Atvažiavau

 

Atvažiavau

 

Į grūste pergrūstą keleivinį traukinį, nors ir buvau per vargą nusipirkęs bilietą, įsėsti nepavyko.  

Vagonus aplipusi, savadarbiais faneriniais lagaminais ir visokiais maišais apsikarsčiusi minia po aibės gerų niuksų į šonus mane nustūmė šalin.

Galų gale, kai jau buvau likęs kone paskutinis ir aukštai iškėlęs rankoje oficialų, valstybės ženklais pažymėtą bilietą priartėjau prie palaimingojo šiltai prikvėpuoto vagono durų, palydovas, nė nežvilgtelėjęs į mano popierėlį, trinktelėjo jas prieš pat mano nosį.  

Pokariu čia turėjo vertę tik agresyvi ir grubi jėga, neskaitant, žinoma, atvirų kyšių.

Tų laikų geležinkelių peronuose liko išbarstytos mano paauglystėje idealizuoto tikėjimo žmonių altruizmu ir sąžine skeveldros. Ekstremaliomis aplinkybėmis absoliuti dauguma žmonių išpažįsta tik dvi filosofines kategorijas: individualizmą ir egoizmą.

Pastovėjau lauke. Sausis. Šalta. Naktis. Galvoje vienintelė mintis – turiu išvažiuoti, privalau. Reikia mokyklon.

Toliau ant bėgių, pūsdamas tirštus anglių dūmus, ruošėsi išvykti prekinis traukinys. Ant vieno vagono rusiškas užrašas: MINSK–KLAIPĖDA. Išeitis! Į vidų nepateksiu, bet tarp vagonų yra buferiai. Stori plieniniai vamzdžiai su bukais lėkštiniais galais.Važiuojant jie turi bjaurią savybę judėti, barškėti, daužytis vienas į kitą. Jei ant jų užsiropštęs atsiremsi į galinę vagono sieną, mirtinai rizikuodamas nusprūsti žemyn po ratais, gali sau keliauti su zuikio bilietu. Tik nenorėk, kad tokį akivaizdų įžūlumą toleruotų net ir prie visko pripratę sovietiniai geležinkelininkai.

Traukinys, tankiai trinksėdamas per bėgių sandūras, skrodžia nakties tamsą, lekia per snieguotus laukus. Buferiai po kojomis dreba, trūkčioja, trinksi. Geležinkelio pabėgiai apačioje pasiutusiai bėga, susilieja į vieną pilką juostą. Bet užvis baisiausia – vėjas. Neįtikėtinai piktas, smarkus, švilpte švilpdamas traukia per visą kūną iš visų pusių, mano ploną paltelį košia kiaurai. Nėr tokios vietos, kad nuo jo pasislėptum.

Valandos slenka baisiai lėtai, kankinančiai. Seniai nebejaučiu nei rankų, nei kojų. Šaltis persmelkė kiekvieną ląstelę. Kūnas kažkur pradingo, tapo lengvutis, efemeriškas, sąmonė užsisklendė, akys iš nuovargio merkiasi, nieko nebemato, smilkiniuose nepaliaujamai spengia. Ryškus, nepailstantis, budintis išliko tik vienas vienintelis jausmas – laikykis, laikykis, kas bebūtų – laikykis, nenukrisk.

Auštant traukinys priartėja prie Klaipėdos. Platus posūkis ties Giruliais. Čia jau niekaip nebeištveriu. Nebeišsilaikau. Mediniais delnais braukdamas vagono sieną pradedu svirti į šoną, nenugalima išcentrinė posūkio jėga atplėšia mane nuo vagono, šaižiai barškančių buferių ir sviedžia kažkur žemyn. Jau krintant per kojas trenkia pralekiančio vagono kampas ir aš, kūlversčiais sukdamasis, atsimušu į kietą pylimo gruntą. Palei pat galvą, pašiaušdami plaukus, praūžia paskutiniai mazutu dvokiantys traukinio ratai.               

