Pasaulio vizija

JOHN CHEEVER

Johnas Cheeveris (1912–1982) gimė Kvinsyje, Masačusetso valstijoje. Parašė penkis romanus ir septynis apsakymų rinkinius, yra apdovanotas įvairiomis Amerikos ir pasaulio literatūros premijomis bei garbės medaliais. „Johno Cheeverio novelės“ („The stories of John Cheever“), kurių vieną pateikiame, 1979 m. laimėjo Pulitzerio premiją. Jo romanų ir apsakymų veiksmo vieta dažniausiai yra rytinis Manhatanas, Vestčesterio priemiesčiai, seni Naujosios Anglijos rajonai netoli Kvinsio – dėl to jis kartais vadinamas „priemiesčių Čechovu“ – ir Italija, ypač Roma. Pagrindinė jo kūrybos tema – žmogaus prigimties dvilypumas, lyriškai ir kandžiai atskleidžiamas per veikėjo, kaip socialinio asmens, ir jo vidinio pasaulio nesutapimą, veikėjų, įkūnijančių priešingas vertybes, konfliktą ir tradicinio, nykstančio pasaulio, kurį keičia modernus nomadizmas, ilgesį.

Rašau tai kitame pajūrio namelyje kitoje pakrantėje. Džinas ir viskis išgraužę ratus stale, prie kurio sėdžiu. Blausiai šviesu. Ant sienos kabo spalvota litografija – katytė su gėlėmis puošta skrybėle, šilkine suknia ir baltomis pirštinėmis. Oras suplėkęs, bet man tai malonus kvapas – žvalinantis ir kūniškas, kaip vanduo laivo dugne ar kaip žemyno vėjas. Potvynis pasiekęs aukščiausią lygį, ir kranto skardyje jūra drebina jo pylimus, jo duris ir žvangina jo grandines su tokia jėga, kad šokčioja lempa ant mano stalo. Esu čia vienas, kad pailsėčiau nuo įvykių grandinės, prasidėjusios šeštadienio popietę, kai perkasinėjau savo sodą. Per pėdą ar dvi nuo paviršiaus radau mažą apskritą skardinę, galbūt nuo batų tepalo. Atidariau ją peiliu. Viduje radau klijuotės atraižą, o joje – raštelį liniuotame popieriuje. Jis teigė: „Aš, Nilsas Jugstrumas, pasižadu sau, kad jei netapsiu Gori Bruko užmiesčio klubo nariu, iki man sukaks dvidešimt penkeri, pasikarsiu.“ Žinojau, kad prieš dvidešimt metų mano gyvenamas rajonas buvo ūkininkų žemė, ir tikriausiai koks ūkininko sūnus, žvelgdamas į žalius Gori Bruko tolius, prisaikdino save ir užkasė priesaiką į žemę. Buvau sujaudintas, kaip visada, tų nutrūkusių bendravimo gijų, kuriomis išsakome savo stipriausius jausmus. Atrodė, kad raštelis, lyg koks romantiškos meilės impulsas, vedė mane gilyn į popietę.

