Į Paryžių keliais nušliaužčiau

 

Maija Silmalė (1924–1973) – prancūzų literatūros vertėja į latvių kalbą, viena iš sovietų represinių struktūrų persekiotos „prancūzų grupės“ narių. Latvių dramaturgė, prozininkė Leldė Stumbrė apie ją parašė knygą „Maija, Cher Ami!“, kurioje aprėptas laikas nuo M. Silmalės grįžimo iš Taišeto lagerio 1956-aisiais iki jos mirties: 17 metų, per kuriuos Sovietų Sąjungoje prasidėjo ir baigėsi vadinamasis atšilimas ir stojo stagnacija; 17 metų, per kuriuos M. Silmalė nepaisydama jokių kliūčių produktyviai vertė prancūzų prozą ir poeziją.

Pasak knygos autorės, „Maija galėjo būti nenusakomai chaotiška, nervinga, depresyvi. Ir visiškai priešingai – tyli, rami, pusiausvira, kryptingai siekianti tikslo.“ Vadinta bebaime disidente, bohemininke, beprote, kategoriška individualiste, darboholike, vienintele Latvijos „prancūze“. Ji buvo laisvas žmogus, atmesdavęs rėmus, klišes, taisykles – tokia laisva, kad iki šiol sunkiai apibūdinama. „Maija buvo it garsusis pašto karvelis Cher Ami, Pirmojo pasaulinio karo metais perskrisdavęs kariaujančių valstybių sienas ir nešdavęs žinias.“ M. Silmalė išvertė Victoro Hugo „Vargdienius“ (su Milda Grynfelde), Albert’o Camus „Marą“, Antoine’o de Saint-Exupéry „Žemę, žmonių planetą“, „Naktinį skridimą“, „Pietų paštą“, „Karo lakūną“, „Laišką įkaitui“ (taip pat „Mažąjį princą“ – sau, savo malonumui), Honoré de Balzaco, Jules’io Verne’o, Anatole’io France’o, Armand’o Lanoux, Robert’o Merle’o ir kt. kūrinių. Išliko François Mauriaco romano ir A. Camus esė, straipsnių, kalbų vertimų rankraščiai. Iš René Charo ir Eugène’o Guillevico poezijos vertimų būtų buvę galima išleisti atskirus rinkinius. Tikru įvykiu tapo 1970 m. pasirodžiusi M. Silmalės sudaryta prancūzų šiuolaikinės poezijos antologija „Es tevi turpinu“ („Aš tave pratęsiu“) – išpirkta tuojau pat; papildomas tiražas, deja, sustabdytas.

M. Silmalė rašė eilėraščius (gyvai esant niekas nespausdinta). Iš rusų kalbos išvertė pjesių ir libretų. Į prancūzų kalbą vertė Vizmos Belševicos, Mario Čaklajo, Uojaro Vaciečio poeziją (rankraščiai konfiskuoti per kratas).

Toliau pateikiami tekstai – ištraukos iš L. Stumbrės knygos „Maija, Cher Ami!“ (Ryga: Lauku Avīze, 2017).

Vertėjas

 

 

 

 

Jau pirmaisiais tremties metais Maija būtų atsisveikinusi su pasauliu, kuriame atsidūrė. Savižudybės tada buvo kone įprastas dalykas – daug kas nepajėgdavo ištverti, dažniausiai vyrai. Prarasdavo viltį, o tai tikrai nepakeliama. Maija irgi pagalvodavo: galėčiau viską užbaigti. Visa tai baigtųsi ir daugiau nesikartotų. Rytais nebeatsibusčiau barake už tūkstančių kilometrų nuo namų, mamos, dukros Helju. Ir ateityje nelauktų vien tik tokie beviltiški ir siaubingi rytai – ištisą dešimtmetį. Be prošvaisčių. Po dešimties metų ją tikriausiai paleis. Bet ir dėl šito negalėjai būti tikra. Po dešimties metų visi tie viršininkai, dabar įsitikinę, jog ji – nusikaltėlė, bus ją tiesiog pamiršę, nes kas gi ji tokia? Niekas! Kodėl kas nors turėtų prisiminti kažkokią Maiją, kuriai pagaliau atėjo laikas grįžti namo? Ne kartą yra girdėjusi, kad paleistiesiems iš lagerio draudžiama grįžti į gimtąsias vietas, jie apgyvendinami kuriame nors netolimame Rusijos mieste ir yra stebimi. Jeigu ir jai taip atsitiks? Jeigu iš tiesų nebėra jokių vilčių? Kam benorėti tokio gyvenimo? Gyvenimo, kuris nežada nei ateities, nei vilties, nei permainų? Jis bus tuščias ir pilkas kaip dulkėtas kelias, vedantis į niekur. Jeigu ir po dešimties metų ji nesusitiks nei su Helju, nei su mama, jei nebegrįš į Rygą, tai iš tiesų – toks gyvenimas neturi prasmės.

Laiške iš lagerio ji bandė paaiškinti mamai: …Aš buvau per silpna tam. Per šituos 5 metus – išnarstytos savižudybės galimybės, savęs paneigimas, kitų žeminimas, žmonių žeminimas.

