Antano Paduviečio pamokslas žuvims

 

Tai tekstas iš dviejų vokiečių romantinių poetų – Clemenso Brentano (1778–1842) ir Achimo von Arnimo (1781–1831) – 1805 m. Heidelberge suredaguoto ir išleisto liaudies lyrikos rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ (Des Knaben Wunderhorn, I t. – 1805, II ir III t. – 1808).

 

 

Neradęs bažnyčioj

nė vieno kaip tyčia,

kalbėti Antanas

žuvims tuoj sumano;

šios upėj tik tviska,

jų uodegos blizga!

 

Žiū – karpiai ikringi

atplaukia jo linkui;

plačiai išsižioję,

jo žodį žvejoja!

Pamokslas už dyką

žuvims taip patiko!

 

Taip pat smailiasnukės

lydekos peštukės,

išalkusios žodžio,

bematant atskuodžia!

Net žuvys keistuolės,

badautojos uolios, –

vadinas jos menkės, –

čionai apsilankė!

Pamokslas už dyką

taip menkėms patiko!

 

Eršketai ir nėgės,

kur turčiai pamėgę,

žvaliai, daug nelaukę,

prie šventojo plaukia!

Vėžiai uodeguoti,

vėžliai apšarvuoti,

tikri sunkiasvoriai,

ir tie klausos noriai!

Pamokslas už dyką

vėžiams taip patiko!

 

Tiek žuvys didžiulės,

tiek žuvys mažulės

būriais čionai rinkos,

kad būtų protingos!

Ir lyg Dievo mokslo

jos klausos pamokslo!

 

Pamokslą jis baigė.

Visi išsidraikė.

Lydekos – smurtauja,

o nėgės puotauja;

pamokslas patiko,

tos pačios jos liko!

Vėžiai atbuluoja,

o menkės kvailioja,

vėl daug ryja karpiai,

pamokslo negerbia!

Pamokslas patiko,

tos pačios jos liko!

 

 

Vertė Linas Rybelis