Guliu kaip sudžiūvęs rudens lapas po šaltu žiemos dangumi, bet man visai nebešalta, nežinau, kiek laiko, nejaučiu, ar ilgai. Pagaliau instinktyviai bandau pajudėti, pakrutinti nors vieną pirštą, bet jie manęs visai neklauso. Kažin, ar jie iš viso yra? Gal ir manęs nėra, tik sapnuoju? Pamažėl, po truputį grįžtančios sąmonės kampučiu pradedu suvokti: o vis dėlto aš gyvas!.. Gyvas, Viešpatie!.. Atvažiavau… 

 

Buržuazinis nacionalistas

 

Kai grįždamas iš paskaitų į Kauno universiteto studentų bendrabutį – Trečiuosius, buvusius Ateitininkų, rūmus – prasmunki pro cerberį – nuolat koridoriuje už stalelio budintį ir demonstratyviai Stalino raštus skaitantį rūmų komendantą, seną komunistą Sabaliauską, – užlipi į patį viršutinį, penktą, aukštą ir atveri tiesiai priešais laiptus esančias duris, pirmiausia išvysti dvi metalinių kareiviškų lovų eiles, galais išrikiuotas palei šonines sienas, o kambario viduryje – seną vienišą stalą su pora daug ko mačiusių taburečių nudaužytais kampais. Ten ir norėdamas ko nors daugiau nebepristatytum – kambarys prigrūstas ligi galo, vos telpa dvylika it kokiems apaštalams skirtų vietų. Tik ties durimis paliktas šiek tiek platesnis tarpas.

Senbuviai iš karto sumos – čia ne kieno kito, o pirmakursių, fuksų, kambarys. Aukštesniųjų kursų studentams, aišku, tiems, kuriems teko laimė gauti vietą bendrabutyje, buvo palaipsniui gerinamos sąlygos – skiriami vis mažesni, labiau pritaikyti, patogesni kambariai: nuo dvylikaviečių, kaip mūsiškis, iki šešiaviečių ir net – svajonių viršūnė – dviviečių.

Mūsų dvylikavietis dėl akivaizdžių priežasčių anaiptol nepretendavo būti ta palaiminga sala, kur galėtum ramiai atsidėti mokslams, ruošti užduotis, o juo labiau braižyti brėžinius, projektuoti. Todėl po paskaitų, iš braižyklų ir bibliotekų bendrabutin grįždavom vėlai, tik permiegoti.

Ir kokių tik specialybių atstovų čia nebuvo – nuo hidrotechnikų ir elektrikų, studentų žargonu linksmai pravardžiuojamų „štepseliais“, iki medikų ir architektų, vadinamų „daktarais“ ir „pendzeliais“. Ypač stulbino mus medikai: ne tik vakarais iš kišenių pasibėrę ant stalo saują žmogaus kaulų „zubrindavo“ jų lotyniškus pavadinimus – net mechanikai ir elektrikai norint nenorint išmoko kone visą skeletą (ir man pačiam įsimušė – ossa funicularis etc.), bet ir užkandžiaudami vietoj peilių su pasigardžiavimu naudodavo tuos pačius blizgančio plieno skalpelius, kuriais prozektoriume preparuodavo lavonus.

Kai kada jie pateikdavo dar įdomesnių „performansų“. Kartą vidurnaktį, kai visi po dienos vargų jau kietai įmigę, iš kažkur parsibaladoja vienas „daktaras“ nelabai paklusniomis kojomis, įjungia šviesą ir jau nuo pat slenksčio visa gerkle užrėkia: „O, bliacha, ko čia knarkiat kaip asilai, blia…“ Pabudę vyrai ima raminti – gulkis greičiau, baik plyšoti. Bet čia kaip žibalo į ugnį – tas, tik ir laukęs personalinio dėmesio, dar labiau užkaista, ima strakalioti, lakstyt iš vienos pusės kiton ir galop griebęs taburetę švysteli per visą kambarį kažkam į lovą. Ačiūdie, kad ne galvon. Čia jau mūsų kantrybė trūksta – stryktelim iš lovų, griebiam smarkuolį už pakarpos, paritam ant grindų, suvyniojam į jo paties antklodę, surišam, pastatom ir kaip kokį kokoną atremiam į sieną – kas mes tau per „bliacha“, stovėk, kol atauši! Mūsų „smetoninis“ inteligentiškas auklėjimas dar nebuvo tiek išgaravęs, kad toleruotų tokią įžūlią naują „kultūrą“ ir importinį slavišką „leksikoną“.

