi, o 1261 m. prūsų laimėto Pokarvių mūšio aprašyme mini ne prūsus, bet lietuvius. Iš esmės visa sukilimo zona ir sukilėliai buvo pasirengę įeiti arba jau buvo įėję į bendrą Lietuvos kaip paskutinės ginančios instancijos sistemą. Tai irgi patvirtintų, kad pirmuoju sukilimo etapu vadovybė buvo Lietuvoje.

– Vis dėlto, matyt, ir prūsams vadovavo koks mobilus štabas, tad koks išties galėjo būti Herkaus Manto, notangų vitingo sūnaus, vaikystėje kaip įkaito patekusio į vokiečių nelaisvę ir auginto Magdeburge, vaidmuo? Juk tiesioginių nuorodų apie jo vadovavimą nėra, o netiesioginės įvairių interpretatorių gali būti permodeliuotos… Kas jis? Romantinės literatūros sukurtas, Marijono Giedrio filmu suaktualintas herojus, tik perdėm sovietinio „vadizmo“ manijos sureikšmintas eilinis notangų vadas ar gal vis dėlto deramai neįvertintas strategas?

– Visų pirma Notanga ir Varmė buvo tos prūsų sritys, kuriose įsižiebė pats sukilimo židinys. Aišku, kad tose žemėse vadovavo Herkus Mantas, kita vertus, jis buvo vienas iš aktyviausių sukilimo vadų, nes dažnai minimas Petro Dusburgiečio kronikoje. Matyt, ir tą neeilinę šlovę išsikovojo veiklumu ir drąsa. Juolab kad sembai buvo gana greitai „sutvarkyti“, o notangai ir varmiai išsilaikė beveik iki sukilimo pabaigos – 1273–1274 m.

– Kas lėmė – didesnis karinis pajėgumas, beatodairiškas kovotojų nusistatymas eiti iki galo, sumanus vadovavimas, vokiškos karinės taktikos išmanymas, gimtosios žemės ir reljefo ypatybių pažinimas?

– Herkus Mantas, be abejo, buvo susipažinęs su vokiečių kariavimo būdu, jų riterystės tradicijomis, juk ir jo krikšto vardas Henrikas vėliau buvo aplietuvintas pagal to krašto žmonių tarimą ir papročius. Neabejotina, kad jis buvo išties sumanus ir apdairus vadas, autoritetą gentyje turintis vitingo sūnus. Kitaip tiesiog negalėjo būti, nes genčių vadai negalėjo būti valstiečiai, turėjo būti kilmingi. O karinės jėgos buvo tiek, kiek buvo…

– Esama užuominų, kad būta ir gentinės demokratijos požymių, juk svarbiausi nutarimai buvo priimami visiems vyrams kartu, sustojus į ratą…

– Tokia „demokratija“ apskritai egzistavo viduramžių visuomenėse ir mažesnėse bendruomenėse. Juk absoliutinių monarchijų tada nebuvo ir negalėjo būti, nes norint viską kontroliuoti ir nepaisyti niekieno nuomonės būtų reikėję turėti nemažą administracinį aparatą, kurio nei Lietuvoje, nei prūsų gentyse, nei netgi Vakarų Europoje nebuvo įmanoma išlaikyti. Kiekvienas valdovas turėjo remtis lojaliais pavaldiniais, žymiausiais didžiūnais, su jais tartis ir viską drauge spręsti. Ir į prūsų gentinę sanklodą reiktų žvelgti panašiame kontekste. Jų genties vadai galiomis buvo panašūs į lietuvių kunigaikščius.

Prūsų žynys su aukojimo kaušeliu. Iliustracijos iš Kristoforo Hartknochto knygos "Senoji ir naujoji Prūsija". Frankfurtas ir Leipcigas. 1684

– Ar išvis bendrine reikšme dera kalbėti apie prūsus, juk jų gentys buvo dar gana savarankiškos, be to, regis, iki šiol nėra nusistovėjusi jų gentinė apibrėžtis – prie jų kai kurių kronikininkų ir tyrinėtojų dar priskiriami (arba ne – įvairūs variantai) galindai, skalviai, nadruviai, sūduviai?

