SIBILĖ MARIJA BRAZAUSKAITĖ

Dievas internete

 

Barzdotas vidutinio amžiaus švedas su dryžuotom pėdkelnėm nuvažiuoja į „Burning Man“ ir dalyvauja savo draugo neuromokslininko eksperimente – 6 valandas per dieną jis vyro kūne patirs moterišką orgazmą. Dosnus draugas šalia pasodina nuogą kanadietę aktorę. Žvilgčiodama, tikrindama, ar dar gyvas, ji staiga pasako: „Žinai, „Burning Man“ yra Meka. „Burning Man“ yra Meka! Ir čia vyksta mūsų chadžas.“ Tai pirmasis žingsnis Alexanderio Bardo kelyje iki sinteizmo, jo pradėtos religijos, gimimo.

„Absoliutas, – kaip teigia Augustinas Dainys, – atlieka dvigubą vaidmenį – sukuria vertikalų ryšį su transcendencija ir horizontalų ryšį – sujungia ir sutelkia bendriją.“

Alexanderio Bardo absoliutas – internetas. Ne kaip 3 valandų, praleistų „YouTube“, žiūrint, kaip gaminti vaivorykštinius pyragaičius, pateisinimas rituališkumu, o kaip idėja, modelis tinklo, kurio dalys egzistuoja tik būdamos jame. Žmogaus šiame tinkle nėra, kaip ir visų kitų dalykų, egzistuoja tik ryšys, kurio stiprybė priklauso nuo daugelio kitų ryšių. Kuo tankesnis tinklas, tuo tvirtesnis audinys.

Įsivaizduojant, kaip toks požiūris į savo santykį su aplinka formuotų santykį su Dievu, naudinga pabandyti suprasti, kaip dabarties Vakarų kultūroje save apibrėžia individas. Modernią visuomenę sukūrėme pagal XVIII a. filosofiją, kuri yra nesuderinama su mūsų gyvenimu, tvirtina Yuvalis Noah Harrari. Tokia visuomenė objektus asocijuoja su uždarumu, užbaigtumu, o žmogaus sąmonę laiko neperžengiama šventykla. Žmogus gimsta ir miršta vienas, jo dvasinis pasaulis ir subjektyvumas niekada negali būti pažinti. Visgi šis tariamai įgimtas uždarumas nepagydo žmogaus nuo troškimo egzistuoti dvasiniame ryšyje, būti kažkuo didesniu už save. Dievas yra ta būtybė, kuri suteikia ertmę dvasiniam santykiui. Šis poreikis perkeliamas į nematomą ir nesuvokiamą anapusybę ir šiapusybė yra atleidžiama nuo atsakomybės jam. Stiprindamas tokį santykį individas gali pradėti jausti tvirtesnį ryšį su aplinkiniais, nes dalis jo dvasinių poreikių yra patenkinami Dievo.

Visuomenėje, kuri veiktų pagal Bardo internetinę filosofiją, santykis su anapusybe formuotųsi kitaip, nes uždaro objekto kolektyvinėje sąmonėje apskritai nebūtų. Tokiame absoliutinių ryšių kontekste dvasinio ryšio netenka perkelti anapus. Nėra prasmės to daryti, nes nesame baigtiniai, galime laisvai „vaikščioti“ tinklu ir nesusiduriame su kliūtimis – jos taip pat yra tik ryšys, kurį galima papildyti ar išardyti. Kadangi psichologinis poreikis anapusiniam Dievui neegzistuoja, galima tikėtis, kad Alexanderio syntheos persikelia šiapus. Individą supanti realybė įgyja galią kurti nematerialius ryšius, pati savaime įgauna transcendentinę vertybę. Aplinkos tarpusavio vienybė ir sudvasinimas nesvetimi religijoms, laikomoms pagoniškomis. Tokioje pasaulėjautoje tai, kas nematoma, turi ne mažesnę reikšmę negu tai, kas matoma. Dabar šios ribos nyksmą pabrėžia papildomosios realybės technologijų tobulėjimas.

Internetinis absoliutas jau dabar stipriai veikia mūsų realybės suvokimą. Pradedama abejoti dualizmu Dievas ir žmogus, nes technologiniame pasaulyje mes patys tampame Dievu. Dėsningai kitų Vakarų tradicijoje nusistovėjusių dualizmų – aš ir kitas, siela ir kūnas, kultūra ir gamta, mokslas ir menas, vyriška ir moteriška – ribos tampa vis pralaidesnės. Išsivaduoti iš šių hierarchinių labirintų reiškia atgaivinti atvirumą sau ir santykiams. Skirčiai tarp žmogaus ir mašinos taip pat yrant, jaučiama grėsmė individo autonomijai, visgi nebegalvodami apie save kaip apie neišsprendžiamą klausimą, galime kontekstualiau suvokti save erdvėje, kurioje šis klausimas išspręstas, nuolat kintantis ir manipuliuojamas. Iš vienos pusės esame neįgalūs, nes esame kontroliuojami skaitmeninio pasaulio, bet taip pat visagaliai, nes galime tiesiogiai jį paveikti. Mes esame vyrai, patiriantys moterišką orgazmą, mes neberašome ant drobės, o tekstą įaudžiame į ją, mes naikiname ir statome mašinas, identitetus, kategorijas, santykius, mes – kiborgai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.