Engelen*

Sieninis laikrodis nustojo tiksėti, bet neseniai rodė pusę vienuolikos. Minutė po, minutė po, minutė po. Ji vis dar vemia tualete. Du apsauginiai stovi prie durų. Vienas iš kairės pusės, kitas iš dešinės. Jie broliai, vienos mamos, bet kiaušinėlius apvaisino skirtingi vyrai. Dėl šios priežasties kairiojo sargo pirštai trumpi ir stori, o dešiniojo netelpa į kišenę. Tik tuo jie ir skiriasi. Šiuo metu apsauginiams nejauku. Jie dirba – ištikimai saugo Ją. Draudžiama net pagalvoti apie: alkoholį, striptizą ant stalo, striptizą namo palėpėje, mirksėjimą, šypseną, trunkančią ilgiau nei dvylika sekundžių, ir, žinoma, ginklo demonstravimą. Vakaro žvaigždė žiaukčioja virš unitazo, valosi ašaras tualetiniu popieriumi. Apsauginiai išmano privatumo politiką, jie visad atlieka savo pareigą nepriekaištingai ir jau trejus metus saugo šią išgerti nevengiančią garsenybę. Aštuoniasdešimt procentų darbo valandų vaikinams labai nuobodu. Kartais jie pasikaso pakaušį; jei nebegali tverti, minimaliai palinguoja į ritmą (dėl saugomosios įpročių jiems dažnai tenka lankytis vakarėliuose). Dešinysis sargas Timas dogmatinių pažiūrų, nemėgsta daugžodžiauti ir vertina saugumo suteikiančias taisykles. Kairysis – Rimas – turi daug apgamų ir mėgsta vaikščioti į soliariumą, jis tiki, kad geriausi jo gyvenimo metai jau tuoj, tuoj ateis. Rimas šia mintimi gyvena šešerius metus – nei daug, nei mažai. Laisvomis dienomis prie bokalo alaus apsauginiai pasikalba apie pasaulio aktualijas. Labiausiai juos abu domina, kokie žmonės atsikraustė į kaimynystę per pastaruosius keletą mėnesių. Timas ir Rimas turi pomėgį ginčytis dėl nepažįstamųjų asmeniškumų, kalbėti apie tai, ką veikia kaimynai, vakare užsitrenkus durims. Vieną vakarą, vaikinams tradiciškai sėdint bare ir įnirtingai diskutuojant apie įsivaizduojamą moterų sektą, kuri, jų manymu, įsikūrė netoliese, barmenas paprašė jų pasišalinti už viešosios tvarkos trikdymą. Timas su Rimu išėjo iš patalpos itin nepatenkinti. Prisidegė cigaretes ir tyloje rūkė. Pilnatis spigino į jų apskritos formos veidus. Vaikinai stebeilijo į mėnulį.

– Po mirties irgi būsime apsauginiais, kaip manai? – Timas paklausė Rimo.

– Manau, kad mus paaukštins, – atsakė Rimas ir nunarino galvą, stebėdamas asfaltu bėgančią skruzdę.

– Gal būsime lėktuvo pilotais, – su šypsena prasitarė Timas.

– Gal, – Rimas numetė nuorūką sau po kojomis.

Vaikinai toliau žiūrėjo mėnulį. Po trijų cigarečių gavo neplanuotą pranešimą – iškvietimą į darbą. Telefonuose patikrino adresą ir patraukė link namo, į kurį atvažiavo saugomoji garsenybė. Dar vienas aukštesniosios klasės vakarėlis. Rimas ir Timas, eidami link objekto, pažadėjo vienas kitam daugiau nebesiskirti ir lėktuvais skraidyti tik kartu, ir tik ten, kur kas nors lauks. Į jų juodais kostiumais aptrauktas nugaras ryškiai spigino pilnatis.

Garsiai groja dešimtojo dešimtmečio popmuzika, aplinkui sukinėjasi keturios drag karalienės. Kampe iš baimės susispaudę stovi trys penkiolikmečiai. Šalia didžiausios kolonėlės raudonplaukė kiša ranką rudaplaukei į trumpus ir dar patrumpintus šortus; visi kiti geria margų spalvų skysčius iš penio formos stiklinių.