SAULIUS LYNIKAS

Apie šokiams prieš pusę amžiaus trukdžiusius lietų ir Mėnulį

 

Tą sekmadienį miestelyje, kaip visada vasaromis, parko aikštelėje vyko šokiai. Besiruošiančiam į juos moksleiviui sūnui stropi „Amerikos balso“ klausytoja mama patarė geriau likti namie ir klausyti „Balso“ transliacijos apie tą vakarą numatomą istorinį amerikiečių „Apollo 11“ nusileidimą Mėnulyje. Ji žinojo, kad domisi sūnus kosmoso naujienomis, atminė, kaip jiedu klausydavo kosminių įvykių apžvalgų, o kai pernai Kalėdų laiku Franko Bormano įgula „Apollo 8“ sėkmingai apskriejo Mėnulį, jie džiugiai nutarė, kad kitais metais tie „pašėlę amerikonai“ nusileis Mėnulyje, o jie tada būtinai klausys „Balso“. Ir štai ilgai laukta diena atėjo, bet sūnelis gręžiasi kitur. Mat jam tą vasarą žemiškieji šviesuliai pranoko dangiškuosius. Kaip nepranoks, kai sėdėjo po šokių su pirmąja savo meile ant nuošalaus suoliuko veik nesiliesdami ir nekalbėdami, tik žvaigždžių šviesa žiro ant jų iš padangės ir tarsi gaubė juos laimės kupolu, kuriame jaustis kitaip neįmanoma. Juk pamenam, ko tada jaunatvės svaigulyje neprisigalvojam…

O to šelmio Mėnulio liepos pradžioje danguje nesimatė, nes buvo delčios pabaiga ir taip turėjo būti. O žvaigždės be Mėnulio dar ryškiau švytėjo. Taip liepa persirito link savo pabaigos ir to į vakarą lietingo sekmadienio.

Prasidėjus šokiams ėmė lyti, ir susirinkusiesiems buvo pranešta, kad persikeliama į netoliese esantį buvusio kino teatro pastatą. Greitai šokiai tęsėsi po stogu. Kaip beveik nuolat tą liepą, jis šoko vis su Ja – pirmąja savo meile. Muzikos įrašus leido vyresnis, prieš keletą metų jų mokyklą baigęs gatvės kaimynas Kęstas Kukta. Dabar studentas, kurį nuo mokyklos laikų visi prisiminė buvus dramos būrelio aktoriumi, sportininku ir draugišku, linksmu, iškalbiu vaikinu. Buvo 1969 metų liepos 20 dienos vakaras. Netikėtai šokio viduryje muzika nutilo, ir iš aparatinės anuometis diskžokėjas pasveikino visus su nuostabiu žmonijos pasiekimu – kaip tik dabar amerikiečiai nusileido Mėnulyje (aišku, klausė „Amerikos balso“, tarybinė žiniasklaida apie „Apollo“ sėkmę stropiai tylėjo). Ir dar šmaikščiai paporino, kad dabar, kai poros grožėsis Mėnuliu padangėje, – kartu suglaudę galvas žmonių jame tesidairo. Visa salė audringai sveikino. Nepamirštamos akimirkos, kaip tada su visais jiedu džiugiai šaukė bei plojo. O sako, kad varganos okupuotos Lietuvos, juolab atokaus miestelio, jaunimas apie skrydį į Mėnulį nežinojo. Štai ir ne! Brandaus socializmo šalies (anot tų laikų spaudos) jaunimas parodė savo politinį neišprusimą ir besaikes ovacijas tiems kapitalistams skyrė.

Kai po šokių ėjo gatvėmis, nebelijo. Padangėje tarp greitai slenkančių debesėlių švietė priešpilnis. Vandens balose bei šlapiame asfalte atsispindėjo gausybė mėnulių, ir linksmi šokėjai nesivaržydami tarmiškai laidė gerkles: „Žėk, amerikons ant mėnule, atsargiai, neužlipk. Su sava smailiu kulnim da akį jam išdursi.“

Jau 50 metų nuo anų dienų praėjo. Kaip danguje, taip ir žemėje – akimirkos žavingos retos. Nors vylėmės kitokios, pasiekimais, o ir laime žėrinčios ateities, veržliai kaip tada džiugesys nebesiliejo. Nūdien mūsų žvilgsnis erdves išnaršė daug giliau ir tiek surado nuostabos bei tobulybės, kad tiktai aklas užsispyrėlis jose Kūrėjo pėdsakų nemato. Tačiau amžinai veržlus ir heroizmo alkanas jaunimas dūsauja naujų žmogaus pėdų dangaus kūnuose nerasdamas, o žemėje anų dviejų prieš pusamžį džiugiai šokusiųjų kojos žengia skirtingais keliais.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.