JULIUS KELERAS

Eilės

 

matyt, jau miegojau

 

pliumptelėjo į išraudusį serbentą –

viengungis, nepralestas saldinukas

 

greta kopėtėlių, kuriom ką tik

nulipo pakerėtas sodininkas

 

pridėjęs plaštaką žiūrėjo ilgai

į gęstantį saulės žemėlapį

 

apie ką senelis galvojo

kaip kūdikį laikydamas skintuvą

 

matyt, jau miegojau

 

 

rožinis

 

„Singer“ juodomis, metalinėmis, ažūrinėmis

kojomis,

medinis stalviršis, nuzulintas

tuščias stalčiukas su apsitrynusia rankenėle

 

tiesa, dar pedalas,

bet jo mano kojos nesiekdavo

 

pasistiebęs žiūrėdavau, kaip tetelė Janytė

taiso mano marškinius

susikaupus

it kalbėdama rožinį

 

tiesa, labiau

man rūpėdavo raudonieji serbentai

ir sala vidury Šventosios

 

 

Ukmergė

 

nors nieko nėra jau

 

vis dar plazda tarpulangy

įspraustas tarp tręštančių rėmų

negrabiai nupaišytas tarpukario

angelas vatos tumuluos

 

nors nieko nėra jau

 

vis vaidenas –

ima sūpuoklės girgždėti sode,

alyvinis pats pirmasis krenta žolei

į skreitą, paskui dar keli

 

nors nieko nėra jau

 

sopulingasis Jėzus ir Dievo motina

saugiai kybo greta pečiaus,

o ugnis žiūri į prisilenkusių veidus

ištikimai kaip beveislis Sargis kieme

 

nors nieko nėra jau,

namo šešėlis šmėkšteli kartais per lietų

 

 

čia, kur nėra Ukmergės

 

kaip šitiek metų gyvenu

aš be jos, ar iš viso esu

čia, kur nėra Ukmergės

 

reikia sulaukti tamsos ir

paklausti visų, kurių akys

jau merkias miestuos kituos

 

gal net baisu tiems, kurie

ten niekad nemigo, kurie

Ukmergės niekad nematė

 

negirdėjo balsų mano vaikystės

saloj, kur žemėlapiai rodė

vien džiaugsmą, o sodo ribų

 

neįmanoma buvo nuspėti –

todėl ir klausiu savęs – kaip šitiek

ilgai aš be jos gyvenu

 

 

vaikystės naktys

 

naktį eidamas vandens

kliūdavai už daiktų

 

vėliau jie traukdavosi –

vasarai bėgant – tarytum

tave jau matytų tamsoj, ištiktą

troškulio

 

net stiklinė blokšta

ant grindų nesuduždavo,

pajutus, kaip reikia tau

vieno gurkšnio vandens

 

ir dar kelių

valandų miego

 

 

vakare senelių namuose įeinu į kambarį

 

paspausk jungiklį ir kapinės

nebebus apšviestos, paspausk paspausk

 

tu nieko negali numatyti,

tik paspausk šį baltą klavišą

 

beveik neregimą klavišą, kur

greta atsiveria laiptai į aukštą

ir svetimos kojos skubiai nubėga

 

gal tai pokario vaikas, užsidengęs

galvą rankšluosčiu

 

galbūt tavo tėvas, mažas, dar

neužaugęs

 

tai jo vaikystė, ne tavo

 

 

prieš Velykas. Ukmergė. prisiminimui

 

Viešpatie, sušlapusiom kojom,

paveikslėly, kur tokios didelės

žibuoklių akys, kur manęs dar

tikrai nesimato, bet esu jau –

kitam kambary prie krosnies,

kur bobutė Genutė ant kelių

glaudžia du snaudžiančius katinus

 

Viešpatie, kitam laiko gale,

kur vos galiu įžiūrėti save

ant adatos galo, ant adatos,

kuria užlopys man kelnes

(netrukus bėgsiu į lauką
žaisti su akmenėliais)

 

Viešpatie, laiko gale,

kur raudoni serbentai, geltoni –

mėlynom irisų kelnaitėm bėgsiu

linkui Šventosios, laukiančios,

gulinčios dauboje, žaisti su akmenėliais –

ir visai ne ant kalno, tačiau trim

dienom, žinau, jau praėjus

 

Viešpatie, prieš Velykas ir po,

prieš dangaus atvertį ir po,

prieš griaustinio šviesą ir po,

prieš miegą ramiai ir turbūt be sapnų,

nupraustais, nepraustais sukruvintais keliais

ir po, ir po

 

 

skaitymo pamoka

 

muselė bando pakilti nuo mano

eilėraščio lapo, nesiseka –

turbūt vieno laiptelio, vienos

pakopos, vieno spyrio į nugarą,

o gal tiesiog įkvėpimo trūksta

 

ji tiesiog nesiryžta, po to staiga

užsimerkia ir skristeli ant

krūvos knygų

 

atrodo, ji viską perskaitė,

o man vasarai lieka

visas privalomų knygų sąrašas

 

 

Sentikių kapinaitės

 

1.

 

aš vis einu tuo keliu,

netrukus jis leisis link kapinių

ir sąvartyno duobės

 

kol prieisiu baldų fabriko

kuorus ir

vyšnios kompasas parodys namus

 

diedukas su bobute plieks tūkstantį,

Rainis snaus bobutės Genutės skreite –

įeisiu nusiavęs batus, kad nepažadinčiau

 

 

2.

 

niekad nežinai, kas gali

žybtelt naktį –

sąvartyne ar kapinėse

 

numirėlio akis gal žvelgia iš ten –

tegul jie tarp kryžių sau miega,

užtraukiu užuolaidas

 

aš irgi einu sapnuot

prie vaiko ryte

pasilenksiančio veido

 

 

3.

 

sąvartyno duobė

kaip milžino burna –

rytais ją maitina sunkvežimiai

 

jis vienintelis čia netikintis

 

 

rudens pradžia

 

katė prašos ant rankų –

(dar pusžalis obuolys –

padedu jį ant stalo)

praveriu duris

 

pažvelgia, tarsi būčiau

žmogėdra ar žvėris,

ir nutipens tuoj sodan –

netrukus, greičiausiai, nelis

 

 

kriaušė

 

ta pirmoji išnokusi kriaušė –

Dieve, kokie paprasti

tie mano eilėraščiai –

nelyg bobutės Genutės

prijuostė, išpaišinėta

negražiais, veik bespalviais

triušiukais

 

taigi, pirmoji išnokusi kriaušė,

kurią man lovon rugpjūčio rytą

atnešdavo senelis, pranoko –

tą supratau tik dabar –

visas būsimo pasaulio saldybes

 

o tuomet bobutė Genutė kepdavo

ir kepdavo miltinius, besiplaikstančioje

prijuostėje prie įkaitusios

plytos šokinėjant triušiukams

ir, žinoma, tyliai niūniuodama

savo dainas

 

kažin, koks dabar būtų blynų tų skonis

 

 

miegosiu

 

kol prisisapnuos drugelis

ligonio veidu, ilgais šlapiais

pervargusiais sparnais,

kol prabudus norėsis žiūrėt,

ar horizonte nepasirodys akmuo,

ant kurio užsikorus būtų galima

pagaliau pamatyt Ukmergės saulę

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.