Tikrų žmonių, kokių man reikėtų, čia mažai… Kokius jausmus aš patiriu? Daugiausia neigiamus – neapykantą, panieką, apmaudą, abejingumą. Taip pat džiaugsmą ir gailestį (jį stengiuosi išnaikinti), o meilės tikriausia šio žodžio prasme – visiškai ne. Ir tai praradimas. Matyt, nesu sutverta mylėti gyvą, žmogišką žmogų…

Mėginsiu pradėti iš naujo visa tai, kas reiškia – gyventi.

Bet ji ištvėrė, nes buvo šeima – dukra, mama, sesuo ir brolis; visi palaikė, kad ji neparkristų, o jei parkrisdavo, stengėsi įkvėpti norą stotis. Kad jai netektų atgulti svetimoje žemėje. Viename iš vėlesnių laiškų Maija rašė:

Ir vis dėlto aš siaubingai myliu visus žmones, visa, kas žmogiška. Šviesa, į kurią stiebiamės, yra viena. Žmones atskiria tamsa, iš kurios visi stiebiasi į šviesą. Kiekvienas atsineša savo tamsą.

 

 

Apie ką ji galvojo paskutinėmis savaitėmis, kai jau žinojo, kad galės važiuoti namo? Savo pačios gėdai – prisipažįsta laiške mamai – apie dailias sukneles ir lengvus, patogius batelius, priglundančias kojines ir kvapnų muilą. Aišku, ir apie namus, mamą, dukrą, brolį Miką, seserį Austrą, bet labiausiai – apie sukneles ir batelius. Viešpatie, kaip norėjosi pagaliau vėl būti moterimi, kuri skaniai kvepia! Kartkartėmis pagalvodavo apie savo vyrą aktorių Miervaldį Uozuolinį, bet jis per tuos metus neparašė nė laiško. Ne, vieną vis dėlto atsiuntė. Jame buvo skyrybų prašymas, kurį Maija pasirašė ir išsiuntė atgal – suprasdama, kad jis gyvenimą pradėjo iš naujo. Daug kas taip darydavo – išsiskirdavo su nepageidaujamu vyru ar žmona. Miervaldžiui tai tikrai buvo svarbu, nes jis troško būti aktoriumi. O teatras dabar – nebe meno šventovė, bet reikšminga ideologinė instancija. Čia negali dirbti abejotinos reputacijos individai.

 

 

Grįžusi ji sužinojo, kad brolis Mika šią vasarą leidžia Salaspilyje, kur atlieka praktiką kaip Žemės ūkio instituto absolventas.

Salaspilyje viskas buvo kitaip. Tarytum laisviau. Rygos bute reikėjo valdytis, kad mama nepajustų jos nerimo, kad neišgąsdintų mažosios Helju, kad nenuliūdintų visada besišypsančios sesers. Pas Miką buvo galima iškloti viską, kas guli ant širdies, – papasakoti ne tik apie kankinančią kelionę iš Taišeto, bet ir apie uniformuotųjų baimę. Apie rytdienos baimę. Kas čia jos laukia? Ko imtis? Gyvenimas taip pasikeitęs, kad nieko negali suprasti. Bet ir… nesinori. Tiek daug visko, su kuo reikia susitaikyti, paėjėti į šalį, kad negautum per galvą.

O dukrai Helju reikės įprasti, kad jos mama – kitokia. Ne tokia kaip kitos, kurios kažkur dirba, stovi parduotuvių eilėse ir verda vakarienę, siuva, lopo ir mezga, skaito laikraščius ir klauso radijo. Helju mama atvyko iš toli ir dabar tik sėdi savo kambaryje, niekur neina, rūko ir geria kavą. Vėliau, kai Helju turėdavo pasakyti, kuo dirba mama, ji iškošdavo: vertėja. Būdavo sudėtinga paaiškinti, kas yra vertėjas. Ir būdavo pikta: visų mamos kaip mamos, tik maniškė – vertėja! Ir dar iš prancūzų kalbos!

Brolis ją subarė. Supurtė. Negalima nukabinti nosies! Tu namie, ir tai svarbiausia! Argi ne to troškai labiau už viską pasaulyje? Nevyk Dievo į medį, mėgink kabintis. Kelkis ir eik, susirask buvusius draugus ir pažįstamus – juk ne visi numirė, pasitraukė ar užsidarė baimės kiaute, yra ir tokių, kurie padės!

 

 

Versti Maijai patiko – tai buvo tylus ir intymus procesas, ji panirdavo į nepažįstamą, bet pačios pasirinktą pasaulį: ne kad perskaitytų knygą kaip paprasta skaitytoja, o kad išnagrinėtų nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Kiekvieną žodį, kablelį, brūkšnį, tarpelį. Viską reikėjo suprasti tiksliai – taip, kad suvoktum ir išlaikytum autoriaus mintį, pajustum kūrinio atmosferą, jo skleidžiamus virpesius. Rasti tuos tikruosius žodžius ir posakius, kad latviškas variantas būtų kuo artimesnis originalui. Tai įtraukia. Miklus laviravimas tarp „parašyta“ ir „turėta omenyje“. Nestinga šiame darbe povandeninių uolų, seklumų, bedugnių akivarų, bet tai tik didina azartą. Ji tarsi dar kartą sukuria rašytojo kūrinį. Stovi šalia autoriaus vis pasitikslindama: „Ar tikrai taip? Ar šitaip buvai sumanęs?“ Dėl savo latvių kalbos Maija buvo užtikrinta, ne veltui gimnazijoje ją mokė Helga Grasė – neišmokti tiesiog negalėjai.

