Audra

 

Prancūzų rašytojo, profesoriaus, daugiau kaip keturių dešimčių knygų (romanų, esė ir apsakymų rinkinių ir kt.) autoriaus Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio (g. 1940) „Audra“ (Tempête), pasirodžiusi 2014 m., yra vienas naujausių 2008 m. Nobelio literatūros premijos laureato kūrinių, sudarytas iš dviejų ilgų apysakų (paties autoriaus įvardintų 2 novellas) – „Audros“ ir „Moters be tapatybės“.

Pirmosios apysakos veiksmas vyksta vienoje atokioje Japonijos jūros saloje, kurios moterys („jūros moterys“) nardo, gelmėse rinkdamos moliuskų („jūrų ausų“) derlių. Buvęs karo žurnalistas grįžta į šią salą, kurioje kadaise gyveno, ieškodamas akistatos su savo asmenine paslaptimi ir galbūt mirties. Pažintis su trylikamete Džuna, našlaite be tėvo, ir meilė, kurią jis palaipsniui jai įžiebia, grąžins jį į gyvenimą, o mergaitei teks įveikti neįmanomos meilės neviltį ir išsižadėti išsiilgtos tėviškos meilės. Šiųdviejų pagrindinių veikėjų paeiliui plėtojamais monologais ir skleidžiasi, anot vieno prancūzų kritiko, „galinga autoriaus vaizduotė, sodri empatija ir skvarbus, subtilus žvilgsnis į žmogaus būtį mūsų globalizacijos amžiuje“.

Le Clézio knygą „Audra“ rudenį rengiasi išleisti leidykla „Gelmės“. Čia skaitytojams siūlomi du pirmieji fragmentai iš apysakos „Audra“.

Vertėja

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                               Skiriu Haenyo*, 

jūros moterims iš Udo salos^**

 

 

Naktis leidžiasi ant salos.

Naktis užkečia duburius, smelkiasi tarp laukų, – viską po truputį gaubia šešėlių plūsmas. Ir tučtuojau sala ištuštėja nuo žmonių. Kas rytą turistai atvyksta aštuntos valandos keltu, pasklinda tuščiose erdvėse, užtvindo paplūdimius, srūva keliais ir vieškeliais kaip drumzlinas vanduo. Vėliau, sutemus, siūbteli atgal, traukiasi atbulomis, pranyksta. Juos išgabena laivai. Ir ateina naktis.   

 

Pirmąsyk į salą atvykau prieš trisdešimt metų. Laikas viską pakeitė. Vargiai atpažįstu vietas, kalvas, paplūdimius ir rytuose gūrančio kraterio kontūrus.

Ko aš sugrįžau? Ar nėra kitų vietų, kur rašytojas ieškotų įkvėpimo? Kitos priebėgos toli nuo pasaulio šurmulio, ne per daug triukšmingos, nepernelyg žeidžiančios, kitos vietos, kur galėtum sėsti prie stalo ir veidu į sieną mašinėle spausdinti eilutes? Aš panorau vėl išvysti šią salą, šį pasaulio kraštą, šią vietą be istorijos, be atminties, uolą, skalaujamą vandenyno ir alinamą turistų.

Trisdešimt metų – tai karvės gyvenimo trukmė. Atkakau čia dėl vėjo, dėl jūros, puslaukinių arklių, kurie kiūtina, vilkdami savo pavadį, dėl karvių naktį kelio vidury, sielvartingo jų mūkimo, karvių su rūko ragais, dėl grandine pririštų šunų skalijimo.

Prieš trisdešimt metų saloje nebuvo viešbučių, tik kambariai prie molo savaitei ir restoranėliai medinėse lūšnose paplūdimio pakrašty. Mes buvom išsinuomoję medinį namelį aukštumose, be patogumų, drėgną ir šaltą, bet tai buvo tobula. Merė Song dvylika metų vyresnė už mane, gražiais juodais, kone mėlynais plaukais, rudens lapų spalvos akimis dainavo bliuzus Bankoke turtuolių viešbutyje pinigingiems turistams. Kodėl ji panoro lydėt mane į šią laukinę salą? Ta mintis buvo ne mano, regis, iš tiesų apie tai pirma prabilo jinai. Ar nugirdo ką nors minint tą laukinę uolą, nepasiekiamą įsisiautus audrai? „Man reikia tylos.“ O gal mintis buvo mano, gal aš pagalvojau apie tylą? Kad rašyčiau, kad vėl imčiau rašyti po prarastų metų. Tyla, atstumas. Tyla, gaubiama vėjo ir jūros. Šaltos naktys ir spiečiai žvaigždžių.

Dabar visa tai tik prisiminimai. Nereikšmingas atsiminimas be jokio tęsinio. Svarbu tik dabartis. Suvokiau tai pats, padedamas savo patirties. Vėjas – mano draugas. Jis be paliovos plaka uolas, atskrieja iš horizonto rytuose ir atsimuša į sueižėjusį vulkano šlaitą, leidžiasi ant kalvų, skrieja tarp lavos luitų sienučių, rieda smėliu iš sutraiškytų koralų ir kriauklelių. Naktį mano viešbučio („Happy Day“ – kaip tas pavadinimas atkeliavo iki čia, dalis pavadinimo ant suknežintos medinės iš jūros išmestos dėžės?) kambaryje vėjas švilpia langų ir durų sandūrose, siūbteli per tuščią kambarį, kur aprūdijusios geležies lova taip pat panėšėja į sudužusio laivo nuolaužą. Nėra kitos dingsties mano tremčiai, mano vienatvei – tik dangaus ir jūros pilkumas ir šaižūs moliuskų žvejų šūksniai, riksmai, švilpimas, lyg kokia nežinoma archajiška kalba, jūros gyvūnų kalba, vartota pasaulyje dar gerokai prieš žmones… Aū-a, i-ja, ai-ai!.. Kai Merė aprodė man salą, žvejės buvo čia. Tada viskas atrodė kitaip. Moliuskų žvejės buvo dvidešimtmetės, jos nardė be aprangos, užsijuosusios akmenų prigrūstą diržą, užsimaukšlinusios kaukes, nuplėštas nuo japonų kareivių lavonų. Neturėjo nei pirštinių, nei apavo. Dabar jos paseno, vilki juodais guminiais nardymo kombinezonais, mūvi megzto akrilo pirštines, avi ryškių spalvų plastikiniais bateliais. Dienai baigiantis pėdina pakrantės keliais, stumdamos savo derlių vaikiškuose vežimėliuose. Kai kurios įsigijo elektrinius motorolerius, benzininius triračius. Nerūdijančio plieno peilius, pritvirtintus prie diržo. Nardymo kombinezonus jos nusivelka tarp uolų, prie joms pastatytos šlakbetonio blokų būdelės, teškenasi po čiurkšle lauke, paskui šlubčiodamos, sukamos sausgėlos grįžta namo. Vėjas nusinešė jų metus, manuosius taip pat. Dangus pilkas, neramios sąžinės spalvos. Jūra atšiauri, nerami – ji daužosi į rifus, į lavos smailes, sūkuriuoja, teškena dideliuose klanuose ties anga į siauras seklias įlankėles. Jei ne tos kasdien žūklaujančios moterys, jūra būtų priešiška, neprieinama. Kas rytą klausausi jūros moterų klyksmų, iškankinto jų alsavimo garso, kai jos iškiša galvą iš vandens – ajū-jo! – ir įsivaizduoju praėjusį laiką, įsivaizduoju Merę, nugrimzdusią į jūrą, prisimenu jos balsą, kuris dainavo bliuzus, mąstau apie jos jaunystę, apie savo jaunystę. Karas viską iššlavė iš atminties, karas viską sugriovė. Tais laikais karas man rodės gražus, aš norėjau jį aprašyti, išgyventi ir paskui aprašyti. Karas buvo daili mergina svajonių kūnu, ilgais juodais plaukais, šviesiom akim ir kerinčiu balsu, o virto pikta sena kūtvėla, kerštinga ir nuožmia, žiauria žiežula. Tie vaizdai sugrįžta, kyla iš pačių gelmių. Nupjautos galvos, sukapoti kūnai, nukloję purvinas gatves, degalų klanai, kraujo klanai. Gaižus skonis burnoj, prakaito dvokas. Belangiame kambarėlyje, apšviestame vienintelės plikos elektros lemputės, keturi vyrai laiko moterį. Du užsėdę jos kojas, vienas suveržė jos riešus diržu, ketvirtasis nepaliaudamas ją prievartauja. Jokio garso, tarytum sapne. Tik kimus šniokštavimas – prievartautojo ir kitas, skubrus, šaižus – moters, gniaužiamas baimės, – iš pradžių ji galbūt rėkė, nes ant apatinės jos lūpos smūgio žymė, lūpa perkirsta, ir nutekėjęs kraujas kaip žvaigždė sustingęs ant smakro. Prievartautojo šniokštimas spartėja, virsta giliu, trūksmingu gargaliavimu, žemu nelygiu kažkokio mechanizmo garsu, kuris vis greitėja ir, atrodo, niekada nesiliaus.