Dangus buvo mėlynas. Jis atrodė kaip muzika. Buvau ką tik nupjovęs žolę ir jos kvapas tvyrojo ore. Tai man priminė meilės pradžias ir pažadus, žinomus mūsų jaunystei. Pabaigęs lenktynes, krenti į žolę šalia bėgimo takelio, vos atgaudamas kvapą, ir aistra, su kuria įsikniaubi į mokyklos veją, yra pažadas visoms būsimoms tavo gyvenimo dienoms. Taip galvodamas apie taikingus dalykus, pastebėjau, kad juodosios skruzdės nukariavo raudonąsias ir tempė kritusiąsias iš karo lauko. Pro šalį praskrido liepsnelė, persekiojama dviejų kėkštų. Serbentų gyvatvorėje tupėjo žvirblį žvalgantis katinas. Pralėkė volungių porelė, besikapodama snapais, ir tada pamačiau per pėdą ar toliau nuo ten, kur stovėjau, varinę gyvatę, bebaigiančią išsinerti iš savo juodos žieminės odos. Tai, ką pajutau, buvo ne išgąstis ar baimė; tai buvo šokas dėl mano nepasirengimo tokios rūšies mirčiai. Ten buvo mirtinas nuodas, tokia pat žemės dalis kaip ir upelyje tekantis vanduo, bet, regis, mano svarstymuose jam nebuvo vietos. Grįžau į namą pasiimti šautuvo, bet tada, savo nelaimei, pasipainiojau senojo iš dviejų savo šunų – šautuvo bijančios kalės – kelyje. Pamačiusi ginklą, toji puolė loti ir inkšti, negailestingai draskoma instinkto ir nerimo. Jos skalijimo paskatintas antrasis šuo, apsigimęs medžiotojas, jau šuoliais lėkė laiptais žemyn, pasiruošęs atnešti triušį ar paukštį, ir, lydimas dviejų šunų, vieno lojančio iš džiaugsmo, kito – iš siaubo, grįžau į sodą ir dar suspėjau pamatyti, kaip gyvatė pradingsta akmens sienoje.

Paskui automobiliu nuvažiavau į gyvenvietę ir nupirkau žolės sėklų, o tada pasukau link prekybcentrio 27-ajame greitkelyje pirkti raguolių, užsakytų žmonos. Manau, kad šiomis dienomis jums prireiktų filmavimo kameros prekybcentriui šeštadienio popietę įamžinti. Mūsų kalba yra tradicinė amžius siekiančio bendravimo sankaupa. Išskyrus pyragų formas, nieko tradiciško nesimatė prie duonos prekystalio, kur laukiau eilėje. Mūsų buvo šeši ar septyni, gaišinami senyvo žmogaus su ilgu pirkinių sąrašu, veik ritiniu. Žvelgdamas jam per petį, skaičiau:

Jis pamatė mane skaitant jo dokumentą ir prispaudė jį prie krūtinės, kaip apdairus kortų lošėjas. Staiga transliuojama muzika iš meilės dainos perėjo į ča ča, ir moteris šalia manęs ėmė droviai krutinti pečius ir dėlioti žingsnelius.

– Ar nenorėtumėte pašokti, madam? – paklausiau.

Ji buvo labai neišvaizdi, bet kai ištiesiau rankas, ji žengė artyn ir mes pašokome minutę ar dvi. Galėjai matyti, kad ji mėgsta šokti, bet su tokiu veidu kaip jos negali džiaugtis dažna proga. Tada ji smarkiai nuraudo, išsivadavo iš mano glėbio ir nužingsniavusi prie įstiklinto prekystalio ėmėsi tyrinėti Bostono grietinėlės tortus. Jaučiau, kad žengėme žingsnį derama linkme, ir, gavęs savo raguolius, vairuodamas namų link, buvau pakilios nuotaikos. Policininkas sustabdė mane Elvaivzo skersgatvio kampe, kad praleistų žygiuojantį paradą. Pirmoji pasirodė jauna mergina su auliniais batais ir šortais, ryškinančiais jos šlaunų dailumą. Jos nosis buvo didžiulė, ji dėvėjo paradinę kailinę kepurę ir kilnojo aliuminio lazdą. Paskui ją sekė kita mergina, dailesnių ir pilnesnių šlaunų, ji žygiavo taip smarkiai į priekį atkišusi dubenį, kad jos stuburas buvo keistai išlinkęs. Jos akiniai buvo dvilęšiai ir ji atrodė taip, tartum jos dubens atsikišimas jai būtų siaubingai nuobodus. Vaikinų orkestras su vienur kitur įsimaišiusiu žilaplaukiu užbaigė paradą, grodamas „Karo vežimai rieda“. Jie nenešė vėliavų, neturėjo jokio aiškaus tikslo ar paskirties, ir viskas man atrodė be galo juokinga. Juokiausi visą kelią namo.