– Apie tokius prūsus galima kalbėti. Taip pat ir apie jų gyventų ir valdytų žemių konfederaciją, nors, kaip minėjau, nukirtę jų sąsajas su Lietuva ir kitais baltais, matysime šiek tiek iškreiptą ir ne visą vaizdą. Tarsi kūnas būtų be galvos.

– Arba lyg spektaklis vyktų be pamatinės režisieriaus idėjos ir rankos.

– O viskas, kas vyko Prūsijoje, ir buvo režisuojama Lietuvoje, ir buvusi padėtis istoriografijoje dažnai nesuvokiama

Dėl to kartais atrodo, kad ten gyveno kažkokios padrikos gentys, nežinia kaip koordinavusios veiksmus. Aišku, kai Vaišalgo laikų Lietuva nusišalino nuo prūsų reikalų, padėtis pasikeitė, realybė tapo kone tragiška – prūsai liko be tos galvos.

– Durbės pergalė, matyt, lėmė ne tik baltų genčių „išsivadavimo pavasarį“, bet ir vidinę sumaištį, nes būta giminių, kurios jau tarpo tarnaudamos atėjūnams?

– Aišku, jos ir savo iniciatyva suaktyvėjo, bet galiausiai tai vis tiek turėjo baigtis paramos Lietuvoje paieška. Gentys turėjo suprasti, kad pavieniui jos nieko negali pasiekti. Aiškiausiai tai matyti iš kuršių veiksmų (gal kad Eiliuotoji Livonijos kronika daugiau apie juos pasakė?). Po Durbės mūšio kuršiai ne tik sukilo, bet ir į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas. Apie prūsus neturime duomenų, kad pas juos būta lietuvių įgulų, nors tokia galimybė visai neatmestina, nes ryšiai buvo akivaizdūs, kol buvo įtakingas Treniota. Žinoma, reikia pripažinti, kad aktyviausiai iš Lietuvos pusės tuo metu veikė žemaičiai, tiesiog kovoję už išlikimą, po 1261 m. padedami Treniotos atvykę į valdovo dvarą ir vėl gavę Mindaugo Lietuvos globą. Treniota, atlikdamas svarbius politinius veiksmus, rėmėsi pirmiausia žemaičiais. Istoriografijoje dėl to Treniotos žemaičių atvedimo pas karalių net buvo susidariusi klaidinga nuomonė, kad jis buvęs žemaičių kunigaikštis. Išties jis buvo Mindaugo sesers ir greičiausiai Lengvenio sūnus, artimas giminaitis. Sietinas su Nalšios žeme, nes manoma, kad Lengvenio tėvonija buvo Linkmenys, bet kuriuo atveju jis buvo neabejotinas aukštaitis. Jo, kaip didžiojo Lietuvos kunigaikščio, valdymo metu lietuviai prūsams padėjo imti Vėluvos pilį Sembos prieigose. Vėluvos paimti nepavyko, kronikoje neaiškiai rašoma, kad apgultis buvo nutraukta, kai ten žuvo įtakingas lietuvių didikas ar vadas. Galėjo tai būti ir kas nors iš žemaičių didžiūnų, galbūt netgi jų kovų strategas ir vadas Alminas.

– Sukilimas truko net keturiolika metų, ar todėl jis tituluojamas didžiuoju?

– Prūsai prieš Ordino valdžią XIII a. buvo sukilę kokius penkis kartus. Pirmasis 1242 m. sukilimas, pasibaigęs 1249 m. Christburgo sutartimi, buvo menkesnis, o vykę vėliau – dar mažiau reikšmingi. Šis didžiuoju vadinamas todėl, kad buvo rimčiausias to laikotarpio prūsų pasipriešinimas užkariautojams. Iš tikrųjų į visus buvusius baltų genčių sukilimus reiktų žvelgti kaip į natūralų besikuriančios, visas giminingų etnosų žemes turėjusios sujungti baltų valstybės kūrimosi procesą, kurį sutrikdė brutali pašalinė jėga. Jei sukilimai ir kitos kovos būtų pasibaigusios Ordino išstūmimu, dabar turėtume visas baltų žemes sujungusią Lietuvą. Ir ne tokia jau didelė ta nesukurtoji valstybė būtų buvusi…

– Vis dėlto kodėl visas baltų masyvas nesulipo į vientisą, istorijos vėjų gludintą riedulį – valstybinį darinį?