Bet, žinoma, šis darbas dirbamas vienumoje. Tikriau tariant, tai vienatvė dviese: juk rašytojas čia pat, žiūri tiesiai į akis.

 

 

1946 m. ji įstojo į universitetą studijuoti romanų kalbų. Nauji draugai, nauja kompanija. Aktoriaus Stubavo bute Malūnų (Dzirnavu) gatvėje rinkdavosi intelektualai. Elza Sterstė, poetė, dramaturgė ir vertėja; Ieva Lasė, vertėja, Latvijos universiteto dėstytoja; Milda Grynfeldė, vertėja; Eleonora Sausnė, mokytoja; Alfredas Sausnė, literatas ir aistringas bibliofilas; Irina Stubava, aktorė; Arnoldas Stubavas, aktorius; Skaidrytė Sirsuonė, literatūros kritikė; Mirdza Ersa, aktorė, vėliau – vertėja; Miervaldis Uozuolinis, aktorius; Gustavas Bėrzinis… Jie buvo prancūzų kultūros gerbėjai – žinojo ir nusimanė apie tai, kas vyksta Prancūzijos dailės, literatūros, muzikos pasaulyje. Dar visai neseniai, prieš karą, Latvija ir ypač Ryga buvo lepinama kultūros naujienomis: knygynai prekiavo naujomis knygomis originalo kalbomis; išeidavo daug vertimų; surengtos Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos šiuolaikinio meno parodos. Galėjai vykti studijuoti į Europos universitetus, nebuvo draudžiama keliauti, kur tik nori. Okupacijai tokias galimybes panaikinus, jauni intelektualai stengėsi užpildyti staiga atsiradusią tuštumą. Iš pradžių vadovauti susitikimams ėmėsi Elza Sterstė ir Kurtas Fridrichsonas. Sterstė – jau žinoma poetė, jos prancūziškoji patirtis siekė laikus prieš Pirmąjį pasaulinį karą (studijos Sorbonos universitete). Jos išversta latvių poezijos antologija Poemes lettons ilgą laiką buvo vienintelis latvių kultūros liudijimas Prancūzijoje. Ieva Lasė, tiesa, kaip turistė, irgi jau ragavusi Paryžiaus. Dailininkas Kurtas Fridrichsonas, kuris pavadinamas „prancūzų grupės“ organizatoriumi, mokėsi ir dirbo Paryžiuje, asmeniškai pažinojo André Gide’ą ir Paulį Valéry.

Maija droviai sėdėjo kamputyje. Ji buvo jauniausia ir ne iškart suprato, kaip jai pasisekė, kad atsidūrė šioje draugijoje, kad jai leista drauge su kitais aptarinėti kokią nors knygą, paveikslą, filmą ar muzikos kūrinį. Retkarčiais ateidavo poetė Mirdza Bendrupė, aktorė Lilita Bėrzinia, Jurijus Jurovskis. Niekas nebuvo slapta, kiekvienas galėjo atsivesti draugą, kiekvienas galėjo pasirinkti pokalbių temą.

Šie visiškai nekalti pirmadieniai mažame Stubavų butelyje, vėliau ir ketvirtadieniai erdviame Silmalių bute tapo didžiuoju visų jų nusikaltimu.

Iškelta byla dėl „tėvynės išdavimo“ ir „priešvalstybinės veiklos“. Valstybės saugumo dokumentuose jie įvardyti „prancūzų grupe“. „Grupinis nusikaltimas“ vertintas itin griežtai. Juk tai sąmokslas, sąmoningas tikslingas elgesys, sistemingas šalies kompromitavimas. Tardytojai nė girdėti nenorėjo, kas iš tiesų buvo veikiama tais pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Nuolatiniai susirinkimai, į kuriuos sueina daugiau nei du asmenys, – neatremiamas kaltinimas. Paaiškinimai, kad kalbėta vien apie kultūrą, Prancūzijos meną ir literatūrą, skambėjo neįtikinamai. Kodėl būtent Prancūzijos? Kas tokio ypatingo toje supuvusio kapitalizmo ir proletariato engėjų šalyje? Kultūra? Kodėl ne tarybinė kultūra?..

Į tokius primityvius klausimus trūko primityvių atsakymų.

Elzai Sterstei ir Ievai Lasei skirtos 25 metų kalėjimo bausmės, Mirdzai Ersai – 7 metai, likusiems – po 10 metų lageriuose: Vorkutoje, Taišete, Intoje, Omske, Mordovijoje, Novosibirske.

 

 

Sutartis buvo pasirašyta, ir ji išėjo į lauką su dviem storais tomais. Victoras Hugo, „Vargdieniai“. Pasaulinio garso romanas! Pasaulinės šlovės rašytojas! Gal net garsiausias Prancūzijoje! Maija virpėjo. Klasika, devynioliktas amžius, tikra, neabejotina klasika! Visus juos ji žinojo: Hugo, Zola, broliai Goncourt’ai, Stendhalis, Flaubert’as… Viskas seniai perskaityta, įsisavinta ir lyg pastūmėta giliau į stalčių – antrąsias knygų spintos lentynų eiles. Priekyje sustatyti dvidešimto amžiaus menininkai, egzistencialistai, modernistai… Bet nieko! Nieko! Versti Victorą Hugo – begalinė garbė, nepaprasta sėkmė, nežemiška laimė! Aišku, kad ji padarys, aišku, kad pajėgs!

