VIDAS DUSEVIČIUS

Stacijos

 

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. Proza. V.: Odilė, 2019. 120 p.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. Proza. V.: Odilė, 2019. 120 p.

Skaitomas knygas nevalingai ėmiau skirstyti iki Vido Morkūno „Pakeleivingų stočių“ ir po. Trumpoji proza, kai kas buvo skelbta ir publikuota „Metuose“. Tekstai per sprindį, iki sprindžio (poros sakinių) ar kiek ilgesni. Apžvalga irgi neturėtų išilgėti. Netikėtas pasakojimo būdas. Nuo pirmo iki paskutinio sakinio. „Gyvenimas Česiaus K. veidą žymėjo įrantais. Darganų bergždžiai skalbiami kadaise mėlyni jo marškinėliai su pilku užrašu ant nugaros: HORNINDALSVATNET MARATON NORGE – tarsi priaugę prie kūno traukėsi ir vėl tampėsi, tamsėjo prisisunkę prakaito ir vėl bluko, o jis nepailsdamas varė amžinąjį savo maratoną. Toje Norgėje gyvenime nebuvęs, nė neišmanė, kur tokia yra, žinojo tik, kad silkė – iš ten. Bėgo Česius K. ne tuos apgailėtinus keturiasdešimt du kilometrus ir kiek ten dar, jo nuotolis buvo daug ilgesnis, trasa nepalyginamai sudėtingesnė, slidesnė, kliūtingesnė, bet ir tikresnė, sąlygos – dažniausiai ekstremalios. Etapo nugalėtojas gaudavo prizą – taurę. Tikriau sakant, tik taurelę“ (p. 112).

Tarsi žodžiu papasakotos istorijos. Turi prisitaikyti, prisiderinti ir vis tiek sudėlioti akcentai stebina. Ištobulinta, be skubos, ypač – atomazgos. Jeigu ieškotume paralelių, tai Morkūnas ne tik akimis ir žvilgsniu primena Juozą Žlabį-Žengę ir jo „Gyvenimo noveles“. Lietuviškiau nei Etgaras Keretas. Vidas Morkūnas gimė 1962 m. „Pakeleivingų stotyse“ – pastarieji penki šeši Lietuvos dešimtmečiai. Kartais skaitytojui, kaip ir vienam iš Morkūno personažų, nutinka taip, kad norisi „susitraukti, virsti pele ir kuo greičiau smukti į kokį tamsų pakampį“. Arba, perskaičius vieną istoriją, išvis daugiau kurį laiką nieko nebeskaityti.

Jeigu ir neturite įpročio skaityti su pieštuku, tai dailininkė Deimantė Rybakovienė pasirūpino, kad surastumėte žalią brūkšnį. Jis eina per visą knygą aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Tarsi pažymi tas vietas, kurias norisi su pieštuku pačiam pabraukti, kaip antai: „Čia, raštinėje, buvo tylu. Tik sieninis laikrodis retkarčiais spragteldavo. Alijošius dideliame vazone ant palangės užstojo virš stogų kyšančius bažnyčios bokštus“ (p. 54). Tiesa, žalią liniją galima ir kitaip interpretuoti. Įstrigo Morkūno tekstuose gausūs garsų, kvapų, spalvų ir tylos sąryšiai: „Salone tvyrojo keleivio paliktas vos juntamas kvapas: ne bezdalo, ne pigios degtinės, oi, ne – gerokai tamsesnis, sunkesnis“ (p. 14); „Gulėjo dabar juodoje kirpyklos tyloje, pastatęs vienkartinių batų nosis, dar vienišesnis nei mirties akimirką, net artimųjų vėlių neaplankytas ir nepaguostas. Pamesto daikto, ir to žmogus pasigenda, o Stanislovo M. nepasigedo niekas“ (p. 29).

Pradžioje spėliojau, ką reiškia tie bevardžiai ir kiti – tarsi be vardų, nepažymėti personažai, nors dauguma ir turi vardus (jau minėtieji Česius K. ar Stanislovas M.). Ar per rašytoją kalba tie, kuriems „prirašytos proto negalios“, sudegėliai, anksti mirę, tiesa, pasitaiko ir turtingų ar net raudonkelnių, bet turtingi – ir tie prapuola, niekas jų nepasigenda. Nebylys su šiferio lapu, kolaborantai-skundikai, kirviu mojuojantys, skaičiuojantys negyvas muses tarplangėje, apstu mirčių ir mirimo būdų, veikėjų, sugebančių keliais žodžiais permainyti žmonių likimus, beginklių vaikų, filatelistų ir tų, kurie niekur ir niekam neįtinka, net ir mirę – rakštys. „Pakeleivingų stotyse“ surasime kategorijas, į kurias Morkūnas suskirsto aprašomus žmones: bevardžiai, bedugniai, turtingieji, ankstybieji, degto molio, vėlybieji, nedegto molio, raudonkelniai, bedaliai, vasariniai, beginkliai, žieminiai, skeptikai, rakštys. Keturiolika kategorijų, tiesa, dar yra stotys. Juk stotis – paveikslas ar koplytėlė, prie kurios sustojama, einant Kryžiaus kelią. Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ gali būti skaitomos kaip savita Kryžiaus kelio variacija. Paveikslai ir koplytėlės, viena iš pamaldumo formų, atsiradusi prisimenant Via Dolorosa  Jeruzalėje. Keturiolika stacijų, simbolizuojančių Jėzaus Kristaus kančios kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki nukryžiavimo, palaidojimo. Jas vainikuoja Prisikėlimas. Kryžiaus kelias nėra tik paskiros stotys, bet vienas didis, įsimąstyti ir kontempliuoti kviečiantis slėpinys.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.