– Nulėmė milžiniška parama Ordinui iš Vakarų Europos, ypač iš Vokietijos. Tarkim, XIV a. Lietuva tiems antplūdžiams jau galėjo priešpriešinti karius, sutelktus iš gana didelės teritorijos, nes jau kūrėsi kaip valstybė nuo jūros iki jūros. O XIII a. to dar nebuvo, juolab kad nepajėgta išvengti vidaus nesutarimų ir net karų. Vaišalgo „nuopelnas“, kad per patį prūsų sukilimo įkarštį Lietuva netgi visai pasitraukė iš visiems baltams gyvybiškai svarbios kovos lauko.

– Beje, vienur rašoma Vaišalgas, kitur Vaišelga, trečiur – Vaišvilkas?

– Vaišvilkas išvis klaidinga šio vardo forma, paremta tik vėlyvų šaltinių duomenimis. Manau, kad Vaišalgas yra teisingesnė; dar Kazimieras Būga tai nagrinėjo ir įtvirtino Vaišvilką, bet kaip neistorikas rėmėsi ne visai autentiškais užrašymais vėlesniuose šaltiniuose. Dabartiniai istorikai, nesiremdami lingvistiniais argumentais, iš šaltinių rekonstruoja Vaišelgą, nors dar K. Būga buvo pateikęs ir pagrįstesnį alternatyvų variantą – Vaišalgas (vardas sudarytas iš dviejų lietuviškiems vardams labai įprastų šaknų – vaiš ir alg).

– Su kuo susijęs kaip išdavikiškas vertintinas jo elgesys prūsų sukilimo metu? 1265 m. jam valdant su Ordinu sudaroma taika?

– Formali taikos sutartis nebuvo sudaryta, bet jis su Ordinu stengėsi laikytis draugiškų santykių, pavyzdžiui, paleido belaisvius. Taikos visai ir nereikėjo siekti, nes tokiomis aplinkybėmis tiesiogiai Lietuvai tada Ordinas negrasino, nes turėjo daug kitų sunkumų. Žinoma, tokia Vaišalgo pasirinkta taktika buvo didelis smūgis į nugarą prūsams, nulėmęs sukilimo eigą. Kita vertus, jis tęsė savo tėvo Mindaugo politiką, orientuotą į valstybės plėtrą Rytų kryptimi, be to, keršijo Treniotai už suorganizuotą tėvo ir brolių Repeikio bei Ruklio nužudymą.

– Galbūt galima teigti, kad Vaišalgas turėjo kitokią valstybės raidos viziją, susietą su ėjimu į Rytus, o Treniota kaip realus baltų vienytojas gal mąstė strategiškiau, perspektyviau?

– Ir viena, ir kita pusė matė tas pačias grėsmes, tik jų reakcija buvo skirtinga. Treniota, matydamas pavojus, suprato, kad prieš Ordiną būtina kovoti, o Mindaugas su Vaišalgu manė, kad su visos Europos remiamais vokiečiais reikia sugyventi taikiai, kad su jais per daug pavojinga kautis. Be to, Vaišalgas kaip tikintis krikščionis, nors ir stačiatikis, gal ir dėl religinių priežasčių nenorėjo kovoti prieš krikščionis kryžiuočius. Bent jau Eiliuotoji Livonijos kronika pabrėžė jo palankumą krikščionims, pavyzdžiui, minėtame epizode, kai jis nusprendė paleisti Ordino belaisvius. Be to, į valdžią jis atėjo remdamasis Volynės-Haličo kunigaikščio Vasilko parama, netgi buvo pripažinęs save jo vasalu, kaip rašoma Volynės metraštyje, pavadino jį tėvu.

– Apibendrinant Didžiojo prūsų sukilimo rezultatus galima teigti, kad vien savo jėgomis prūsai negalėjo atsikratyti Ordino, o kai kurie Lietuvos valdovai trumparegiškai susitaikė su kraujo brolių išžudymu ir pavergimu (išties etniniu valymu ir genocidu) krašte, kurį net XV a. Vytautas tebevadino savo tėvonija.

