Su skafandru
Nerijus Cibulskas. Veneros. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 78 p.
Skaitydama trečiąjį Nerijaus Cibulsko eilėraščių rinkinį „Veneros“ pagalvojau, kad savito prasminio tinklo kūrimas, kuriame glūdi netikėtos jungtys, yra ir įdomus, ir sudėtingas užmojis: eilėraščiai kupini besikeičiančių vaizdų, „įtrūkimų“, bet tuo pat metu galima įžvelgti, kad kone kiekvienas vaizdas yra kruopščiai inkorporuotas. Susidaro įspūdis, jog tekstuose nėra nereikalingų detalių ar „nešvarumų“. Kita vertus, kartais pasirodantys įmantrūs žodžių deriniai savotiškai anuliuoja prasmingą kalbėjimą.
Rinkinį sudaro trys dalys – „tekėjimas“, „zenitas“, „nemo taškas“. Struktūra labai apgalvota, tik kad ir kaip stengiausi ieškoti sąsajų tarp dalių pavadinimų ir tekstų, vis dėlto, bent jau man, tie pavadinimai, ypač pirmų dviejų dalių, skamba pernelyg blankiai, palyginti su svarbiais įvaizdžiais, pasirodančiais knygoje. Pvz., ne viename eilėraštyje minimos įpjovos (p. 17, 19, 47, 57), kurios gali ženklinti ne tik subjekto būseną, bet ir atotrūkius tarp skirtingų dalykų, kai vaizduojami kasdienės aplinkos ir itin keistos tikrovės pjūviai: „Žmogus kuriame įšalusi / sena kometa ramiai skaito / koncertų programą // Juodo stiklo miškas / kalėdiniai varpai jo / neįžengiamoj tankmėj“ (p. 11).
„Veneroms“, kaip minėjau, būdingos netikėtos jungtys, kontrastuojančių detalių sąsajos, kurios savotiškai viena kitą papildo, išryškėjant jų savitumui: „Šitiek vamzdelių. Pavargusio kūno / dūdmaišis tuoj užgros, / pradangins liūdną palatą. // [...] Atminties liejinys tvirtesnis, / jis virš mūsų – senas, gobiantis kiparisas. / Žilas liūtas nepaprasto amžiaus herbe. // [...] Spalvoto smėlio piešiniai, / kurių vėjas nepakelia“ (p. 51). Silpnumas ir patvarumas („pavargusio kūno“, „liejinys tvirtesnis“), lengvumas ir sunkumas („smėlio piešiniai“, „vėjas nepakelia“) pasirodo esančios ne tik prieštaringos, bet ir savotiškai viena kitą pratęsiančios prasmės. Tačiau, mano akimis, ne visur tokia priešybių sąveika sklandžiai susipina, pvz.: „akmens virpesys tvankią / vidurvasario pavakarę / šalta sustingusi svirtis“ (p. 32). Šiuo atveju išties sudėtinga įžvelgti prasmingą visumą. Ir dar – tame pačiame tekste vienoje strofoje aptinkamas panašus žodžių „peršviečiamas“ ir „šviesa“ sąskambis tarsi susiduria pats su savimi: „stebėjau tave sudėtingą / kinetinę skulptūrą / peršviečiamą ryškaus vėjo / kedenamą šviesos dvelksmo.“ Tokie reikšmių „susidūrimai“ lyg ir tą patį pasako, nors galbūt šiomis išraiškomis žongliruojama specialiai.
Rinkinio motyvas „kardadantis“ (p. 18–19, 38–39, 64–65) pasirodo visose trijose dalyse. Pirmoje dalyje esančiame eilėraštyje subjektas kalba ne iš žmogaus pozicijų: „Virtau prabangiu / kilimu gulėjau tavo moteriai / po kojomis“ (p. 19). Tekste „kardadančio medžioklė“ situacija komplikuotesnė. Jame savitai vaizduojama erdvėlaikio kaita, o paskutinės eilutės pasirodo kaip užuomina į Milo Venerą: „Iš pradžių / bus mano urvas // [...] Po mūsų čia įžvelgs / kolonas kurios laikinai / parems miestus // [...] Visi aukštins tavo kūną / pamirš tuštumą / vietoj rankų“ (p. 38–39). Galbūt tai iš dalies pateisina ir rinkinio pavadinimą, net jei jis parašytas daugiskaitos forma. Nebūtinai, bet galima įžvelgti originalo ir kopijos žaidimą (viena Venera tikra, kitos – kopijos), mat rinkinyje yra eilėraštis, kuriame užsimenama apie buvimą originalu ir kopija (p. 58–59). Kita vertus, Venera yra viena iš Saulės sistemos planetų, o knygoje nevengiama kosminių įvaizdžių, kurių atitolimas nuo kasdienės aplinkos primena ir kompiuterinių žaidimų virtualybę (p. 40).