…Ji uždarė kambario duris ir ant grindų išlankstė Paryžiaus gatvių žemėlapį. Stebuklingai jis buvo išlikęs, ir nuo minkšto popieriaus vėl pasklido tas kvapas…

Ak, kaip praverstų enciklopedijos! Ji buvo girdėjusi apie išsamią britų enciklopediją Britannica, leidžiamą nuo aštuoniolikto amžiaus, žinynus Who is who, pradėtus rengti devynioliktame amžiuje. Ir apie vokiečių Brockhaus buvo girdėjusi. O, kaip norėtųsi ką nors tokio laikyti rankose, skaityti ir tyrinėti, dėti į lentyną, o prireikus vėl išsitraukti. Prancūzai leidžia Larousse enciklopediją. Tik kur ją gauti? Kad turėtum savo. Ir žodynai! Tikrai bus reikalingi žodynai! Victoro Hugo kalba – ne dabartinė prancūzų kalba, ten bus šimtai žodžių, kurių ji nesupras! Reikės ne tik paprastų, bet ir sinonimų, terminų žodynų. Praverstų prancūzų–rusų, prancūzų–vokiečių žodynai – visokie praverstų. Gal nueiti į KGB ir paprašyti, kad grąžintų, ką pagrobė?

Ji sėdėjo ant grindų sverdama savo galimybes. Juk tai beprotybė – apsiimti versti šitokios apimties veikalą, pasirašyti sutartį, tikėtis atlygio! Ji net popieriaus neturi! Nei žodynų! Nei rašomosios mašinėlės! Neturi nieko!

Laimė, kitas rytas išaušo su naujomis mintimis ir tvirtu pasiryžimu. Kad ir kaip būtų, čia nebe Taišetas, kur vienintelė viltis – siuntiniai. Mama teisi – kelkis ir eik, ieškok. Gera proga apvaikščioti draugus ir pažįstamus – jeigu ir jie neturės nei žodynų, nei atliekamos rašomosios mašinėlės, gal bent ką patars.

Paaiškėjo, kad Rygoje puikiausiai veikia pogrindinė knygų rinka. Daugybė prieškario leidinių buvo išsaugota, išslapstyta, jais pamažu vėl imta domėtis.

Pogrindinę knygų karalystę Maijai atvėrė Andrejis Spekė, garsiojo Latvijos pasiuntinio Arnoldo Spekės sūnus. Jis pasiliko Latvijoje ir už tai sumokėjo – buvo ištremtas į Sibirą. Dabar su žmona gyveno netoliese, Malūnų gatvėje, pas Elzinią Sterstę, nes buvo jos sūnėnas. Pas senuosius bičiulius Maija ėjo tarsi kokio žvalgomojo vizito. Ką ją pamačiusi sakys Elza, ką – Andrejis? Ar benorės vėl matytis, ar norės kalbėtis? Svarbiausia, ar norės kalbėtis… iš tiesų. Atvirai. Be baimės. Laimė, Andrejis nebuvo pasikeitęs, ir Maija lengviau atsikvėpė. Knygų lentynos po truputį ėmė pildytis.

Taigi ne viskas taip baisu, kaip jai atrodė, – žmonės priešinosi visuotinei sovietinei niveliacijai kaip kas mokėjo. Ir „prancūzų grupė“, sugrįžusi iš Sibiro platybių, nebuvo padariusi „reikiamų išvadų“ – vėl visi susitikdavo pas Elzinią Sterstę. Ne pasiskųsti, o pasikalbėti apie ateities planus ir sumanymus.

Maija vis drąsiau klausinėjosi rašomosios mašinėlės. Ilgainiui ji tapo bene didžiausia rašomųjų mašinėlių specialiste Rygoje. Spausdinti jau mokėjo, labai mikliai, visais dešimčia pirštų.

Taip, popierius. Dar viena sunkiai suprantama nuostabiosios tarybinės valstybės bėda. Rašomasis popierius nuolatos figūruodavo begalinio ilgumo deficitinių prekių sąraše. Nors čia pat, Latvijoje, vargšės Lielupės vandenį negailestingai teršė Sluokos popieriaus fabrikas.

Jauni literatai knygynuose medžiojo mažyčius popieriukų blokelius ir guodė save legendomis apie Paryžiaus poetus ir dailininkus, savo dvasios impulsus fiksuodavusius ant kavinių servetėlių. Kai leidyklos ir laikraščių redakcijos ėmė reikalauti mašinraščių, ir dar ne ant prasto popieriaus, kilo panika.

Iš biurų, mokyklų, redakcijų popierius buvo vagiamas be gailesčio. Taip, apgailėtina. Bet – ką padarysi? Kam skųsies? Maija šypteldavo. Jeigu jau be menkiausio sąžinės graužimo vagiame ir švaistome savo ir taip menką turtelį, toks ūkis ilgai netvers, kad ir ką jie ten rėkautų, kad ir kaip muštųsi į krūtinę stengdamiesi įtikinti, jog viskas šioje šalyje tik gerėja.