 

Merė buvo gerokai vėliau – Merė, kuri gėrė daugiau, negu dera, ir kurią pasiėmė jūra. „Aš galėčiau tai padaryti“, – pasakė ji, kai mes persikėlėme per sąsiaurį, skiriantį salą nuo žemyno. Ji įbrido į jūrą saulei leidžiantis. Jūros potvynis išlygino bangas, ratilai plito lėtai, buvo vyno spalvos. Tie, kurie matė ją brendant į jūrą, sakė, kad ji buvusi rami, šypsojosi. Vilkėjo savo plaukimo kostiumu, mėlynu berankoviu puskombinezoniu; ji nuslydo tarp juodų uolų ir leidosi plaukti, kol bangos ar saulėlydžio švytėjimas paslėpė ją nuo mačiusiųjų akių.

 

Aš nieko nenutuokiau, nieko nemačiau, nieko neįtariau. Tik mūsų namelio kambaryje jos drabužiai buvo sulankstyti ir išdėlioti taip, lyg ji būtų kur nors išvykusi. Tušti ryžių degtinės buteliai, praplėšti cigarečių pakeliai. Rankinė su keliais pažįstamais daikteliais – šukomis ir plaukų šepečiu, žnypliukėmis plaukeliams pešioti, veidrodėliu, šešėliais, lūpų dažais, nosine, raktu, trupučiu amerikietiškų ir japoniškų pinigų – viskas atrodė taip, lyg po kelių valandų ji turėtų grįžti. Vienintelis šios salos policininkas – jaunas vyras ežiuku kirptais plaukais, paaugliškos išvaizdos – padarė turto apyrašą. O visa kita paliko man, lyg aš būčiau koks giminaitis ar draugas. Paprašė manęs pasirūpinti palaikais, jeigu juos rastų – sudeginti, išberti į jūrą. Bet niekas nieko daugiau neatrado, liko tik tie nereikšmingi daikteliai. Namo šeimininkė pasirinko drabužių, pasiėmė dailius mėlynus batelius, šiaudinę skrybėlę, kojines, akinius nuo saulės, rankinę. Kieme sudeginau dokumentus. Raktus, intymius daiktus išmečiau į jūrą nuo laivo, plukdančio mane į žemyną, denio. Tarp bangų švystelėjo auksinis žybsnis; pagalvojau, kad juos prarijo kokia nors ėdri žuvis – dorada ar kefalė.

Kūnas taip niekada ir nebuvo surastas. Merės kūnas švelnia gintarine oda, raumeningomis šokėjos, plaukikės kojomis, ilgais juodais plaukais. „Bet kodėl?“ – paklausė policininkas. Tai ir viskas, ką jis pasakė. Lyg aš būčiau galėjęs netikėtai rasti atsakymą. Lyg turėčiau tos mįslės raktą.

 

Kai atūžia audra, kai vėjas be perstojo pučia nuo rytų horizonto, Merė grįžta. Ne, tai ne haliucinacijos, ir aš nesikraustau iš proto (nors kalėjimo gydytojas, rašydamas raportą, mano dosjė paženklino lemtingąja raide Ψ), kaip tik priešingai, visi mano jausmai įsitempę, budrūs, visiškai atviri tam, ką atneša jūra ir vėjas. Nieko apčiuopiamo, tačiau tai gyvenimo, ne mirties pojūtis, jis apgaubia mano odą švytėjimu ir sužadina mudviejų, Merės ir mano, meilės žaidimus, ilgas glamones nuo apačios į viršų mūsų kambario tamsoje, alsavimą, lūpų skonį, godžius bučinius, kurie versdavo mane krūpčioti, – iki pat lėtos meilės bangos, mūsų kūnai susilieję, pilvas prie pilvo, visa tai, kas man jau seniai užginta, ką sau pats uždraudžiau, nes visą man likusį gyvenimą aš – kalėjime.

Per audrą girdžiu jos balsą, jaučiu jos alsavimą. Vėjas girgžda lango plyšiuose, skverbiasi kaip rūdžių pagraužta grėsmė, ūžteli per kambarį ir klebena duris. Tada saloje viskas sustingsta. Keltai nebekursuoja laivakeliu, nutrūksta motorolerių ir automobilių baletas, diena panėšėja į naktį – tamsi, žaibų be griaustinio raižoma. Merė iškeliavo visiško štilio vakarą į lygią kaip veidrodis jūrą. Per audrą ji grįžta, atomas po atomo genama iš gelmių. Iš pradžių nenorėjau tuo tikėti. Buvau siaubo pagautas, delnais spaudžiau sau smilkinius, kad užgniaužčiau tuos vaizdus. Prisimenu vieną skenduolį. Ne, ne moterį, septynerių metų vaiką, jis dingo vieną vakarą, ir mudu su Mere naktį ilgai ieškojom jo drauge su kitais salos gyventojais. Žingsniavome palei jūrą su žibintuvėliu rankoje ir šaukėme vaiką, nežinodami, kuo jis vardu, Merė šūkavo: „A-ū, mielasis!“ Ji buvo sukrėsta, ašaros tekėjo jos skruostais. Mus supo toks pat vėjas, bangos, tas nelemtas bedugnės kvapas. Auštant pasklido žinia, kad vaiko kūnas rastas. Ant žvyro tarp uolų; mes artinomės, girdėdami aimaną, tarytum vėjo balsą, bet tai buvo vaiko motina. Ji sėdėjo ant juodo smėlio su vaiku ant kelių. Jis buvo nuogas, jūros išrengtas – likę tik nešvarūs marškinėliai, lyg koks persisukęs vėrinys ant krūtinės. Veidas baltas baltas, aš išsyk pamačiau, kad žuvys ir krabai jau buvo pradėję doroti jo kūną, nugraužę nosies galą ir penį. Kambaryje Merė nepanoro prieiti, ji tirtėjo iš baimės ir šalčio; stipriai priglaudžiau ją prie krūtinės lovoje, taip ir gulėjom – apsikabinę, nesiglamonėdami, tik alsuodami iš lūpų į lūpas.