Bet mano žmona buvo liūdna.

– Kas nutiko, mieloji? – paklausiau.

– Mane apėmęs toks siaubingas jausmas, tarsi būčiau televizijos situacijų komedijos veikėja, – tarė ji. – Turiu omeny – esu graži, gerai apsirengusi, turiu linksmus ir mielus vaikus, bet manęs neapleidžia jausmas, kad esu nespalvota ir kad bet kas gali mane išjungti. Tiesiog toks siaubingas jausmas, kad galiu būti išjungta.

Mano žmona dažnai liūdi dėl to, kad jos liūdnumas nėra liūdnas liūdnumas, būna nelaiminga dėl to, kad jos nelaimė nėra gniuždanti nelaimė. Ji sielvartauja dėl to, kad jos sielvartas nėra skausmingas sielvartas, ir kai jai sakau, kad toks sielvartas dėl jos sielvarto nepakankamumo gali būti naujas žmogiškojo skausmo spektro atspalvis, jos nepaguodžia. O kartais aš noriu ją palikti. Galėčiau susikurti gyvenimą be jos ir be vaikų, galėčiau apsieiti ir be draugų paramos, bet negalėčiau palikti savo vejų ir sodų, negalėčiau išsiskirti su verandos užkardomis, kurias sutaisiau ir nudažiau, negaliu atplėšti savęs nuo vingiuoto plytų takelio, kurį išklojau tarp šoninių durų ir rožių darželio; ir todėl, nors mano grandinės nukaltos iš durpių ir sienų dažų, jos vis tiek laikys mane iki pat mirties. Bet tada buvau dėkingas žmonai už tai, ką ji pasakė, už teigimą, kad išorinės jos gyvenimo aplinkybės jai priminė sapną. Nežabotos vaizduotės jėgos sukūrė prekybcentrį, gyvatę ir raštelį batų tepalo dėžutėje. Palyginti su jomis, mano beprotiškiausios svajonės buvo konkrečios kaip dviguba buhalterija. Man patiko galvoti, kad mūsų išorinis gyvenimas priminė sapną ir kad savo sapnuose mes atrandame konservatyvumo dorybių. Tada įžengiau į namą ir ten radau namų tvarkytoją, rūkančią pasivogtą egiptietišką cigaretę ir dėliojančią suplėšytų laiškų skiauteles šiukšlių kibire.

Tą vakarą vakarieniavome Gori Bruke. Peržiūrėjau klubo narių sąrašą, ieškodamas Nilso Jugstrumo, bet jo ten nebuvo, ir man knietėjo sužinoti, ar jis pasikorė. Ir dėl ko? Viskas kaip įprasta. Greisė Masters, vienatinė milijonieriaus laidojimo namų direktoriaus dukra, šoko su Pinkiu Taunsendu. Pinkis buvo laisvėje sumokėjęs penkiasdešimt tūkstančių dolerių užstatą už manipuliavimą biržoje. Tvarkant užstatą, jis sumokėjo penkiasdešimt tūkstančių iš savo kišenės. Aš sušokau keletą šokių su Mile Serklif. Grojo „Lietų“, „Mėnesienos šviesą prie Gango“, „Kai raudona liepsnelė atstriksės per pievelę“, „Penkių pėdų tu, mėlynų akių“, „Karolina ankstų rytą“ ir „Arabijos šeichą“. Man rodės, kad šokame ant socialinės darnos kapo. Ir jei veiksmo vieta buvo aiškiai revoliucinė, kur buvo naujas rytas, auštantis pasaulis? Kitą šokių virtinę sudarė „Lina iš Palestinos“, „Pučiu burbulus į orą amžinai“, „Luisvilio Lu“, „Šypsenos“ ir dar kartą „Raudona liepsnelė“. Grojant pastarąją tikrai ėmėme šokinėti, bet kai muzikantai pūtė seiles iš instrumentų, mačiau juos, kaip jie purto galvas nepritardami mūsų išdaigavimui. Milė grįžo prie savo stalelio, o aš stovėjau prie durų, svarstydamas, kodėl mano širdis turėtų įsitempti, kai matau žmones, paliekančius salę pasibaigus šokių virtinei – įsitempti taip pat, kaip ji įsitempia, kai matau minią susirenkant daiktus ir paliekant pajūrį, uolų šešėliui nusileidus ant vandens ir smėlio, įsitempti taip, lyg tuose romiuose išėjimuose matyčiau paties gyvenimo galias ir beatodairiškumą.