Maija bėgiojo po miestą ieškodama žodynų. Paryžiaus istorijai, prancūzų revoliucijai skirtuose puslapiuose buvo daug nežinomos leksikos. Taip, žinios gilėjo: ji suprato, kad po Hugo galės imtis bet kokio sudėtingumo teksto. Tačiau, darbui vykstant lėtai, kartais atrodydavo, kad būtų galima išsiversti su kokiu nors paprastesniu dabartiniu žodžiu, bendra prasmė nepasikeistų. Bet Maijos galvoje visą laiką skambėjo griežtos leidyklos darbuotojos balsas, įspėjantis, kad redaktoriai po to viską kruopščiai tikrins. Vertimas turįs būti aukštos klasės! Kitas balsas – jos pačios: nusiramink, tau visa tai tik į naudą.

 

 

Hugo „Vargdieniai“ įveikti! Išversti, perrašyti, suredaguoti ir net išleisti! Du galingi tomai, ne mažesni nei Gallimard leidyklos, tiesa, viršelis apipavidalintas siaubingai, bet argi dabar dėl to krimsies? Maija užgyveno pasakiškus turtus – gavo honorarą, apie kokį nebūtų drįsusi pasvajoti. 15 tūkstančių rublių! Ji grąžino skolas, davė pinigų mamai, o didžiąją dalį – 10 tūkstančių – broliui. Kad nusipirktų automobilį. Ne bet kokį – Volgą.

Atsiimdama didelius pinigus, Maija tyliai atsiduso – užtektų ir bilietui į Paryžių. „Į Paryžių aš keliais nušliaužčiau, jei tik išleistų“, – yra sakiusi ji.

Po „Vargdienių“ ji kaip įkirpta puolė prie dabartinių, šiuolaikinių prancūzų autorių. Vienas jų buvo tikras šviesulys – Antoine’as de Saint-Exupéry. Jo tekstai bylojo visai kitokia kalba, apie visai ką kita…

Maija niekur negalėjo gauti jo „Citadelės“ originalo kalba. 1966 m. nusprendė keliauti į Maskvą, kur vyko didžiulė prancūzų kultūros paroda. Įkalbėjo kartu važiuoti brolį Miką ir jo žmoną Maldą.

Maskvoje Maija susipažino su žmonėmis, kurie ilgainiui tapo artimais jos bičiuliais. Georgijus (Žoržas) ir jo žmona Lena viešnią iš Latvijos supažindino su rusų disidentų veikla ir savilaidos literatūra.

Prancūzų paroda vyko Sąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos patalpose. Sukandusi dantis Maija atstovėjo eilę ir su lankytojų minia įžengė vidun. Nusistebėjo – ar tikrai tarybiniai žmonės taip domisi prancūzų kultūra? Greitai viskas paaiškėjo – parodoje nemokamai dalinti reklaminiai plastikiniai maišeliai, leista pasikvepinti garsiaisiais Chanel kvepalais, taip pat stovėjo nedidelė scena Paryžiaus madoms demonstruoti.

Laimė, knygų skyrius buvo pustuštis. Jame Maija pamiršo visus nepatogumus, iš viso užsimiršo, kur esanti. Knygų gausa užgniaužė kvapą. Ji tyrinėjo kiekvieną knygą, kiekvieną brošiūrą. Imdavo, vartydavo, skaitydavo viršelių tekstus. Pradėjo nuo didžiausios – Gallimard leidyklos. Čia buvo ir Les Éditions Larousse, ir René Julliard, ir Les Éditions Minuit. Jaudino elegantiškas knygų dizainas. Visos leidyklos buvo atsivežusios reklaminių bukletų su leidinių anotacijomis ir savo kontaktais. Juos buvo galima imti, ir Maijos krepšys greit prisipildė. Ji tikėjosi, kad prie įėjimo jų neatims, bet dėl viso pikto įėjusi į tualetą kai ką užsikišo už drabužių.

…Ūmai ji sustingo. Prie Gallimard knygų gulėjo „Citadelė“. Maija puolė prie ten buvusio leidyklos atstovo ir kaip žirnius išbėrė: aš esu Maija Silmalė, atvykau iš Rygos, kuri yra prie Baltijos jūros, esu vertėja iš prancūzų kalbos, išverčiau „Vargdienius“ ir beveik visus de Saint-Exupéry kūrinius, trūksta vienintelės „Citadelės“, gal būtų galima ją gauti iš jūsų? Vyras klausėsi ir šypsojosi: „Nebeturime, ponia. Jei būtumėt atėjusi per atidarymą… Paroda veiks dar tris dienas, todėl negalime atiduoti paskutinio egzemplioriaus…“ Pasirodo, iš dešimties „Citadelių“ belikusi viena, kitos buvo… pavogtos.

Maija būtų užsisakiusi komunistų laikraščio L’Humanité literatūrinį priedą, bet paaiškėjo, kad beverčiai Rusijos rubliai tam reikalui netinka. Parodos spindesys priblėso… Vakare, visiems susėdus Žoržo virtuvėje, šis pažadėjo pasitelkti savo ryšius. Ir iš tiesų jis rado privatų asmenį Prancūzijoje, kuris apsiėmė siuntinėti laikraštį į Rygą. Taip Maija gavo prieigą prie informacijos, kas dedasi Prancūzijos ir viso pasaulio literatūriniame gyvenime. L’Humanité priedo redaktorių garbei reikia pasakyti, kad jiems rūpėjo ne tik komunistiškai nusiteikusių rašytojų kūryba.