 

Mane persekioja tas vaizdas: kryžium išskėtotas tos moters kūnas ir ją krušantys kareiviai, o po jos sužalota burna sukepęs kraujas, kaip juoda žvaigždė. Ir akys, jos žvelgia į mane, o aš stoviu atokiau, prie durų; jos akys mato kiaurai mane, jos mato mirtį. Niekada nieko neužsiminiau Merei, bet juk dėl to siaubingo vaizdo ji paniro į jūrą, žinodama niekada negrįšianti. Jūra nuplauna mirtį, jūra graužia, naikina ir nieko negrąžina – arba jau apniokotą vaiko kūną. Pradžioje man atrodė, kad aš taip pat grįžtu į šitą salą mirti. Vėl atrasti Merės pėdsakus, vieną vakarą įbristi į jūrą ir nugrimzti.

 

Per audrą ji ateina į mano kambarį. Tai sapnas atmerktom akim. Mane pažadina jos kūno kvapas, sumišęs su gelmių kvapu. Aitrus, stiprus aromatas, rūgštus, tvarus, galingas. Užuodžiu, kaip dvelkia dumbliais jos plaukai. Jaučiu švelnią švelnią odą, bangų nugludintą, perlamutrinę nuo druskos. Jos kūnas plūduriuoja blankiame prieblandos švytėjime, slysta tarp paklodžių, ir mano sustangrėjusi varpa įsiskverbia į ją, iki virpulio sukaustydama mane lediniu jauduliu, jos kūnas slysta prieš manąjį, lūpos priglunda man prie varpos, ir aš visas joje, o ji visa manyje – iki orgazmo. Merė, mirusi prieš trisdešimt metų, taip ir nerasta. Merė, grįžusi iš vandenyno gelmių, savo prikimusiu balsu kalbanti man į ausį Merė, grįžusi padainuoti man užmirštų dainų, žvaigždžių dainų, kurias dainavo man „Rytų“ viešbučio bare tą pirmą kartą, kai ją sutikau. Ne visai kareivių bare, o ji – ne visai baro dainininkė. Ją matydamas nebūčiau įsivaizdavęs, kas ji tokia, pradėta kažkokio amerikiečių armijos kareivio ir įdukrinta vienos kaimiečių šeimos Arkanzase, gimusi iš smurto, palikta ir sugrįžusi triumfuoti prieš savo amžinąjį priešą, įvykdyti keršto ar tiesiog skatinama to atavizmo, kuris neišvengiamai bloškia žmones prie jų kilmės vagos. Bet aš – aš nebuvau kareivis, ji tai suprato ir, matyt, dėl to pasirinko mane – tipą, vilkintį nuodėvom, skusta galva, sekantį paskui kareivius su fotoaparatu rankoje, kad įamžintų visų karų kroniką. Prisimenu pirmąjį kartą, kai mudu kalbėjomės po jos pasirodymo, vėlai, o gal anksti ryte terasoje virš Čau Prajos*** upės; ji pasilenkia kažko apžiūrėti ant žemės – juodo nakties drugio, kuris merdi, plazdendamas sparneliais, ir aš pro raudonos suknelės iškirptę išvydau palaidas jos krūtis – labai švelnias, gundančias. Ji nieko apie mane nežinojo, aš nieko nežinojau apie ją. Aš jau nešiojau nusikaltimo graužiamą žaizdą; maniau, praeis. Buvau pamiršęs praeitį, skundą prieš keturis kareivius, išprievartavusius moterį Hujė**** mieste. Tą, kuris laikė jai už nugaros užlaužtas rankas ir sumaitojo lūpas, kad nutildytų, ir kitą, kuris begėdiškai skverbėsi į ją, net nenusimovęs kelnių, ir save, stovintį ir netariantį nė žodžio, nedarantį nieko ar beveik nieko, su vos beprasidedančia erekcija, bet žiūrėt ir tylėt – tai reiškia veikti.

 

Kažin ką atiduočiau, kad būčiau buvęs kitur, kad nebūčiau liudytoju. Teisme aš nesigyniau. Jaunoji moteris buvo čia, pirmoje eilėje. Vogčiom dirstelėjau į ją ir jos neatpažinau. Ji atrodė jaunesnė, beveik mergaitė. Sėdėjo ant suolo nejudėdama, veidas buvo nušviestas neono lempos salėje. Burna maža, sučiaupta, veido oda ištempta juodo plaukų mazgo. Kažkas perskaitė jos liudijimus angliškai; ji vis dar nė nekrustelėjo. Keturi kareiviai sėdėjo ant kito suolo, už kelių metrų nuo jos; jie taip pat nejudėjo. Nežiūrėjo į nieką, tik į sieną priešais, į pakylą, ant kurios buvo įsitaisęs teisėjas. Jie, priešingai, pasirodė man senesni, jau aptekę taukais, žemės spalvos kalinių veidais.

Niekada nepasakojau to Merei. Kai susipažinau su ja tame „Rytų“ viešbutyje, ji manęs paklausė, ką aš veikiau palikęs armiją. Atsakiau: „Nieko… Keliavau, ir tiek.“ Ji manęs neklausinėjo, beje, niekad nebūčiau drįsęs išpažinti jai tiesos: „Mane nuteisė kalėti, nes buvau nusikaltimo liudytojas ir nepadariau nieko, kad tam nusikaltimui sukliudyčiau.“

Aš norėjau būti su Mere, keliauti, klausytis jos dainavimo, dalintis jos kūnu ir gyvenimu. Jei būčiau jai apie visa tai prisipažinęs, ji būtų mane išvijusi. Iki šios salos praleidau su ja metus. Ir vieną dieną ji nusprendė įbristi į jūrą. Aš taip ir nesupratau. Mes buvom pasislėpę. Niekas mūsų nepažinojo, niekas negalėjo jai papasakoti. Gal jinai buvo pamišusi, ir jos poelgio neįmanoma paaiškinti. Leidosi bangų nešama. Ji buvo puiki plaukikė. Jungtinėse Valstijose ją, šešiolikmetę, atrinko į Melburno olimpiadą. Vadinosi ji Ferel, Merė Song Ferel. Song – nes tokia pavarde buvo deklaruota savo įtėviams. Gal jos motina vadinosi Song. O gal ji dainavo, nežinau. Gal tą istoriją vėliau sukūriau aš.