– Ir prieš tai, pavyzdžiui, Algirdas ir Kęstutis 1358 m. kėlė panašius reikalavimus, kad nemaža dalis dabartinės Latvijos ir bent pusė Prūsijos turėtų priklausyti Lietuvai, jei ši sutiks krikštytis. Vytautas, aišku, radikaliau pasakė, kad visa Prūsija jam priklauso, nes yra jo tėvų žemė. Giminiškas bendrumas buvo aiškiai jaučiamas. Janas Dlugošas rašė, kad prūsai, žemaičiai ir lietuviai yra ta pati gentis.

– Artėja ne tik Didžiojo prūsų sukilimo 750 metų sukaktis, bet ir rugsėjo 22-oji, kuri pirmosios didesnės baltų pergalės Saulės mūšio lauke prieš Kalavijuočių ordiną 1236 m. garbei buvo įteisinta kaip Baltų vienybės diena. Manyčiau, kad tam geriau derėjo būtent žuvusiosios prūsų tautos ryškiausio kovinio proveržio – sukilimo pradžios diena, simboliškai sutampanti su ribine gamtine skirtimi – rudens lygiadieniu. Kuo sukilimas buvo svarbus baltų pasauliui ir kokią istorinę misiją atliko?

– Iš baltų belikome lietuviai ir latviai. Bendrabaltiškos valstybės kūrimosi procesas nepavyko, bet ta idėja dar ilgai gyvavo lietuvių galvose… Dabar ne bendros valstybės su latviais kūrimas, bet glaudesnis baltų bendravimas lieka kaip nacionalinio masto aktualija, jis išties yra labai reikalingas. Kažkodėl mūsų strategine partnere nuolat vadinama Lenkija, bet net nedrįstama taip valstybiniu mastu įvardyti mums giminiškos Latvijos. Projektų lygmeniu bandymų sukurti vieningą lietuvių ir latvių valstybę buvo netgi kuriantis dabartinėms respublikoms, pavyzdžiui, minėtina nūnai gana marginali atrodanti Jono Šliūpo idėja… O dabar net geležinkeliai tarp šalių ardomi arba ant jų stiebiasi berželiai (Skuodo ir latvių Priekulės ruožas)… Apie nuodugnesnį tarpusavio visuomeninių procesų pažinimą net nekalbama – naujienų iš Latvijos tik retkarčiais pasirodo mūsų žiniasklaidoje.

– Nors andai tautinės mokyklos kūrėjai, edukologai, kai kurie politikai teikė siūlymus bent jau abiejų šalių pasienio rajonų mokyklose kaip antrosios mokytis būtent „braliukų“ kalbos ir nors kiek susipažinti su kaimynų kultūra…

– O kalbant apie prūsus reikia pripažinti, kad jų istorija, taip pat ir sukilimai, tapo integraliu Lietuvos istorijos naratyvu, juk mūsų visuomenės istorinę sąmonę ypač yra paveikęs prūsų likimas, žinomas iš literatūros ir, aišku, M. Giedrio filmo „Herkus Mantas“. Turime pripažinti, kad sukilę prūsai buvo ir realus Ordino ekspansijos į Lietuvą skydas. Akivaizdu ir tai, kad lietuviai yra baltiškosios Prūsijos istorijos paveldėtojai. Lietuvos teritorijos dalis seniau priklausė prūsams – tai Užnemunė, ten gyveno dalis sūduvių ir nadruvių, bent jau Petro Dusburgiečio laikais jie buvo priskiriami prie prūsų. Sukilime pralaimėjusių prūsų dalis pasitraukė į Lietuvą, ilgainiui įsiliejo į mūsų tautą. Taip, beje, darė ne tik prūsai, bet ir kuršiai, žiemgaliai, kurių likučiai nenorėjo pasiduoti Ordino valdžiai. Pavyzdžiui, dalis bartų apsigyveno apie Rodūnią ir Dzūkijoje – žinomas net Barčių valsčius, buvęs etninių lietuvių Gudijoje ir Lietuvos paribyje, ne tik tokio pavadinimo kaimai. Barčiai netgi buvo žinomi kaip tam tikra valstiečių grupė, turėjusi specifines prievoles – statyti tiltus. Net Ordino valdžioje likę prūsai ne tik vokietėjo, bet ir lietuvėjo – kūrėsi Mažoji Lietuva, prūsai iki pat Karaliaučiaus XVI a. bažnyčiose meldėsi lietuviškai. Tai aiškiai parodo, kokia buvo natūrali prūsų etninės raidos kryptis.