Kai Maija gavo pirmąjį siuntinį, buvo šventė. Nors tai komunistų leidinys, bet visai kitoks nei sovietinė spauda. Visų pirma, kalba. Ačiū Dievui, ji normali, tai ne sovietinės klišės ir lozungai – vis tas pats niekalas…

 

 

Maskvoje Žoržas pamokė ją konspiracijos gudrybių ir perspėjo: „Nemanyk, kad niekas tavęs neseka, nesidomi tavim. Esi teista, o tai žymė visam gyvenimui. Tu visada išliksi įtartina. O dar – rašytoja, vertėja, ideologinio fronto darbuotoja. Triskart, keturiskart įtartina ir nepatikima.“

Bet jos namuose visada būdavo savilaidos rankraščių ar mašinraščių. Vienas tokių tekstų – Albert’o Camus 1957 m. skaityta paskaita „Menininkas ir jo laikas“.

Maija vertė ją sulaikiusi kvapą. Mistinis pojūtis: tarsi Camus stovėtų tuščioje Upsalos universiteto auditorijoje ir visa tai pasakotų vienintelei klausytojai – jai.

Ak, kaip gaila, kad jau paskutinis lapas. Tačiau koks!

Didžios mintys ateina į pasaulį balandžių kojytėmis. Tad galbūt įtempę klausą išgirsime imperijų ir tautų šurmulyje lengvą sparnų šnarėjimą – švelnų gyvenimo ir vilties bruzdesį. Vieni pasakys, kad tą viltį neša liaudis, kiti – kad žmogus. O aš manau, kad ją prikėlė, atgaivino ir palaiko milijonai vienišųjų: savo veiksmais ir kūriniais neigdami valstybių sienas ir šiurpiausius istorijos įvykius, jie nors ir trumpam įžiebia šviesą, kuriai nuolat gresia pavojus ir, iškėlę ją virš savo kančių ir džiaugsmų, rodo visiems [Laimos Rapšytės vertimas].

Maija negarsiai suriko ir atitraukė pirštus nuo rašomosios mašinėlės klavišų. Albert’as Camus, iškeliavęs anapilin prieš penketą ar šešetą metų, buvo palikęs jai savo pasveikinimą. Jai.

Tą naktį Maija praverkė. Išsiverkė iš širdies, šįkart džiaugsmo ir palengvėjimo ašaromis. Jokie pagyrimai, garbės raštai, medaliai nei oficialūs pripažinimo ženklai jai nereikalingi, tiktai šitas. Šitas pripažinimas, kad jos darbas ne veltui, kad jos kartais nepakeliamos kančios, kartais visiška neviltis vis dėlto šį tą reiškia ne tik jai vienai. Nuo tos akimirkos Camus tapo jos talismanu, amuletu, simboliniu ženklu.

 

 

1963 m. reikšmingiausia Prancūzijos literatūros premija – Goncourt’ų – buvo paskirta Armand’ui Lanoux už romaną „Kai jūra atslūgsta“. Maija jį išvertė. Vėliau išvertė kitą Lanoux knygą „Sveiki, ponas Zola“. Tai buvo vienintelis prancūzų rašytojas, su kuriuo Maija susirašinėjo. Laiškai neišliko – per kratas buvo konfiskuoti. 1974 m. drauge su kitais Sovietų Sąjungoje viešinčiais prancūzų kultūrininkais rašytojas apsilankė Rygoje. Sužinojęs, kad Maija Silmalė mirusi, tą vakarą jis niekur nėjo iš viešbučio kambario…

 

 

Kai Maris Čaklajis pasiūlė Maijai sudaryti prancūzų šiuolaikinės poezijos rinkinį, ji nesvarstė nė minutės. Pirma, buvo susikaupę anksčiau verstų įvairių autorių rankraščių, kurie tyliai laukė savo valandos. Antra, nekilo jokių abejonių dėl tokio rinkinio būtinumo. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje latvių skaitytojai poeziją laikė aukščiausia literatūros forma. Buvo tikras poezijos metas, tai liudijo plonyčių knygelių, susitikimų su poetais, „Poezijos dienų“ renginių populiarumas.

…Rinkinio sudarymą komplikavo dar vienas apribojimas – visi atrinkti eilėraščiai turėjo būti kur nors skelbti rusų kalba. Taip, tokie autoriai kaip Apollinaire’as, Eluard’as, Aragonas, Prevert’as, Rimbaud Rusijoje jau spausdinti, bet Maijos labai mėgstamas René Charas, Jeanas Cocteau, Guillevicas ar André Bretonas sovietiniam skaitytojui dar nežinomi. Kad cenzūra leistų juos versti ir įtraukti į knygą, Maijai reikėjo padaryti dar kai ką – parašyti įvadą: supažindinti su autoriais, apibūdinti kiekvieno jų stilių, formą, taip pat vietą prancūzų bei pasaulinėje literatūroje.

Tai nuostabi esė apie šiuolaikinės prancūzų kultūros raidą, apie prancūzų poetų maištingumą, senų formų ir nuostatų atsisakymą, apie kovą su kritikais, kurie Rimbaud, Mallarmé ar Eluard’o poeziją vadino „šiurkščia, nesantūria, nepoetiška ir neaiškia“. Viešpatie, kaip tai buvo suprantama jauniesiems latvių poetams!