Grįžtant prie „kardadančio“ įvaizdžio, reikia pažymėti, kad visuose trijuose tekstuose kaitaliojamos būtojo, esamojo ir būsimojo laiko formos. Žaidimai laiku dera ir su įvairių situacijų stebėjimu iš skirtingų perspektyvų. Pvz., jau pirmas rinkinio tekstas skatina sutelkti dėmesį į apverstą vaizdą: „gulėti po sekreto stiklu / viršum savęs dugną matyti“ (p. 7). Kitame eilėraštyje pavadinimu „duobkasys“ tokia žiūra tarsi pratęsiama, tik čia imamasi asociatyvių žaidimų: „krautuvė tuščia ant metalinės lėkštės / vitrinoj perskrosta plaštakė // [...] kai guliu sulankstomoj lovoj / virš manęs darbuojas / duobkasys // iš pradžių nukasa stogą / gremžia lubas // paskui imasi pilvo // ten visa kolonija / aš juo tikiu // mano burna atveria // nesuprantamą / plazdėjimą“ (p. 14–15). Duobkasys, kasantis stogą, skamba prieštaringai, tačiau keistoje poetinėje tikrovėje toks įvaizdis atrodo galimas ir netgi įdomus.
Dar vienas išryškėjantis bruožas „Venerose“ – miesto, konkrečiau, Vilniaus, aplinka, kurioje būti per ankšta, kuri tarsi pati save siekia pranokti, nes lyginama su „sprogstančiu skilveliu“ (p. 17) ir „išaugamu drabužiu“: „teks išsinerti, perplėšt ankštą odos rankovę, / gal taip išsivaduosi iš veržiančio, kasmet / išaugamo Vilniaus drabužio [...] tu, brolau, pakelsi nuo grindinio / paklydusią skruzdę, įsidėsi / į juodo palto kišenę“ (p. 55–56). Komunikuojama su Vytauto Stankaus eilėraščiu „tau, mano šiaurietiškas broli…“ iš rinkinio „Skruzdžių skandinimas“ (V.: Versus aureus, 2016, p. 85), kurio eilutės pasirenkamos epigrafu. Taip patvirtinamas broliškas ryšys, bet, laimė, patoso išvengiama.
„Venerų“ subjektas nebijo savikritikos, tarsi prisiklijuoja „nusivylusio filologo“ etiketę (p. 30–31), nors tas nusivylimas – nusistovėjusio stereotipinio mąstymo padarinys, kurį gali apnuoginti ironija arba kitoks požiūris, bet eilėraštyje jaučiamas šioks toks apmaudas: „pirmasis laikrodis / kurį gavau iškart po studijų / turėjo reikšti pirmąjį šuolį / į visus būsimus roleksus // bent jau taip manė tėtis / nusprendęs filologija / yra tai kam prireiks / [...] svarstau apie / kombinaciją 30M / apie kažkokį baugų gylį / į kurį niekada nepanersiu // dugne visi geriausi / roleksai safyrų ciferblatais / o po vandeniu išbūnu / vis dar 2 minutes“ (p. 31).
Subjektas nevengia kalbėti apie savo drovumą. Nors viename tekste užsimenama apie drąsą (p. 58–59), vis dėlto paradoksalu, kad ir drovumo pripažinimas reikalauja drąsos: „…ji žvelgia į mane / jos veidas mažytis / išnykusio augalo lapas // Platus kosmodromas mano / drovumo boružei“ (p. 44). Drovumas, galima sakyti, susipynęs su troškimu pamatyti kitą žmogų it iš išvirkščiosios pusės: „ką pirmiausia norėjau paliesti / riešą ar tatuiruotę dabar neatsakysiu / [...] vilkiu sunkų skafandrą / tatuiruotėmis išpieštu miestu keliauju / juodo rašalo linijom tavo / riešą suėmęs laikau ir niekas nežino kiek tvinksnių / kiek kraujo spygliukų bado iš kitos odos pusės“ (p. 21–22). Skafandras pasirodo tarsi savisauga arba slapstymasis. Beje, siekį pasislėpti primena ir dugno įvaizdis (p. 7, 31, 57).
Subjekto jausenos retkarčiais pasikeičia, tuomet pasirenkamas žaidybiškumas: „sekmadieniais tu girta / beždžionėlė rašanti šekspyrą // [...] sekmadieniais aš pagiriotas / tavo skaitytojas // amerikietiškas / psichopatas su kirvuku // kokteilio ledui“ (p. 33). Tai vienas iš tokių tekstų, kur atsisakoma „vilkėti skafandrą“ ar kitaip slėptis, pvz., „žalioj veido sagutėj“ (p. 44), ar susiriesti į kompiuterinio žaidimo „mėlyną ežį“ (p. 35). Vis dėlto nors subjektas slapstosi, N. Cibulsko poezija kviečia skaitytoją būti budrų: pasitikėjimas metaforine kalba ir savitos tikrovės kūrimas „Venerose“ skatina išlaikyti atidžią žiūrą ir klausą. Ir ne tik – eilėraščiuose glūdi daugybė paslėptos informacijos, kurią tikrai įdomu šifruoti.