Laikas – mąsčiau – šiurkščiai nuplėšia mūsų, kaip pašalinio stebėtojo, privilegijas, ir galiausiai toji prasta prancūzų kalba garsiai plepanti pora „Grande Bretagne“ (Atėnuose) vestibiulyje pasirodo esanti mes patys. Kažkas kitas užėmęs mūsų postą už palmių vazonuose, mūsų ramų kamputį bare, o mes visų akivaizdoje norom nenorom ieškome kitų stebėjimo būdų. Ką tada norėjau atpažinti, buvo ne faktų grandinė, bet esmė – kažkas panašaus į tą neišskaidomą sąlygotumų susidūrimą, kuris gali sukelti egzaltaciją arba neviltį. Ką norėjau padaryti – norėjau suteikti savo sapnams jų teisėtumą šiame padrikame pasaulyje. Dėl viso to visai nepraradau nuotaikos ir šokau, gėriau, ir pasakojau istorijas bare iki pirmos valandos nakties, kada grįžome namo. Įjungus televizorių, pasirodė reklama, kuri, kaip ir daugelis kitų dalykų, matytų tą dieną, atrodė be galo juokinga. Jauna moteris privačios mokyklos akcentu klausė:

– Ar būnate nemandagūs, atsiduodami šlapių kailinių kvapu? Penkiasdešimt tūkstančių vertės sabalų skraistė, patekusi į netikėtą liūtį, gali kvepėti prasčiau už seną skaliką, persekiojusį lapę po pelkynus. Nieko nėra blogiau už šlapios audinės kvapą. Net nuo lengvos miglos avių, oposumų, civetų, kiaunių ir kiti mažiau brangūs ir patvarūs kailiai ima dvokti taip pat kaip prastai vėdinamas liūto narvas zoologijos sode. Apsisaugokite nuo nepatogumo ir nerimo ir prieš apsivilkdami savo kailinius pavartokite truputį „Elixirkol“…

Ji priklausė sapno pasauliui, ir aš jai taip ir pasakiau, prieš ją išjungdamas. Užmigau paryčiais ir sapnavau salą.

Buvau su keliais kitais vyrais, ir, regis, buvome atplaukę ten laivu. Buvau įdegęs, pamenu, ir, liesdamas skruostą, jutau trijų keturių dienų šerius. Sala buvo Ramiajame vandenyne. Ore tvyrojo gaižus verdančio aliejaus kvapas – Kinijos pakrantės ženklas. Buvo popietės vidurys, kai išsilaipinome, ir, regis, neturėjome per daug kuo užsiimti. Klajojome po gatves. Vietovė buvo arba okupuota armijos, arba naudojama kaip karinė stotis, nes dauguma iškabų vitrinose buvo užrašytos apytikriai angliškai. „Kirpti ežiukais“ – perskaičiau rytietiškos kirpyklos iškabą. Daugelyje parduotuvių buvo išdėliotas netikras amerikietiškas viskis. Ant butelių buvo užrašyta „Whikky“. Kadangi neturėjome ką veikti, nuėjome į vietos muziejų. Ten buvo lankų, primityvių žvejybos kablių, kaukių ir būgnų. Iš muziejaus nuėjome į restoraną ir užsisakėme valgyti. Grūmiausi su vietine kalba, bet, savo nuostabai, nebuvau visiškas neišmanėlis. Atrodo, kad buvau mokęsis tos kalbos prieš atplaukdamas į salą. Aiškiai prisiminiau, kaip surezgiau sakinį, kai padavėjas priėjo prie stalo.