Tekste – jokios duoklės sovietinei ideologijai. Po įvado buvo trumpa kiekvieno autoriaus biografija ir kūrybinės veiklos aprašas. Visa tai stulbino. Geležinės uždangos nulemtas informacijos badas nesutrukdė Maijai – savo darbą ji atliko pasigėrėtinai.

Antologija „Aš tave pratęsiu“ pasirodė 1970 m. Maija Silmalė – sudarytoja, redaktorė, viena iš vertėjų. Niekas nenujautė, kad tai bus paskutinis didelis jos darbas. Gal tik ji pati žinojo – laiko liko mažai.

Pagaliau Maija buvo pagerbta! Ne, ne sovietinių institucijų. 1970 m. kovo 26 d. prancūzų dienraštis Le Monde išspausdino labai palankų atsiliepimą apie Latvijoje išėjusią poezijos antologiją. Įvertintas įvadas ir atranka, pripažinta sudarytojos kompetencija ir puikus skonis. Aišku, Latvijoje niekas apie tai nesužinojo. Bet – velniop! Trauk juos devynios! Kai laikraštis pagaliau pasiekė Maiją aplinkiniais keliais, ji jautėsi tokia išdidi. Tai buvo pagyra, kuri atstojo visas sovietines premijas, garbės vardus ir rašytojų sąjungas. Pasklido žinia, tiesa, nepatvirtinta, kad Prancūzijos prezidentas Georges’as Pompidou ketino išreikšti Maijai Silmalei oficialią padėką už indėlį į prancūzų kultūros sklaidą. Pasikviesti į Paryžių…

 

 

1971 m. vasario 3 d. Maijos bute čekistai atliko jau trečią kratą. Tikslas – „surasti ir konfiskuoti rašytinę medžiagą, diskredituojančią tarybinę valstybę ir jos visuomeninę sanklodą“.

Maiją įkalino Centriniame kalėjime, jos laukė teismas. Tai reiškė – vėl tremtis. Bet ji žinojo – nebepakels. Šįkart tikrai ne. Vienintelė galimybė išsisukti – „psichuškė“.

Jos ginti stojo daugybė žmonių, tarp jų užsienio žurnalistai. Laimė, teismo pavyko išvengti. Maija vaikščiojo po ligoninę su žaliu krokodilu po pažastimi, kad visiems būtų aišku, jog jai ne visi namie. Po kelių mėnesių galėjo išeiti į „laisvę“. Tačiau dabar visų leidyklų, redakcijų, radijo, net kai kurių gerų draugų durys buvo užtrenktos. Jokių galimybių publikuotis. Vertimai gulė į stalčių. Stigo pinigų, nes vertimai buvo vienintelis jos pragyvenimo šaltinis. Savo bičiulių užsienyje Maija paprašė nebesiųsti prancūziškos spaudos, vis tiek negausianti…

 

 

Sveikata prastėjo. Diagnozuotas gimdos vėžys. Operacija nepavyko. Ją kažkodėl atliko paprastas ginekologas, o ne specialistas chirurgas. Jau taip liesa kaip šakalys Maija ėmė badauti – iš kažko nugirdusi, kad tai sulėtina vėžio ląstelių veiklą. Tvirtino, kad jaučiasi geriau. Poetas Uldis Bėrzinis lakstė po visą miestą ieškodamas vaistų ir pildydamas įvairius Maijos prašymus.

Mirė ji ligoninėje 1973 m. gruodžio 22 d. Kapinėse susirinko labai daug žmonių, atrodė kone mitingas ar demonstracija. Po to mes, jaunų poetų pulkelis, patraukėme į Rygos senamiestį, dailininko Janio Krievo dirbtuvę. Įjungėme muziką, prancūzų šansonas, atsikimšome konjaką. Sėdėjome ant grindų ir verkėme. Pamažu suvokėme, kas nutiko.

Apie Maijos mirtį jokiame laikraštyje, netgi „Literatūroje ir mene“, nebuvo išspausdinta nė menkiausia žinutė. Tiktai pranešimas „Rygos balse“ šalia kitų skelbimų apie laidotuves.

Ir iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos – tyla. O tada atėjo Didysis atsiminimo metas. Pradėta kalbėti ir apie Maiją. Pamaniau, kad reikėtų parašyti knygą, juk ji buvo tokia įdomi, tokia keista ir stebinanti, tokia nederanti prie sovietinės esaties. Tačiau nelengvame dešimtajame dešimtmetyje ta mintis atstojo – dar penkiolikai metų.