Stovi herojus valandą, kitą, visi užmigom, pagaliau pasigirsta gailus balselis: „Vyrai, paleiskit, atriškit.“ – „O kur atsiprašymas?“ – nubudę klausiam. „Dovanokit, vyrai, viskas baigta…“ „Vaistai“, nors ir ne per saldžiausia tinktūra, pasirodo, kaip tik atitiko diagnozę.

Tačiau visa tai – tik menka studentiškos būties plutelė, plikas paviršėlis, o giliai rusenančios tikrosios dvasios būsenos čia niekas nedemonstruoja, ji niekur nematoma, nežinoma, tarsi dugnan nusėdusi. Čia ne ta vieta ir ne ta aplinka, kur norėtum ir galėtum atvirą širdį parodyti. Bet vis dėlto kartais užgniaužtoji dvasia neiškentusi ima ir ištrūksta, atsiskleidžia visai kitokiu, netikėtu profiliu.

Panevėžietis Vytautas Užusienis – su juo dar teko šiek tiek toje pačioje berniukų gimnazijoje ir net toje pačioje baigiamojoje klasėje mokytis – lėtai vaikšto plačiais žingsniais palei duris ir kaip niekur nieko pabrėžtinai akcentuodamas storu, rūsčiu balsu, nutaisęs rimtų rimčiausią, bet kartu ir kreivą, ironišką miną, garsiai skiemenuoja: „Aš – bur-žu-a-zi-nis na-cio-na-lis-tas! Aš – bur-žu-a-zi-nis na-cio-na-lis-tas!“ Tipiška, kiaurai nuvalkiota stalininės propagandos, baudžiamųjų kodeksų ir prokurorų kalbų klišė, prikergiama pirmiausia „idėjiniams klasiniams priešams“, masiškai grūdamiems į NKVD – saugumo – rūsius. Baisiausias kaltinimas! Frazė, įgrisusi iki koktumo, virtusi kone anekdotu. Bet pamėgink ją paironizuoti! Ir dar atviru tekstu, savo paties adresu! Be to, viešai, kitų akivaizdoje. Juo labiau kai čia pat, kitoje gatvės pusėje, primindami, kur gyvename, tiesiai prieš mūsų kambario sienas, dieną naktį negesdami blizga artimiausių kaimynų – tų pačių NKVD rūmų – langai.

Ten, beje, turėjome „blatą“: rūmuose atsidėjęs dirbo mūsų marksizmo-leninizmo dėstytojas Danielius Todesas, kartu ir architektūros studentas, tardymo skyriaus viršininkas, kartais ateidavęs į paskaitas su bauginančia kariška mundiruote. Tokia artima „pažintis“, žinoma, mums garantavo, taip sakant, „be eilės…“

Gal ir tragikomiška, paradoksalu, bet argi ne taip ir yra, kaip sakė Vytautas, – tik be to kreivo sovietinio priekergio „buržuazinis“, – kas gi iš mūsų ne toks? Argi mums nebuvo – ir visuomet nebus – Lietuva Tėvynė?

Argi mes iš pat pradžių negirdėjom, nuo mažens netraukėm „Lietuva brangi…“

Karti skaudančios širdies autoironija.

Ir aitraus, neatslūgstančio mirtino pavojaus tvaikas.