Aš nerašau kitiems, jie man nerūpi. Nesu iš tų, kurie pasakojasi savo gyvenimą baruose. Nepažįstu tų žmonių iš Arkanzaso, tų Ferelų. Fermerių. Jų namuose Merė išmoko prižiūrėti galvijus, taisyti motociklą, vairuoti traktorių. Vieną dieną ji, aštuoniolikmetė, paspruko, ji troško gyventi kitur, dainuoti. Toks buvo jos pašaukimas. Jos gyvenimas pasikeitė, ir ji niekada negrįžo į fermą. Kai paskendo jūroje, bandžiau rasti jos tėvus, rašiau laiškus į apygardą, ieškodamas jų adresų. Niekas man neatsakė.

Kai susipažinau su Mere, jai buvo beveik keturiasdešimt, bet atrodė ji kur kas jaunesnė. Man buvo dvidešimt aštuoneri. Buvau paleistas iš kalėjimo.

 

Mane užkrečia audros šėlsmas. Man reikia jos jūros erelių klyksmo, jos kalvio dumplių. Dėl audros aš ir sugrįžau į šią salą. Per audrą viskas užsidaro, žmonės pasislepia savo namuose, užvarsto langines ir užstumia duris, gaužiasi savo kriauklėse, savo kiautuose. Dingo ir jie, turistai nubalusiais kaip miltai veidais, su savo pozomis, mimika, maivymusi. Merginos ant dviračių su šortukais, vaikinai ant motorinių triračių ar keturračių su poliaroido akiniais, kuprinėmis, fotoaparatais – jie grįžo į miestą, į savo kondominiumus, į savo kraštą, kuriame niekada nebūna audros.

Saliečiai išsislapstė. Jie lošia kortomis, geria alų, susėdę ant žemės savo priebėgose aprasojusiais langais. Elektros šviesa mirkčioja, netrukus visai užges. Iš parduotuvių šaldiklių sunksis geltonas kaip šlapimas vanduo, sūdytos žuvys atitirps ir išbarstys savo akis, užšaldyto šokolado plytelės tiš pakuotėse. Aš grįžau dėl audros. Vėl jaučiuosi lyg kare, blaškomas atsitiktinumų, seku paskui pakrikusius būrius, klausydamas, kaip garsiakalbiai plyšauja nesuprantamus įsakymus. Kylu prieš laiko tėkmę, atgaivinu savo gyvenimą. Norėčiau sugrįžti ant namo Hujė slenksčio, žiūrėti, ir mano žvilgsnis sustabdytų laiką, nuvytų šalin sumišimą, išvaduotų moterį iš budelių rankų. Bet niekas, ką žinau, nedings iš atminties. Sala – akivaizdus neatpirkimas. Nepajėgumo įrodymas. Sala – paskutinė prieplauka, paskutinė stotelė prieš niekur. Dėl to ir grįžau. Ne todėl, kad atrasčiau praeitį, ne todėl, kad kaip šuo uosčiau pėdsakus – o kad įsitikinčiau, jog nieko neatpažinsiu. Kad audra nušluotų viską ir galutinai, nes jūra – vienintelė tiesa.

 

 

 

•

 

Mano vardas Džuna. Mano mama – jūros moteris. Tėvo aš neturiu. Mamos vardas Džulija, ji turi ir kitą vardą, nekrikščionišką, bet nenori, kad jį minėčiau. Kai aš gimiau, tėvas jau buvo palikęs mamą. Mama ieškojo man vardo; jos senelis vadinosi Džunu – tai kiniškas vardas, jis buvo iš ten kilęs; ji pavadino mane Džuna, nes amerikietiškai tai birželis, o aš buvau pradėta tą mėnesį. Aš aukšta, mano oda tamsi; mamos šeima mane atstūmė, nes aš neturiu tėvo. Tada mama išsivežė mane svetur, mes atkeliavome į šią salą. Kai čia apsigyvenome, man buvo ketveri, o iš anksčiau nieko neprisimenu – net kelionės, tik kad mama sėdo į laivą ir kad lijo, o aš tempiau labai sunkią kuprinę, kurioje ji paslėpė visus papuošalus ir brangenybes, kad jų neprarastume, nes manė, jog niekas nevogs kuprinės iš mažos ketverių metų mergaitės. Paskui didžiumą papuošalų ji pardavė, bet dar liko pora auksinių auskarų ir vėrinys, taip pat auksinis, o gal tik paauksuoto metalo. Prisimenu, virš jūros lijo. Ir gal aš verkiau. O gal tik lietus drėkino man veidą, lipdydamas plaukus prie lūpų. Ilgai tikėjau: kai lyja, tai verkia dangus. Dabar aš niekada nebeverkiu.

Iš tiesų mama nėra jūros moteris, noriu pasakyti, kaip tos vietinės moterys, kurios verčiasi šiuo amatu nuo pat mažens ir yra panašios į storus juodus banginius, ypač kai išlipa iš vandens ir svirduliuoja ant senų liesų kojų. Mama dar jauna, labai daili ir laiba, jos plaukai gražūs, lygūs, o veidas beveik be raukšlių, tik rankos nuo žūklės paraudusios, o nagai aplūžinėję. Mama nevietinė. Ji iš sostinės; kai pastojo, buvo studentė. Tada mano tėvas ją paliko ir iškeliavo į pasaulio galą, nes nenorėjo vaiko, o mama nusprendė pagimdyti mane slapčia ir kad neužtrauktų gėdos savo šeimai, išvažiavo toli, į kaimą. Vertėsi įvairiausiais darbais: gyveno ančių fermoje, triūsė restorane, plovė indus ir valė išvietes. Su manimi, kūdikiu, keliavo iš miesto į miestą pietų kryptimi ir vieną dieną išgirdo apie šią salą, sėdo į laivą ir atplaukė čionai. Iš pradžių tarnavo restoranuose, paskui nusipirko nardymo kaukę ir kombinezoną ir ėmė žvejoti moliuskus.