2009-aisiais ji vėl iškilo. Prisiminiau tokį nutikimą – tą bene vienintelį kartą, kada mačiau Maiją itin šnekią ir įniršusią. Jos kambaryje susirinkę jauni literatai aistringai klegėjo apie užsienio rašytojus, poetus, filmus, knygas. Staiga Maija pradėjo kvotą: „Ar žinot, kas parašė „Straumenus“? Koks autorius pasirašinėjo Olivereto slapyvardžiu? Ar kas skaitė romaną „Nuotakų medžiotojai“? Kas jį parašė? Koks rygietis dailininkas vaikščiojo basas? O kuris tapė beveik vien pirteles ir klėtis didžiuliais, gražiais stogais? Kokia poetė nušoko nuo tilto į Dauguvą? Kas skaitė jos eilėraščių? Koks rašytojas paprašė įrašyti antkapyje „Latvis“? Kas „Šviesos pilies“ teksto autorius?..“

Retas galėjo atsakyti teisingai bent į porą klausimų. Tada prašneko ji. Smerkiamai ir priekaištingai. „Prieš pradedant žavėtis užsienio autoriais, menininkais ir svečiais kraštais, derėtų pažinti savuosius! Tai pamatas, nuo kurio reikia pradėti. Be jo būsite tik voratinkliai, kuriuos bet koks vėjas nupūs!“

Ir ji buvo visiškai teisi: tada, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, visa, kas užsienietiška, atrodė geriau, talentingiau, ryškiau ir vertingiau nei mūsiškių pasiekimai. Patyliukais stebėjomės, kad taip kalba Maija – aistringa Prancūzijos ir prancūzų kultūros gerbėja.

 

 

ai sienos pagaliau atsivėrė, aš irgi porąkart nuvažiavau į užsienį, tačiau ypatingo emocinio pakilimo ten nepatyriau, o juk tai svarbiausia – tiek keliaujant, tiek skaitant knygą ar sėdint žiūrovų salėje. Jei nėra emocinio išgyvenimo, kilstelinčio į nežinomas, tačiau svaiginančias aukštumas, jei nevarsto šiurpuliai ir negniaužia kvapo, vadinasi, nei kelionė, nei meno teikiamas malonumas nėra visaverčiai.

Vis dėlto buvo pasaulyje vieta, į kurią būtinai reikėjo patekti, – Paryžius. Juk dažnas nusprendžia pasitikrinti jaunystės įspūdžius – ar kažkada skaityta knyga arba matytas filmas iš tiesų tokie sukrečiantys, kaip tada atrodė? Daugelis išbandymą atlaiko, ir viskas lieka savose vietose: Hemingwayus, Remarque’as, Márquezas – išties „tikri“ rašytojai. Džiugu, kad nutinka ir priešingai – anksčiau jokių sentimentų nekėlęs Rainis, pasirodo, genialus dramaturgas. Man reikėjo įsitikinti, ar Paryžius – iš tiesų svajonių miestas. Dailininkų, literatų, bohemos, romantikos, Maijos svajonių ir ilgesio miestas. Galbūt ji viską perdėjo, o aš, būdama jauna, taigi labai imli, lengvai persiėmiau jos nuostatomis?

Skridau į Paryžių 2009 m. balandį, ir galvoje sukosi tik viena mintis – tai dėl Maijos. Kartu keliavo kaltės jausmas – neteisinga, kad aš dabar taip paprastai lipu į lėktuvą ir be jokių aplinkkelių, vizų ir iškvietimų keliauju į Paryžių. Ten vykti turėjo ji, ne aš.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Maskvoje lankėsi garsusis prancūzų dainininkas Gilbert’as Bécaud, „mesjė 100 000 voltų“. Mama kažkaip gavo bilietus į koncertą. Laukiau jos grįžtant, kad išgirsčiau jausmingus įspūdžius apie tris valandas trukusį susitikimą su „gyvu“ Bécaud. Pasitikėjau mama, ji – muzikologė, kritikė, jos vertinimai visada pagrįsti. Bet grįžusi ji ramiai pareiškė, kad, deja, negalinti įvertinti Bécaud kaip dainininko, nes jo šėliojimai po sceną užgožė dainavimą. Šiandien tai vadintume šou.

Bijojau nusivilti Paryžiumi. Jeigu jis – ne menininkų, romantikos ir bohemos citadelė, tai… matyt, nėra pasaulyje nieko tikro, nieko tokio, už ką būtų verta atiduoti gyvybę. Juk Maija už jį atidavė gyvybę!

Bet Paryžius mano viešnagei buvo pasirengęs. Jis pasišaipė iš mano abejonių. Ak, tai buvo jis! Visa pasakiška savo pavasario grožybe – su rausvais kaštonų žiedais, gatvėmis, aikštėmis, kavinėmis, netgi kažkur tolumoje skambančiu akordeonu!

Visas dešimt dienų tiktai vaikščiojau po miestą ir pamačiau, ką reikėjo pamatyti, – rūmus, Senos krantinę, bukinistų prekystalius, Monparnasą, rašytojų namus, paminklus, Comédie-Française, prabangias parduotuves ir mažytes krautuvėles, turgelius ir stotis, milžinišką Luvrą ir ne tokį didelį Orsė muziejų, Per Lašezo kapines, laivelius Senoje, Eliziejaus laukus ir, žinoma, Eifelio bokštą, Dievo Motinos katedrą, taip pat Pompidu centrą ir netgi naują, itin modernų kvartalą. Privalėjau užfiksuoti, kad visa tai ten tikrai yra, gyvuoja ir, laimė, nėra nuglaistyta nei išblizginta euroremontais, antraip nebūtų įmanoma pajusti tų vietų ir pastatų tikrumo.

Visas dešimt dienų mintyse kalbėjausi su Maija ir savo mama: „Pažvelkit, čia tasai Paryžius! Ir jis iš tiesų žavingas, vis dar žavingas!“

 

Parengė ir vertė Audrius Musteikis