Pasirengimas karui?
Kai rugsėjo 1-oji būna labai graži, džiaugsminga, su būriais gėlėtų mokinukų gatvėse, imu ir prisimenu, jog tą dieną paryčiais prasidėjo baisus, pats baisiausias žmonijos istorijoje karas. Visai netoli mūsų. Vaikučiams Lenkijoje tuomet iš vakaro irgi buvo paruoštos gėlių puokštės, išlygintos mokyklinės uniformos, nupucinti batukai. Paskaitytum kokius prisiminimus ir rastum apie tai. Pirmasis mėnesio penktadienis, karštos maldos į Jėzaus Širdį, pervertą ietimi, šventoji Komunija. Gal pasigailės, užtars. Vilniuje, Žygimanto Augusto gimnazijoje Mažosios Pohuliankos nuokalnėje, pirmokai turbūt verkė, o vyresnieji traukė Marsz, marsz, Dąbrowski ir veržėsi ginti tėvynės. Kiti ir išsiveržė, tiesiai į ugnį. Ant Vilniaus bombos ėmė kristi po dviejų savaičių, rugsėjo 13-ąją, irgi iš ryto. Wajdos filme pagal Konwickio romaną „Meilės įvykių kronika“ tas karo epizodas susipina su dviejų įsimylėjusių gimnazistų glamonėmis ant saulėtos rugsėjo pievutės; tokia viso filmo atomazga. Liuftvafė taikėsi į kareivines kitapus Neries, elektrinę ten pat netoliese, nelaimingą geležinkelio stotį. Kitą rytą – iš naujo. Žuvo civilių, vaikų. Liepkalnyje nutilo „Radio Wilno“. Vokiečių lėktuvai numetė ant miesto du šimtus bombų. Kai Raudonoji armija po kelių dienų užpuolė Lenkiją iš Rytų, Vilnius jau beveik nesigynė. Karas buvo didelis, tikras. Tokia naujųjų mokslo metų pradžia.
O kas gi dabar tas vienmarškinis jaunuolis iš nuotraukos, įsisiurbęs žibančiu žvilgsniu į fotoaparatą? Jis, rodos, panašių metų kaip anie Wajdos moksleiviai, besimyluojantys po bombomis ir kulkomis. Ir taip pat – tiesiai ant plikos žemės. Tokia poza, pasirėmę viena ranka ir atsukę veidą objektyvui, fotografuojasi poilsiautojai paplūdimiuose. Nedidelio formato nuotrauka dailiai apkarpyta, su išrantymais, lyg būtų brangiausio žmogaus atvaizdas, dedamas prie širdies. Jei ne vaikino akys ir spygliuota viela, ko nori prisigalvotum. Be to, kitoje pusėje, gal paties nuotraukos autoriaus, pieštuku pažymėta: „Gefangener russ. Soldat. 1941.“ Viskas aišku. Rusų belaisvis, karys raudonarmietis. Jau be uniformos. Bet jo marškiniai dar švarūs, nesudriskę, veidas sumuštas šviežiai, sakytum, čia, spygliuotų vielų aptvare, jis atsidūrė ką tik. Naujiena fotografui, kuris išskyrė būtent šią figūrą. Kito belaisvio šalimais – tik autu apmuturiuota koja. Vokiečiai mėgo fotografuoti ir filmuoti karo belaisvius – tiek rusų, tiek lenkų ar prancūzų. Nukautų priešų ar saviškių nuotraukos retos, gal buvo instrukcija ar nerašyta taisyklė to vengti. Per Pirmąjį pasaulinį karą toks draudimas vokiečių armijoje galiojo.
Pateikiant nuotrauką internetiniame aukcione „eBay“, buvo teigiama, kad ji daryta Lietuvoje. Kas dabar pasakys, ar taip ir buvo iš tikrųjų. Kadangi kelios kitos to paties rinkinio nuotraukos su užrašu Litauen, galimas daiktas, kad ir šis kareivėlis sėdi kuriame nors iš simpatiškų „mūsų miestelių“. 1941-ųjų vasarą jie prisisunkė sočiai kraujo ir ašarų. Iki dabar burnose išlikęs skonis.
Ar įmanoma, kad kas nors pasaulyje, gimtojoje kareivio Rusijoje, dar galėtų žinoti apie jį ir jo likimą iš šeimos pasakojimų, tarti jo vardą ir pavardę, melstis už jo sielą, gal net matyti jį kitose nuotraukose, tarp artimųjų, kaip vaiką ar paauglį, besišypsantį. Statistika klaiki: vokiečiai paėmė į nelaisvę per penkis milijonus rusų karių. Daugiau nei trys milijonai jų mirė nuo ligų, bado, šalčio, buvo nugalabyti pavieniui ir būriais. Šis jaunutis raudonarmietis – vienas iš jų? O jeigu čia Lietuva – gal vienas iš septynių su puse tūkstančio rusų belaisvių, suguldytų Panerių duobėse? Atrodo, kad taip. Vaikinas iš nuotraukos žiūri atsisveikinimo su visa kuo žvilgsniu, kuriam, lyg pirmojo krikščionių kankinio Stepono žvilgsniui, jau veriasi dangaus karalystės paveikslas. Gal tas žvilgsnis ir lėmė, kad spragtelėjo fotoaparato užraktas?
Tai, kad išsirinkau šį portretą, iš tiesų nebuvo tik jo lietuviškos kilmės klausimas. Atsidaręs internetą, vis žiūrėjau į sumuštą kareivio veidą, tyrinėjau jo kūno pozą, plaukus, burną, akis. Toks jausmas, kad darsyk pamatytas jis atgyja. Supratau, kad myliu jį. Kad jis nėra man nepažįstamasis. Kad galiu pasakyti jo vardą. Atspėti, iš kur jis ir kas ta vieta, kur jis sėdi ir žvelgia į mane. Nors būtų labai kilnu, esu ne tam, kad paduočiau jam duonos ar atsigerti. Pereisiu dabar kiaurai pro visas spygliuotas vielas, nesulaikomas sargybinių, be jokios baimės. Kelkis, duok ranką, bėkime kartu į laisvę. Gyventi, juoktis, draugauti. Tu ir aš užbaigsime tą baisų karą. Mes – galingi. Jei nori, parvesiu tave namo. Vienplaukį, vienmarškinį, nes rugsėjis vis dar šiltas ir saulėtas.
Konwickis ir Wajda, leidę savo herojams myluotis, kai krenta bombos, šios kombinacijos neišlaužė iš piršto. Nežinia kodėl tą valandą atrodo, kad bučiniai pastos kelią mirčiai ir išsiskyrimui. Su naujais mokslo metais!