– Porpozec ciebie nie prosze dorzanin albo zyolpocz ciwego, – pasakiau.

Padavėjas nusišypsojo ir pagyrė mane, ir, man pabudus iš sapno, kalbos faktas pavertė saulėtą salą, jos gyventojus ir jos muziejų tikrais, ryškiais ir patvariais. Su ilgesiu galvojau apie tykius ir draugiškus vietos gyventojus ir neskubrų jų gyvenimą.

Sekmadienis prabėgo greitai ir maloniai geriant kokteilius vis pas kitus svečiuose, bet tą naktį susapnavau kitą sapną. Sapnavau, kad stoviu prie miegamojo lango vasarnamyje Nantakete, kurį kartais nuomojamės. Žvelgiau į pietus išilgai dailaus pajūrio linkio. Esu matęs dailesnių, baltesnių ir puikesnių pajūrių, bet kai žvelgiu į smėlio geltonį ir kranto linkį, visados apima jausmas, kad, jei žiūrėsiu į įlanką pakankamai ilgai, ji man kažką atskleis. Dangus buvo debesuotas. Vanduo pilkas. Buvo sekmadienis – nors negalėjau paaiškinti, kaip tai žinojau. Buvo vėlu, ir iš užeigos girdėjosi maloniausias liečiamų indų skimbčiojimas, kol šeimos valgė sekmadienines vakarienes sename mediniame valgomajame. Tada pamačiau vienišą figūrą, artėjančią pajūriu. Regis, tai buvo kunigas ar vyskupas. Jis nešė vyskupo lazdą ir buvo užsidėjęs mitrą, apsivilkęs arnotu, sutana, kamža ir alba iškilmingoms įšventinimo mišioms. Jo apdarai buvo gausiai išdabinti auksu, ir kartkartėmis juos kilnojo jūros vėjas. Veidas buvo švariai nuskustas. Negalėjau įžiūrėti jo bruožų gęstančioje šviesoje. Jis pamatė mane prie mano lango, pakėlė ranką ir sušuko:

– Porpozec ciebie nie prosze dorzanin albo zyolpocz ciwego.

Tada nuskubėjo pajūriu, baksnodamas vyskupo lazda kaip lazdele, ir gausūs apdarai kliudė jo žingsniams. Jis praėjo pro langą, prie kurio aš stovėjau, ir pradingo ten, kur kranto liniją pratęsė uolos.

Pirmadienį dirbau, o antradienį ryte nubudau apie ketvirtą iš sapno, kuriame žaidžiau regbį. Buvau laiminčioje komandoje. Rezultatas buvo šeši ir aštuoniolika. Tai buvo nesvarbus sekmadienio žaidimas kažkieno pievelėje. Mūsų žmonos ir dukterys stebėjo nuo aikštės krašto, kur stovėjo kėdės ir stalai su gėrimais. Žaidimo sėkmę lėmė ilgasis bėgimas, ir kai kamuolys palietė žemę ir taip buvo laimėtas taškas, apkūni blondinė vardu Helena Farmer pakilo ir subūrė moteris į sirgalių grupę.

– Ra, ra, ra, – šaukė jos. – Porpozec ciebie nie prosze dorzanin albo zyolpocz ciwego. Ra, ra, ra.

