Eilės
Elektra
Miestuose ji pati ateina į kambarį,
O čia kaime – vienkiemy
Tenka imti ją už rankos
Ir vestis per laukus.
Pirmadienį – kasiau,
Antradienį – kasiau,
Trečiadienį klojau kabelį
Ir…
Na štai pagaliau
Ji mano kambary –
O murzina, o purvina,
Bet šypsos – šviečia.
Na štai ji mano kambary
Stovi su kastuvu,
Žiūri į mane ir kartoja:
Pirmadienį – kasiu,
Antradienį – kasiu,
Trečiadienį guldysiu tave
Tarp sliekų ties vyšnia
Ir…
Ketvirtadienio nelauksiu –
Išsyk užkasiu.
Eilėraštis kaip lemputė
Kai sprogsta lemputė,
Kambary ne iš karto pasidaro tamsu –
Kurį laiką šviečia jos kvapas.
Vakarais,
Kada miestas vienas,
Gatvėm klajoju – langą išsirenku
Ir eilėraštį jam,
Kol groja stiklas,
Sakau.
Yra langas,
Yra stiklas,
Yra ir žmonių –
Vakarais miestas vienas –
Yra eilėraštis ir lemputė.
Langas užgęsta –
Susilieja su visatos erdve,
Langas pajuosta,
Ne todėl, kad pabėgo lemputė,
O todėl, kad žmonės
Sėdi tamsoj ir spėlioja –
O kas čia buvo?
Tamsa ne iš eilėraščio
Ne iš lemputės – o iš žmonių sklinda.
Fokusininkas
Parašyk septynis sakinius
Ir uždenk servetėle.
Dar parašyk
Septynis žodžius,
Išdėliok juos į septynias eilutes
Taip,
Kad visi lyg nereikalingi
Paraštėje liktų.
Dabar pakelk servetėlę,
Atidenk –
Kas po servetėle? –
Servetėlė.
Kakojantis šuo
Veduosi šuniuką pajiesiu
Ir jam aiškinu – ar prisimeni, mudu čia vaikščiojom,
Kai tu mažas buvai…
Pusė šuns nulindo į krūmus
Atlikti gamtos reikalų –
O kita pusė
Prie manęs stena –
Žvelk –
Jei kakojančio šuns akyse dangus visas
Vos telpa,
Tai kam kiši jam panosėn
Tas nuotraukas – nespalvotas.
Gamtos rėdas paprastas – riktas –
Kas iš šuns iškrito,
Atgal neįkiši,
O jei tai tik ašara – pati išdžius.
Eilėraštis kambary
Toks jausmas –
Netoli eilėraštis,
Jau girdėt, kaip jis burba po nosim –
Kol tas senis trepsės kambary,
Slapstysiuosi.
Toks jausmas –
Netoli eilėraštis,
Bet rupūžė slapstosi.
Aš – rupūžė!
Kaip nemalonu – skaudu
Tai išgirst,
O vieną kartą šoksiu
Ir akis jam išdraskysiu.
Bet tada senis
Dar garsiau šauks –
Rupūže, išlindai
- – - – -
Toks jausmas – eilėraštis netoli,
Aš – rupūžė,
O ar negalima eilėrašty – pase
Meiliau užrašyti – rupūžiokas.
Kambarys, kuriame gimiau, nežinojo
Mažybinių priesagų –
Tai ir dovana taip iškart tokia –
Rupūžės keliai ir likimas.
Nutikimas
Gal neskubėki, sengire,
Šitam sklype
Savo namų statyti.
Šį kartą tėviškę tokią radau –
Vidury kiemo stalas,
Ant jo dubuo, prikrautas obuolių,
Tikriausia taip aš palikau.
Kieme nauji gyventojai –
Būrelis stirnų stypčiojo aplink stalą,
Lūpomis žvejojo obuolius
Ir kramtė.
Giria sakytų –
Ten, kur mano koja,
Ten mano namai.
Bet neskubėki, samanotas medi…
Kol vartuose už krūmo slepiasi
Žmogaus akis,
O ir burna, ketinanti ištarti –
Stirnele, paimki obuolį už kotuko,
Taip patogiau,
Šituose namuose taip obuolius valgo.
Aš nuėjau į pirkią
Svečiams atnešt kėdžių…
Kaimenė peršoko tvoras – nurūko.
Gal bars giria ją –
Kam laužyti tvoras,
Jei vartai dieną naktį atkelti.
●
Jau valandą rašau –
Kartais užsimerkiu
Dar valandą rašau –
Kartais atsimerkiu
Jei dar valandą rašysiu –
Prasidės visuotinis užtemimas
Langai
Brėkštant parsinešdavau langus
Laikiau juos naktį pašiūrėj
Kad priprastų būti vieni
Brėkštant plėšiau nuo jų juodą popierių
Nelygiais gabalais –
Nešiau į lovą kad sušiltų
Gal kada prireiks
Bet juodas nakties popierius
Paliestas šiltais patalo pirštais
Pavirsdavo kaliause –
Nemokėjo nei gąsdint nei bijot
Brėkštant langai
Arba vienas iš jų suklykdavo
Vėl pas mus elgeta ateina
Raudoną skudurą įsikandęs
Brėkštant jie kaip vienas
Langai puldavo prie langų
Brėkštant aš parjodavau –
Langai pradėdavo žaist
Plaukuotą mano koją pamatę
Klausė
O tu kieno mamytė?
Klevas
Plačialūpis klevas
Veja iš kiemo liepaites
Žingsnis po žingsnio –
Vis daugiau žemės apžioja
Stovėdamas vartuose
Jis pirmas svečius pasitinka
Iškopinėja šviesą –
Atima lauktuves
Galima sakyti
Tas storapilvis
Suėda kitų medžių vaikus
Dar lizduose
Savo lūkesčius svajas
Ir kitas tuščias sėkliukes
Slepiu skruzdžių tarpupirščiuose
Bet jis suranda
Nešiojasi mane tas medis po pažastim
Lyg kokią gėdą
Po lapų apačia – kitur man negalima –
Lyg kokiam nemokšai kasdien kartoja –
Gerai įsiklausyk
Ką gretimam kaime kitas filosofas mauroja
Musės
Žiemą kai sėdu valgyt sriubos —
Musių nuomonė apie žiemą tokia –
Žiemą nėra ko valgyt
Todėl musės žiemą negyvena
Įpilčiau tau mažą lėkštelę sriubos
Sakyčiau – tau muse – valgyk
Musių nuomonė apie mane nekokia –
Įpiltum man lėkštelę sriubos
Viena ranka kviestum – prašom –
O kita mojuotum man virš galvos
Baidytum muses
Žiemą kai vienišas sėdžiu prie lėkštės
Atidžiai apžvelgiu sriubos paviršių –
Tikriausia jau tuoj man
Teks išeiti iš šitų namų
Kelyje ką sutiksiu kartosiu –
Kaimyne gal musę turi
Paskolink iki pavasario