Dauguma jūros moterų senos. Kalbėdamasi su jomis, sakau joms: „Močiute.“ Kai čia atvykau, mama buvo jauna. Iš pradžių moterys sakė: „Ką tu čia veiksi? Grįžk į savo miestą.“ Bet ji laikėsi tvirtai, ir galop jos priėmė ją į savo tarpą. Parodė, ką reikia daryti, kad pasinertum: kaip užgniaužti kvapą, kaip atrasti vietas, kuriose tūno moliuskai. Bet užvis geriausia, kad jos priėmė mamą neklausinėdamos nei apie vyrą, nei apie mane. Jos – mano šeima, šeima, kurios niekada neturėjau. Vos sulaukusi to amžiaus, kai galėsiu vaikštinėti viena, eidavau jų aplankyti. Nunešdavau joms, kai išlipdavo iš vandens, šiltos sriubos arba vaisių. O aš gyvenu su mama namelyje aukštumose; nuomojamės tą namą iš vienos senės, kadaise buvusios nardytojos. Visai pajuodusios, kuprotos senės, aš vadinu ją senele; ji liovėsi nardyti po nelaimingo atsitikimo, kai per ilgai išbuvo po vandeniu, ir nuo to laiko ji pasidarė kiek lėtoka. Leidžia dienas savo batatų laukelyje, purena žemę, ravi piktžoles; po pamokų einu jai padėti. Ji turi šunį, vardu Čubis, nes jis storas ir trumpakojis, bet gana protingas. Praėjusiais metais pas mamą atsikraustė vienas tipas. Jis liepia vadinti jį Braunu, tarsi būtų anglas, bet aš jo nemėgstu. Su mama jis kalba švelniai, saldžiai, o kai lieku su juo viena, jis piktas, bjauriai šneka ir man įsakinėja; jo akcentas keistas. Vieną dieną taip mane įsiutino, kad išrėžiau jam, mėgdžiodama jo akcentą: „Žinai, su manim taip nekalbėk, aš ne tavo dukra.“ Jis dėbtelėjo į mane, lyg būtų norėjęs apkulti, tačiau nuo to laiko pasidarė atsargus. Man labai nepatinka, kaip jis į mane spokso, regis, stengiasi įspitrinti kiaurai drabužių. O su mamyte elgiasi kaip meilužis, ir aš jo dar labiau nekenčiu.

Mokykloje draugų neturiu. Iš pradžių klostėsi gerai, tačiau nuo šių metų viskas pasikeitė. Būrelis mergaičių smaginasi mane erzindamos. Kelissyk su jomis susikibau – aš didesnė ir jas pergaliu, bet kartais jos susimeta kelios ir mane apkulia; kai einu keliu namo, svaido į mane žemės grumstus arba akmenėlius, vaidina, kad loja. Sako, kad aš neturiu tėčio, kad mano tėvas – elgeta, sėdi kalėjime ir todėl niekada neatvažiuoja manęs aplankyti. Kartą atrėžiau: „Mano tėvas ne kalėjime, jis žuvo kare.“ Jos nusišaipė. „Įrodyk“, – štai ką jos atšovė, ir aš negalėjau įrodyti. Paklausiau mamos: „Mano tėvas gyvas ar miręs?“ Ji neatsakė, nuleido galvą ir apsimetė negirdinti. Kai pagalvoju, gal jos ir teisios, nes mama išmokė mane nuo pat mažens kalbėti angliškai, sakydavo, tai pravers ateičiai, bet gal ir todėl, kad mokėčiau savo tėvo kalbą.

Iš visų mokyklos vaikų pikčiausias – vienas berniukas, vardu Džo. Ištįsęs, liesas, mokosi viena klase aukščiau už mane. Jis nedoras. Sako, kad aš juočkė. Sako, kad mano tėvas – juodaodis amerikiečių kareivis iš karinės bazės, o mama – kekšė. Kartoja tai visą laiką, kai einu viena keliu ir suaugusieji jo negirdi. Bėga paskui mane ir aplenkdamas tyliai kartoja: „Tavo motina kekšė, tavo tėvas – juodis.“ Žino, kad aš niekam to nesakysiu – man būtų per daug gėda. Džo akys klastingos kaip apsidergusio šuns, nosis ilga, nuknebusi, o akys geltonos su juodais taškeliais vidury. Kai viena traukiu keliu, jis seka man pavymui, nutveria mane už plaukų – jų turiu daug ir garbanotų, – jo pirštai įsikerta į juos ir tempia, kol prilenkia mano galvą prie žemės, o akys paplūsta ašaromis, bet aš nenoriu suteikti jam malonumo. Jis norėtų, kad aš imčiau rėkti. „Pasišauk mamytę, pasišauk!“ Aš tyliu ir spardau jį, ir galop jis paleidžia mano plaukus.

 

Jūrą aš myliu labiau už viską gyvenime. Dar tada, kai buvau visai maža, didžiąją laiko dalį praleisdavau su jūra. Kai atvykome į šią salą, mama iš pradžių dirbo moliuskų restorane. Eidavo ten anksti ryte, pastatydavo mano vežimėlį kampe, kad niekam nesipainiočiau po kojom. Ji šveisdavo šepečiu cementą, plaudavo katilus ir bakus, šluodavo kiemą ir degino šiukšles, paskui triūsdavo virtuvėje, kapojo svogūnus, plovė moliuskus, paskui ruošdavo daržoves sriubai, pjaustė žuvis sušiui. O aš sėdėdavau vežimėlyje ir tyliai ją stebėdavau. Buvau labai klusni. Nenorėjau eit žaisti į lauką. Savininkė klausdavo: „Kas tai mažylei? Atrodo, ji visko bijo.“ Bet aš visai nebijojau ir likdavau čia, kad apginčiau mamą ir būčiau tikra, jog jai nieko nenutiko. Paskui vieną dieną mamytei įgriso tarnauti tiems žmonėms. Ji susitarė su senėmis, kurios atnešdavo moliuskų, ir taip pat tapo jūros moterimi.

Nuo to laiko aš kasdien eidavau į pajūrį. Žingsniuodavau su mama, tempdama jos krepšį, batelius, kaukę. Ji persirengdavo tarp uolų, pasislėpusi nuo vėjo. Žiūrėdavau į ją nuogą prieš apsivelkant nardymo kombinezoną. Mama ne tokia aukšta ir stambi kaip aš, ji mažutė ir liesa, o jos oda labai šviesi, išskyrus saulės nurudintą veidą. Prisimenu, žiūrėdavau į jos šonkaulius, stirksančius po oda, į krūtis labai juodais speneliais, nes ji taip ilgai mane žindė – iki penkerių ar šešerių metų. Pilvo ir nugaros oda balta, o maniškė – beveik juoda, nors aš ir nebūnu saulėkaitoje; štai kodėl vaikai mokykloje mane vadina juočke. Vieną dieną paklausiau mamos: „Ar teisybė, kad mano tėvas buvo amerikiečių kareivis ir mus paliko?“ Mama pažvelgė į mane taip, lyg norėtų skelti antausį, ir atsakė: „Niekada nekartok to, ką dabar pasakei. Tu neturi teisės kalbėti man bjaurių dalykų.“ Ir dar pridūrė: „Jei kartoji bjaurius dalykus, kuriuos tau kas nors sakė, pati save apspjaudai.“ Taigi niekada su ja apie tai nebekalbėjau. Tačiau tikrai norėčiau sužinoti tiesą apie savo tėvą.