Visa tai manęs visai nejaudino. Tai buvo tai, ko aš ir norėjau, taip sakant. Argi atradimo meilė nėra nenugalima jėga vyro širdyje? Šio sakinio kartojimas man sukėlė atradimo jaudulį. Faktas, kad buvau laiminčioje komandoje, teikė man daug laimės, ir aš linksmai nulipau žemyn pusryčių, bet mūsų virtuvė, deja, yra sapnijos dalis. Savo plaunamomis rausvomis sienomis, šaltomis šviesomis, sienoje įtaisytu televizoriumi (kur buvo kalbamos maldos) ir dirbtiniais augalais vazonuose ji sukėlė man ilgesį mano sapnui, ir kai žmona padavė man rašiklį ir Stebuklingąją Lentelę, kurioje užrašome pusryčių užsakymus, aš parašiau: Porpozec ciebie nie prosze dorzanin albo zyolpocz ciwego. Ji nusijuokė ir paklausė, ką turėjau omeny. Kai pakartojau sakinį – jis, regis, tikrai buvo vienintelis dalykas, mano norėtas pasakyti, – ji pravirko, ir iš jos ašarų kartėlio supratau, kad man vertėtų pailsėti. Apsilankęs gydytojas Houlandas davė man raminamųjų, ir tą popietę išskridau lėktuvu į Floridą.

Dabar vėlu. Geriu stiklinę pieno ir nuryju tabletę migdomųjų. Sapnuoju, kad matau gražią moterį, klūpančią kviečių lauke. Jos šviesiai rudi plaukai kuplūs ir kuplūs jos suknios sijonai. Jos apdaras atrodo senamadiškas – regis, to laikotarpio, kai dar nebuvau gimęs – ir aš svarstau, kaip galiu pažinoti ir jausti kuo švelniausius jausmus svetimai moteriai, vilkinčiai tuo, ką galėjo nešioti mano močiutė. Ir vis dėlto ji rodosi tikra – tikresnė nei Tamiamio kelias keturias mylias į rytus, su jo „Smorgorama“ ir „Gigantikburger“ stotelėmis, tikresnė nei Sarasotos skersgatviai. Neklausiu jos, kas ji tokia. Žinau, ką ji pasakys. Bet tada ji nusišypso ir pradeda kalbėti, man nespėjus nusisukti.

– Porpozec ciebie… – pradeda ji.

Tada aš nubundu arba iš nevilties, arba prižadintas lietaus, lyjančio ant palmių. Galvoju apie ūkininką, kuris, girdėdamas lietaus garsus, išties paliegusius kaulus ir nusišypsos, jausdamas, kad lietus krenta į jo salotas ir jo kopūstus, jo šieną ir jo avižas, jo pastarnokus ir jo kukurūzus. Galvoju apie vandentiekio darbuotoją, kuris, prižadintas lietaus, šypsosis, regėdamas pasaulio viziją, kurioje visi vamzdžiai stebuklingai išvalyti ir laisvi. Stačiakampiai vamzdžiai, lenkti vamzdžiai, šaknų apraizgyti ir surūdiję vamzdžiai – visi kliuksi ir plukdo savo vandenis į jūrą. Galvoju, kad lietus prižadins seną damą, ir ši svarstys, ar nepaliko savo knygos „Dombis ir sūnus“ sode. Savo šaliko? Ar uždangstė kėdes? Ir žinau, kad lietaus garsas prižadins įsimylėjėlius ir kad jo garsas atrodys esąs dalis tos jėgos, kuri pastūmėjo juos į vienas kito glėbį. Tada aš atsisėdu lovoje ir garsiai sušunku pats sau:

– Narsa! Meilė! Dorybė! Gailestingumas! Šlovė! Malonė! Išmintis! Grožis!

Man regis, kad tie žodžiai nuspalvinti žemės spalvomis, ir, kartodamas juos, jaučiu, kaip mano optimizmas kyla tol, kol lieku patenkintas ir susitaikęs su naktimi.

Vertė Salomėja Niaunytė