Kai buvau maža, mokyklos nelankiau. Mama bijojo, kad man kas nors gali nutikti, be to, manau, jai buvo gėda, kad neturiu tėvo. Aš likdavau sėdėti tarp uolų. Saugodavau mamos drabužius, kol ji žvejojo. Labai tai mėgau. Buvau įsirengusi tarytum kokį lizdą iš vilnonių drabužių ir, prigludusi prie juodų akmenų, žvelgdavau į jūrą. Buvo čia ir keistų gyvūnėlių, tarsi kokių skarabėjų-krabų, jie nedrąsiai lįsdavo pro plyšius į mane pasižiūrėti. Sustingę tūnodavo saulėkaitoje ir sulig menkiausiu krustelėjimu sprukdavo į savo slėptuves. Buvo ir sparnuočių: žuvėdrų, kormoranų ir pilkai mėlynų paukščių, stypsančių ant vienos kojos. Mama vilkdavosi guminį kombinezoną, taikydavosi gobtuvą, maudavosi pirštines, batelius, paskui įbrisdavo į vandenį ir ten užsimaukšlindavo kaukę. Žiūrėdavau, kaip ji plaukia į atvirą jūrą, tempdama paskui save juodos ir baltos spalvų plūdurą. Visų jūros moterų plūduro spalvos skirtingos. Jau gerokai nutolusi mama panerdavo, išvysdavau jos mėlynus batelius vikstelint ore, paskui kojos smuktelėdavo gilyn, ir ji pradingdavo. Aš išmokau skaičiuoti sekundes. Mama sakydavo: „Skaičiuok iki šimto, jei aš neiškilsiu, turi bėgt ieškoti pagalbos.“ Bet iki šimto ji niekada neišbūdavo. Daugiausia trisdešimt ar keturiasdešimt sekundžių – ir išneria. Ir tada suklinka. Visos jūros moterys klykauja. Kiekviena turi savo šūksnį, kad atgautų kvapą; mamos šūksnį galiu atpažinti iš tolo, net jos nematydama. Net tarp kitų šūksnių, kitų garsų. Tai tarsi paukščio kryksmas, labai šaižus, o užsibaigia tylutėliai: rira! ū-hū-rrraurrra! Paklausiau mamytės, kodėl ji pasirinko tokį šūksnį. Ji nusijuokė ir atsakė nežinanti, tai įvykę savaime pirmą kartą, kai ji išniro iš vandens. Juokais man pasakė, kad ji taip užrikusi, kai gimiau aš! Mama neneria kasdien toje pačioje vietoje. Tai priklauso nuo vėjo, bangų ir dar nuo to, ką nusprendžia jūros moterys. Jos kas rytą pasirenka vietą, kurioje paners, nes žino, kad ten aptiks naujų moliuskų. Atrodytų, moliuskai tūno prilipę prie dugno ir nejuda, o iš tikro jie judrūs. Kasnakt keičia vietą, nes ieško maisto ar sprunka nuo jūrų žvaigždžių. Jūrų žvaigždės – moliuskų priešės. Kartais mamytė parsineša jų savo krepšyje ir palieka jas mirti saulėkaitoje, o aš pasiimu gražiausias ir parduodu suvenyrų kioskeliuose prie molo – ir dar rausvų koralų šakelių.

 

Kai ėmiau lankyti mokyklą, palioviau vaikščioti su mama į pakrantę ir labai dėl to liūdėjau. Iš pradžių pasakiau mamai, kad mokyklos nenoriu, noriu būti jūros moterimi kaip ji, bet ji man atsakė, kad privalau mokytis ir kuo nors tapti – ne moliuskų žveje, nes tai per sunkus amatas. Bet vasarą, kai mokykloje atostogos, ji vedasi mane drauge. Apsivelku keletą marškinėlių vienus ant kitų, įlendu į senus skylėtus džinsus, apsiaunu plastikinius batelius, deduosi kaukę, plaukiu su ja į atvirą jūrą ir stebiu gelmes. Pradžioje laikydavausi mamytės rankos, man buvo baisoka. Žvelgdavau į žuvų guotus, dumblius, jūrų žvaigždes ir jūrų ežius, kurių juodi dygliai juda taip, tarytum jie šoktų. Po vandeniu girdžiu keistus garsus, burbuliavimą, smėlio čežėjimą. Kartais, kai vienas iš keltų plaukia per sąsiaurį, – tolimą grumėjimą. Mamytė parodė man moliuskų slėptuves po dumbliais ir kaip juos atlupti peiliu. Aš turiu krepšį kaip ji, tinklinį, – ten kraunu savo derlių. Guminio kombinezono neturiu, gan greitai sužvarbstu, tada mamytė pažiūri į mano rankas ir, pamačiusi, kad oda pabalusi, palydi mane į krantą. Aš apsigaubiu rankšluosčiu ir stebiu, kaip mama grįžta į jūrą.

Kai esu mokykloje, nežinau, kur paners mama. Vos išėjusi iš klasės bėgu į pajūrį, žingsniuoju pakrantės keliu ir stengiuosi tarp jūros moterų įžiūrėti mamą. Klausausi šūksnių ir, išgirdusi ū-hū-rrraurrra!, žinau, ji čia. Bet kartais jos nerandu. Žvelgiu į jūrą, suspausta širdimi stebeiliju į bangas. Kormoranai tupi ant rifų iškėtoję sparnus, džiovina juos vėjyje lyg seni bambekliai žvejai. Kai grįžtu namo, mama jau ten, žvejoti ji nėjo, nes jūra nerami ar jautėsi pavargusi, o man taip atlėgsta, ją pamačius, kad net suima juokas. Žinoma, nieko nesakau, – juk dėl manęs ji gyvena tokį sunkų gyvenimą, kad apmokėtų mano mokslą ir maistą.

Kartais mamytė pasakoja man apie savo delfiną. Sutiko jį iš pat pradžių, kai tik pradėjo žvejoti; retsykiais jis atplaukia prie kranto jos aplankyti. Ji pasakoja apie jį entuziastingai ir kvatoja kaip vaikas. Mamytės dantys gražūs, baltutėliai, kai ji juokiasi, atrodo visai jauna. O maniškiai per dideli, atsikišę kaip domino kauliukai, kurie tuoj parvirs! Mamytė labai graži. Kad galėtų nardyti, ji trumpai nusikirpo plaukus; jie atrodo kaip juodų plaukų šalmas, kiek pasišiaušęs nuo jūros. Aš be galo mėgstu trinkti jai plaukus. O maniškiai ilgi, garbanoti, matyt, kaip mano tėvo, jeigu jis afrikietis, pasak Džo, ar kaip mano senelio kino. Regis, kinų plaukai dažnai garbanojasi, nebepamenu, kur skaičiau. Mama sako, kad mano plaukai jai labai gražūs, ir nenori, kad juos nusikirpčiau. Pati juos plauna, paskui trina kokosų pienu, kad pašviesėtų.

 

Aš įpratau viena eiti į pajūrį. Po pamokų, užuot grįžusi namo ruošti pamokų, traukiu į pakrantę. Žingsniuoju į didįjį paplūdimį, nes žiemą jis tuščias. Aš dievinu žiemą. Atrodo, viskas ilsisi: jūra, uolos ir netgi paukščiai. Žiemą mamytė neina prie jūros labai anksti, nes vandenų gelmes dar gaubia tamsa. Jūros paviršiuje ir gelmėse prašvinta ne vienu metu. Aš traukiu pas mamytę tarp uolų. Jūra pilka, bangas išlygino vėjas, jos vos virpa kaip arklio oda. Dauguma jūros moterų tokiomis dienomis nekelia kojos iš namų. Mamytė nedvejoja – žino, kad surinks dvigubą laimikį. Tokiomis dienomis ji gali uždirbti šešiasdešimt ar septyniasdešimt dolerių. Ji prašo manęs, kad padėčiau nutempti moliuskus iki restoranų, ypač kai būna daug jūrų ausų, nes jos sunkiai sveria. Mama nardo nelabai toli, prie uosto, molo užuoglaudoje, arba tarp uolų paplūdimio gale. Aš glaudžiuosi jūros moterų būdelėje ir žiūriu į mamą: ji įbrenda į vandenį, prieš paneriant jos tiesios kojos šmėsteli ore, blyksteli dailūs mėlyni bateliai, paskui vanduo ties ja susiveria, o aš skaičiuoju, kaip tada, kai buvau maža, labai lėtai: dešimt, vienuolika, dvylika, keturiolika – ir ji vėl pasirodo, atvertusi galvą suklinka: ū-hū-rrraurrra!, o aš jai atsakau. Per televizorių mačiau filmą apie banginius; pasakiau jai: „Jūs, jūros moterys, šaukiate kaip banginiai!“ Tai ją prajuokino, ji man vėl papasakojo apie savo delfiną, tą, kuris retsykiais prieblandoje atplaukia jos aplankyti. Ne jos vienos. Senoji Kendo, mamos bičiulė, – atrodo, ji kažkokio japonų kareivio pavainikė dukra, – man papasakojo, kad taip pat matosi su delfinu ir moka su juo kalbėtis. Pasakojo, kad kartais anksti ryte ar prieš pat sutemstant delfinas prisigretina prie jos, o ji kalbina jį trumpais šūksniais po vandeniu užčiaupta burna arba ploja delnais, ir delfinas priplaukia taip arti, kad ji gali paglostyt jo odą, labai glotnią ir švelnią, – štai ką jinai pasakoja. Taigi vakarop, kai jūra nurimusi, aš taip pat brendu į vandenį, plaukiu su savo kauke ir viliuosi sutikti delfiną, bet iki šiol jis nėsyk nepasirodė. Tik mamytė ir senoji Kendo buvo jį sutikusios. Bet jaukiausia jam su Kendo, jis jos nebijo, nes jinai sena. Aš paklausiau Kendo, kokios spalvos jo akys. Ji pamąstė: „Na ir keistas klausimas.“ Pasakė nežinanti, gal mėlynos, o gal ir pilkos. Mamytė niekada nematė jo iš arti – pro ją kartais slysteli tik šešėlis, bet ji girdėjo jo kalbą, džiugius kvykčiojimus, kai jis plaukia greta. Ar ne nuostabu? Štai kodėl aš taip pat būsiu jūros moteris.

 

Jūra pilna paslapčių, bet manęs tai nebaugina. Kartkartėm jūra ką nors praryja – jūros moterį ar aštuonkojų žvejį, ar kokį neatsargų turistą, kurį nuo plokščios uolos įtraukė banga. Kūnų ji dažniausiai negrąžina. Vakarais, kai jūros moterys susiburia prie šlakbetonio blokų būdelės persirengti ir nusiprausti po čiurkšle, aš prisėdu greta ir klausausi jų kalbų. Kalba jos salos tarme, man sunku viską suprasti. Jų tartis keista, daininga, tarsi išlipusios iš jūros jos niekaip negalėtų pamiršti savo šūksnių. Jos šneka jūros kalba, ta kalba ne visai tokia kaip mūsiškė, joje sumišę garsai, girdimi po vandeniu, – burbulų kuždesiai, smėlio čežėjimas, duslūs bangų dūžiai į rifus. Manau, moterys mane mėgsta. Vadina vardu, Džuna, žino, kad aš nevietinė, kad esu gimusi mieste. Bet niekuomet nieko manęs neklausinėja – nei apie tėvą, nei apie motiną, jos santūrios, nors neabejoju, kad kai nusisuku, liežuvauja, bet nieko baisaus, visi taip daro. Jos senos, jų vaikai toli, dirba kompanijoms, keliauja. Jos mane mėgsta, nes aš, matyt, primenu joms dukras, kurios užaugo ir kurias jos mato tik kartą kitą per metus, per kokią nors šventę ar sukaktuves. Jos vadina mane „dukrele“ ar „mažyte“, nors aš didesnė už jas.

Mamytei nelabai patinka, kad leidžiu laiką su jūros moterimis. Ji man uždraudė su jomis plaukioti. Bijo, kad nepasidaryčiau tokia kaip jos, kad taip pat netapčiau nardytoja. Sako, turiu gerai mokytis mokykloje, kad paskui įstočiau į universitetą, kad man pavyktų tai, ko dėl manęs negalėjo padaryti ji. Kad tapčiau gydytoja, advokate ar mokytoja licėjuje – tai tikros profesijos. Ar blogiausiu atveju kontoros tarnautoja. Bet aš nenoriu verstis nė viena iš tų profesijų, kai kasdien turi eiti į tą pačią vietą, kur įsakinėja dirglus, pagiežingas viršininkas, ir kas vakarą grįžti namo permiegoti. Man patinka tai, ko mane moko jūra, ko moko senosios moterys, kai išlipa iš vandens ir susikuria lauželį iš lentgalių, užsiglaudusios už būdelės, ir ant juodo akmens saulėlydyje išdėlioja jūros gelmių lobius – perlamutrines jūrų ausis, smailias juodas kriaukles, jūrų žvaigždes, aštuonkojus. Manau, po jūros paviršiumi esama pasaulio, labai gražaus pasaulio, skirtingo nuo to, kurį regi ant žemės. Pasaulio, kuris nėra kietas ir sausas, kuris nedrasko odos ir akių, pasaulio, kuriame viskas švelniai, lėtai slysta. Yra jūros legendų, pavyzdžiui, istorija senutės, kuri paspruko nuo tigro, padedama jūrų drakono, ar pabaisų, kurios ryja jūreivius, – viso to, kas pasakojama vaikams. Bet man tos istorijos nė motais. Jūra veikiau tarsi durys, atsiveriančios į kitą pasaulį, kraštą, kur viskas mėlyna, sykiu ir šviesu, ir tamsu, neapčiuopiama ir galinga, – į švytintį pasaulį. Tai šaltas pasaulis, kuriame gyvena skaidrių žuvų guotai, pasaulis, kur visi garsai kitokie – ne žmonių, kurie kalba, nieko permainingo ar pikto, tiktai gaudesys, jis jus supa, vilioja, ir kai užvaldo, jūs nebenorite grįžti į žemę.

 

Štai ką jos man rodo, išlipusios iš vandens, – jos, senos jūros moterys. Jos svirduliuoja ant uolų, kiek praskėtusios rankas, jų kūnai tviska, juodi, išsipūtę ties pilvu ir krūtine, jos nebeturi vandens lengvumo, vandens jaunystės, vėjas jas gena, dangus slegia, akys ašaroja nuo saulės. Jos šluostosi, šnypščiasi dviem pirštais, spjaudo į balas. Ant plokščios uolos išverčia savo derlių: jūrų ausis, jūrų ežius, – jų rankų nagai aplūžinėję ir įjuodę, kaklo oda raukšlėta kaip vėžlio. Jos nekalba. Nusivelka guminius kombinezonus; aš joms padedu, rimta tempiu už rankovių. Jų oda dvelkia jūra, žili plaukai garbiniuojasi nuo drėgmės. Kartą pasakiau: „O gal aš gimiau jūroje – mano plaukai patys garbiniuojasi.“ Paskui jos susikrauna daiktus į vežimėlius, turbūt tai tie patys vežimėliai, kuriuose jos vežiojo savo dukras, kai dar buvo jaunos mamytės. Žąsele nutolsta pakrantės keliu, nė nedirstelėdamos į turistų automobilius, į smalsuolius, kurie stabteli jų nufotografuoti. Jos grįžta namo. Ant žemės atrodo apsunkusios, nerangios, tarytum senos į kažką lipnaus įklimpusios žuvėdros, bet man jos gražios. Ypač mėgstu senąją Kendo. Kai grįžtu namo, mamytė rūsčiai žvelgia į mane. Braunas kartą kėsinosi mane išbarti, bet aš šaltai dėbtelėjau į jį, o nuo to laiko, kai iš jo pasišaipiau, jis laikosi budriai. Turi pagrindo patylėti.

 

Vis pamirštu papasakoti apie poną Kijo. Taip jį vadinu, nors tikrasis jo vardas – Filipas. Jisai svetimšalis. Pirmąsyk sutikau jį uoste, jis sėdėjo ant molo ir žvejojo. Turėjo visą žūklės įrangą. Specialisto įrangą. Meškerę iš stiklo pluošto, tobulas rites. Raudoną plastikinę dėžutę su įvairiausiais kabliukais, valą, plūdes, svarelius, o dar – mažą nerūdijančio plieno peiliuką su keliais sulankstomais ašmenimis ir žirklutėmis nagams karpyti. Ir metalinę dėžutę, pilną kirminų ir krevečių jaukui. Tą vakarą atėjau ant molo pažiūrėti, kaip išplaukia keltas; ponas Kijo buvo ten vienut vienas. Man patinka svetimšaliai; priėjau prie jo pasikalbėti. Paprastai taip nedarau ir vis dėlto tą vakarą panūdau šnektelėti su nepažįstamuoju. Jis taip keistai atrodė – kiek nejaukiai, nerangiai su savo miestietiškais drabužiais ir visa ta žvejo įranga. Tai buvo gana keista ir, atvirai kalbant, tikrai neregėta.

– Jūs šauniai apsirūpinęs, išmanot žvejybą!

Jis pažvelgė į mane, lyg stengdamasis suprasti, ar iš jo šaipausi. Net, rodos, nenustebo, kad gerai kalbu jo kalba.

– A, taip, – atsiliepė pagaliau. – Bet daiktai dar toli gražu ne viskas, – šyptelėjęs prisipažino, ir man labai patiko, nes pirmą kartą žmogus tai sakė nesigėdydamas. – Nieko apie tai neišmanau, žvejoju pirmą sykį.

Jo veidas tamsus, oda kiek papilkusi, plaukai garbanoti, kiek galiu įžiūrėti, ilgoki, nes jis užsivožęs beisbolo kepuraitę su skaičiumi 1986. Augalotas, plačiapetis, didelėmis rankomis. Akivaizdu, kad nėra pratęs žvejoti, be to, dar su tuo kostiumu ir juodais lakuotais batais. Nepanašus ir į turistą.

– Atvykote čia išmokti žvejoti, taip?

Jis nesišypsodamas žiūri į mane. Įsivaizduoju, kaip jam keista: jį kamantinėja trylikametė mergiūkštė. Jis užmeta meškerę, ši švilpteli, ir švininiai svareliai paliečia vandenį per dešimtį metrų nuo molo. Jisai sako:

– Ar tai jūs išmokysit mane žvejoti?

Aišku, šaiposi, bet aš nesileidžiu sutrikdoma. Atsakau:

– Ką gi, galėčiau. Gerai tai moku. Žvejoju nuo pat mažumės. – Ir kad pasirodyčiau protinga, priduriu: – Žinote, čia daugiau nėra ko veikti.

Jis tylėdamas suka ritę, aš sakau:

– Reikia žinoti vietas. Pavyzdžiui, čia jūs nieko nepagausite. Trūksta gylio, jūsų kabliukas įsivels į dumblius.

Tą pat akimirką lyg tyčia jo valas užkimba už dugno.

– Matot? – sakau. – Įstrigote dugne.

Jis keikteli ir iš visų jėgų traukia meškerę; ji tučtuojau lūš.

– Palaukit, tuojau sutvarkysiu.

Imu meškerę ir atsargiai mojuoju ja į visas puses, atsistoju ant krantinės keturpėsčia ir timpčioju ją trumpais trūksniais kaip gyvulį už pavadžio. Netrukus valas atkimba, jis suka jį ant ritės. Kabliukas išnyra iš vandens su dumblių kuokštu. Žmogus pagaliau nusišypso. Atrodo patenkintas.

– Teisybė, jūs nemelavote.

Dabar jis draugiškas.

– Jūs tai išmanot, galit mane pamokyti, jeigu turite laiko.

Sakau jam:

– Po pamokų laiko turiu, kiek tik noriu.

Tada jis pasisakė savo vardą: Filipas Kijo. Tas vardas man patinka. Staiga pagalvojau, kad su žmogumi tokiu vardu galėtume būti draugai. Ilgai aiškinau jam apie žūklę, parodžiau vietelę kitoje molo pusėje, kur meškerei negresia potvynis. Temo; aš grįžau namo. Prieš nueidama pasakiau ponui Kijo:

– Rytoj sekmadienis. Jei norit, galėčiau parodyti jums, kur žvejoti. Geras vieteles, jei suprantate, ką noriu pasakyti.

Jis pažvelgė į mane su savo nuolatine šypsenėle.

– OK, ryt ryte?

Atsakiau:

– Rytoj po pietų, ryte aš einu su mama į bažnyčią.

Jis susidėjo savo meškerę ir jauką.

– Jūs žinote, kur aš gyvenu?

Ženklu parodžiau, kad žinau: na, tai aišku.

– Visi žino, kur jūs gyvenate, pone. Čia visi apie visus viską žino, sala maža.

Ir pridūriau, nes nebuvau tikra, ar jis suprato:

– Jums tik reikia išeiti iš namų, ir aš jus susirasiu.

Taip mudu tapome draugais – ponas Filipas Kijo ir aš.

 

Vertė Jonė Ramunytė

 

 

^* Haenyo korėjiečių kalba reiškia „jūros moterys“.
** Udo sala (Karvės sala, taip pavadinta dėl panašumo į gulinčią karvę) – viena iš Pietų Korėjos Čedžu provincijos salų Japonijos jūroje.
^*** Upė Indokinijos pusiasalyje, didžiausia Tailande.
^**** Miestas vidurio Vietname, Pietų Kinijos jūros pakrantėje, prie Hjongo upės žiočių.